2009 m. gruodžio 11 d., penktadienis

Kalėdos – atsiveria Dangaus vartai mums, žmonės!


Prof. Plinio Corrêa de Oliveira
Katalikų filosofas, visuomenės
veikėjas, Brazilija

Ką mums reiškia Kalėdos? Pirmiausia, Dievo kūdikio užgimimas nukreipia mūsų žvilgsnį į Dievo tapimą žmogumi. Švenčiausios Trejybės antrasis asmuo iš meilės mums prisiima žmogiškąją prigimtį ir tampa kūnu. Tai mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus žemiškojo gyvenimo pradžia, spinduliuojanti pradžia, leidžianti nujausti Jo viešojo ir privataus gyvenimo ypatumus. Be abejo, kulminacinis mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gyvenimo įvykis – Kryžius. Tačiau dabar, artinantis kalėdiniams džiaugsmams, kažin ar tinka niūrios mintys... Bet kai pagalvojame apie mūsų atpirkimą, atėjusį per Kryžių, tai Kalėdos atrodo kaip artėjančio išsilaisvinimo ženklas. Tai ženklas, kad Dangaus vartai greitai atsivers, kad Dievo malonė pasklis žmonėms, kad Dievo, kuris yra ne tik teisėjas, bet ir gerasis tėvas, valia įsiviešpataus Danguje ir Žemėje.
O dar giliau pamąstę, suprasime, ką iš tikrųjų reiškia visas tas Kalėdų džiugesys ir ramybe bei meile pašventintas linksmumas. Žmonės šių šventinių dienų dėka pajus tai, ko trūksta šiame nelinksmame 21 – ajame amžiuje, - džiaugsmą!


Pirmasis įspūdis, kurį mumyse sukelia Dievo tapimas žmogumi, - tai, kad Dievas darosi mums labiau suvokiamas, labiau artimas. Iki įsikūnijimo Dievą žmonės įsivaizdavo kaip be galo gerą Tėvą, esantį kažkur toli toli. Žmonės žino daug Dievo gerumo patvirtinimų, tačiau vis trūko asmeninės patirties, ką reiškia Jo švelnumas, vis nejutome į mus nukreipto Jo gilaus, rimto, supratingo, kilnaus, spindinčio meile žvilgsnio. Negirdėjome ir Jo balso skambesio. Dievo užgimimas žmogumi mumyse sukelia pirmojo susitikimo džiaugsmą, leidžia patirti pirmojo žvilgsnio laimę, švelnų pirmosios šypsenos žavesį, pajusti artimųjų susitikimo pirmųjų akimirkų laimę ir džiugesį. Ir todėl per Kalėdas visi jausmai aiškiau parodomi, draugiškumas tampa kilnesnis ir gerumas labiau pajuntamas.

Kalėdų džiaugsmas virsta didžiule švente. Kalėdos, žvelgiant iš vienos pusės, - tai didžiulis Dievo nusižeminimas, bet, iš kitos pusės pažvelgus, - mums didžiulė šventė. Dievas, tapdamas žmogumi, leidžia mums Jį giliau pažinti. Juk Jis susisieja savo žmogiškosios prigimties dalykais pačiais intymiausiais ir giliausiais ryšiais, egzistuojančiais visame Dievo sukurtame pasaulyje.


Kiek Dievas nusileido žemyn, tiek neišpasakytai išaukštinamas žmogus. Žmogiškajai prigimčiai buvo suteikta tokia didžiulė garbė, kokios mes net įsivaizduoti negalime. Išaukštintas mūsų, žmonių, orumas, per Dievo užgimimą žmogumi mes buvome reabilituoti, sukilninti ir pagerbti.
Todėl Kalėdų šventės yra šiek tiek uždaros ir intymios. Papuošiami namai, apsirengiama gražiausiais rūbais, su kitais elgiamasi ypač mandagiai. Prakartėlės šviesoje suvokiame, kokia garbė ir palaima Dievo malonės dėka vadintis Jėzaus broliais ir seserimis.

Kalėdiniame džiaugsme skamba ir pasigailėto nuteistojo ir išgydyto ligonio džiūgavimai. Tai džiūgavimai iš netikėtumo, geros nuotaikos ir dėkingumo.
Jėzus Kristus atėjo, kad parodytų, kaip Dievo malonė atveria mums takus, kuriais eidami dar žemėje galime patirti tikrą džiaugsmą, pasiekiamą ne klaidžiojant vingiuotais nuodėmės keliais, o per susivaldymą, nusiraminimą, susitaikymą ir asketizmą. Kalėdose patiriamas džiaugsmas - tai tik užuomina į dangiškąsias linksmybes.
Ir kai po kelių dienų varpai paskelbs Kalėdas, džiugesiu prisipildys daugybės pasaulio krikščionių širdys.
Iš vokiečių kalbos vertė A.Račas - Nuotrauka J. Saidl

Mažiausias iš visų angelų - Kalėdų pasaka

Benoit Bemelmans

Iš visų angelų jis buvo mažiausias.

Iš visų nesuskaičiuojamų milijardų Dievo sukurtų dvasių, kurių nepalyginamai daugiau negu visų mirštančiųjų nuo pasaulio pradžios iki pat pabaigos, jis buvo pats nereikšmingiausias. Neaprėpiamoje hierarchijoje, sudarytoje iš 9 angelų chorų, visi angelai, be jokių išimčių, buvo aukščiau jo. Žemiau jo, kažkur labai toli, toli - tik mes, žmonės.
Nepamanykim, kad jis dėl to jautėsi nelaimingas ar nusiminęs. Visai priešingai, jis buvo nepaprastai linksmas ir laimingas angelas.
Jis nė karto nepasidavė Luciferio gundymams, nors pats nelabasis pas jį buvo atėjęs, tikėdamasis paveikti jį ir manydamas galėsiąs jame sukelti neteisingumo pajautimą.
,,Sek manimi, - šnabždėjo gundytojas, - ir tu, esantis mažiausias tarp mažiausiųjų, pasidarysi panašus į Dievą”
Jis į tai gražiai nusijuokė ir patraukė pečiais, lyg jis juos turėtų. Taip darytume mes, žmonės. Tačiau jis ištarė paprastą klausimą, nuskambėjusį per visą Dangaus padangę:
- Taigi, o kas yra kaip Dievas?
Tuoj atsiliepė archangelas Mykolas, pakvietęs angelus į kovą. Jo vadovaujami angelų pulkai suvarė bjauriuosius demonus į pragarą. O nuo to laiko tas mažiausias iš angelų bando ką nors gero Žemėje padaryti.
Jis - tik dvasia ir, žinoma, be kokio nors kūno. Tačiau jis daug protingesnis už mus, turi laisvą valią ir visam praeinančią pasauliui galią, kurią apribojo tik dieviškosios Apvaizdos planas. Tarp kitko, jam niekad nereikėjo mokytis, visas žinias suteikė jam Dievas, kai tik jį sukūrė. Savo žinojimą, jėgas, gebėjimą atskirti blogį nuo gėrio bandė panaudoti tam , kad įtakotų mūsų kasdieninį gyvenimą.
Ten, kur jis praeidavo, oras darėsi lengvesnis, paukšteliai linksmiau čiulbėdavo, savo kvapą paskleisdavo gėles, ir žmonės pasijusdavo geriau.
Tai buvo angelas, kuris po didžiausių audrų atkurdavo ramybę gamtoje, kuris mums leisdavo pajusti švelnų pavasario sugrįžimą. Jis buvo angelu, kuriam rūpėjo suteikti grįžusiam iš laukų pavargusiam darbininkui malonią, gaivinantį orą, kuris rudenį rūpinosi vaisių derliumi, kad jis būtų pakankamas, o kai tik sniegas padengdavo žemę, prie besikūrenančio židinio sukurdavo jaukumą.
Jis budėjo žemėje, kad sušvelnintų nesuvaldomą gamtą, kad palengvintų vargšų žmonių sunkų gyvenimą, kad juos padrąsintų išlikti dorais.
Bet labiausiai stengdavosi į žmonių širdis sugrąžinti viltį. Jis tai darydavo maloniai, išmoningai ir taktiškai. Tačiau, jam atrodė, nepakankamai gerai visa tai atliekąs, ne visas galias panaudojąs.
Kildavo visokių minčių, net pradėjo galvoti, kad Dievas vieną gražią dieną jam paves kokią nors ypatingą užduotį.
- Galbūt būsiu paskirtas kam nors angelu sargu? Kadangi aš esu mažiausiais iš visų angelų, tai tikriausiai būsiu paskirtas kokiam nors labai silpnam žmogeliui, - kalbėjo jis keletui Dangaus archangelų, kurie, žinoma, daugiau už jį žinojo, bet apie tai tylėjo.
Nors nieko tikro mažasis angelas nesužinojo, tačiau dangaus sferose pastebėjo kažkokį sujudimą.
Kadangi už jį viršesni buvo užsiėmę svarbiais reikalais, niekas jam nepasakė, kas čia vyksta. Taip jis ir toliau stengėsi padėti pasauliui.
Jis taip darė jau daugybę tūkstantmečių - tai laiko tarpas, kurio mes įsivaizduoti negalime. Tačiau angelui, palyginus su Amžinybe, tai nedidelis laikotarpis. Vieną vakarą pas jį atėjo nuostabus serafimas, turintis vietą visai prie pat Dievo sosto, ir tarė:
- Mūsų Kūrėjas duoda tau užduotį: tu turėsi rūpintis vargšais žmonėmis toje vietoje, kurią aš tau parodysiu.
Ir jis greitai nuskubėjo į tą nurodytą vietą, esančią labai toli, nežinodamas, ką jis ras toje tamsioje vietoje.
Jis apsidairė ir išvydo patį mažiausią, silpniausią ir neturtingiausią žmogų – kūdikėlį. Dabar jis nušvietė tvartą nuostabia šviesa, o kai jis, čia atsidūręs, apsidairė, pamatė esant visą dangaus karaliją, o tūkstančiai, nesuskaičiuojami tūkstančiai plevenančių į įvairias puses angelų giedojo naują giesmę, nepaprastai gražiai skambančią.
- Paskubėk, matai, juk jam šalta, - sakė serafimas.
Tik šią akimirką suprato mažasis angelas, kad pats Dievas tapo žmogumi ir kokią didžiulę užduotį jam paskyrė: sergėti šį mažą kūdikėlį, Jo motiną, Švenčiausiąją Mergelę, ir Jo įtėvį – šventąjį Juozapą.
Tuoj jis privedė arčiau asilą ir jautį, kad nuo jų šiek tiek pašildytų orą naujagimiui, susmulkino šiaudus, kad stiebeliai nedurtų Kūdikėlio kūną, kalėdiniais smilkalais iš eglių sakų vaško, apelsino žiedų ir kitų augalų prikvepino patalpą.
Vaikelis, jį pamatęs, nusišypsojo. Jis buvo mažiausias iš visų angelų, bet laimingiausias.
Nuo anos nakties jis kasmet nusileidžia į žemę, kad geros valios žmonėms leistų pajusti Kalėdų džiaugsmą, dvasią.
Apsidairykime ir laukime jo ateinant. Galbūt jį atpažinsime žvakių liepsnelėje, mirksinčioje prie prakartėlės, gal kalėdinių eglutės papuošalų spindėjime, o gal giesmių per šv. Mišias skambėjime.


Pastaba. Tai tik kalėdinė pasaka. Bet yra juk mažiausias tarp angelų. Tik aš niekaip negalėjau sužinoti, jo vardo ( jei jis pats man tai būtų pasakęs, būčiau parašęs. Bažnyčia draudžia žmonėms angelus vadinti vardais, kurie nėra užrašyti Biblijoje). Bet kuriuo atveju mums būtų per daug sudėtinga suprasti angelo vardo grožį ir prasmę.

Beja, juk jis ir yra tas, kuris davė man mintį užrašyti šią pasaką. Į sau pačiam keltas abejones, kad gal ne viską tiksliai padariau, jis nusišypsojo, patraukė pečiais ir pasakė ,,Pabaigos pastaboje parašyk, kad kiekvienas, išsaugojęs savo vaikystės sielą, džiaugsis, o kiti....”


Iš vokiečių kalbos vertė
A.Račas

2009 m. lapkričio 13 d., penktadienis

Šiaulių universiteto bibliotekoje diskutuota apie masinių informacijos priemonių įtaką vaikams ir jaunimui

Lapkričio 3 d. Šiaulių universitete Krikščioniškosios kultūros gynimo asociacijos ir Šiaulių universiteto kapeliono iniciatyva viešėjo publicistas, visuomenės veikėjas Mathias von Gersdorff (Vokietija). Šiaulių universiteto bibliotekos konferencijų salėje susirinkę studentai, dėstytojai klausėsi jo parengtos paskaitos „Šiandieninių masinių informacijos priemonių įtaka vaikams ir jaunimui“. Svečias daugiausiai dėmesio skyrė neigiamai jaunimui skirtų TV serialų, siaubo filmų, siaubo ir ezoterinės literatūros įtakai paauglių asmenybės raidai. Pranešėjas auditoriją įtraukė į diskusiją apie masinę kultūrą, jos įtaką paaugliams ir jaunimui, apgailestaudamas pripažino, kad ir Vokietijoje, ir Lietuvoje, ir daugelyje kitų šalių medijų įtaka jaunimui yra labai stipri – anot svečio, „grįžę iš mokyklos, jaunuoliai, sėdę prie televizorių ir kompiuterių, praeina kitą – medijų – mokyklą, prieš kurią darosi bejėgės klasikinės ugdymo institucijos – mokykla, bažnyčia ir šeima“.
Mathias von Gersdorff gimė 1964 m. Čilėje. 1982–1986 m. studijavo ekonomiką Čilės katalikiškajame universitete, Heidelbergo ir Bonos (Vokietijoje) universitetuose. Dirbo Londono ir Frankfurto bankuose. Nuo 1996 m. aktyvus visuomenės veikėjas, dalyvauja organizacijų „SOS gyvybė“, „Vokietijos draugijos už krikščioniškąją kultūrą“ veikloje. Nuo 1995 m. vadovauja akcijai „Pavojus vaikams“, kuri ragina saugoti vaikus nuo neigiamos masinės informacijos įtakos, žiaurumo ir pornografijos, ragina stiprinti šeimas instituciją. Redaguoja laikraštį ,,Kultūra ir informacija“. Nuo 1999 m. yra paskelbęs straipsnių moralės temomis didžiausiuose Vokietijos laikraščiuose, išleido 10 knygų. Paskaitų ciklus apie žiniasklaidos įtaką žmonių moralės nuostatoms yra skaitęs Anglijoje, JAV, Prancūzijoje, Italijoje, Lenkijoje, Brazilijoje.
Mathias von Gersdorff pirmą kartą Lietuvoje lankėsi 1990 m. su katalikiškos tarptautinės TFP (Tradicija, šeima, nuosavybė) asociacijos delegacija, atvežusia peticiją už Lietuvos nepriklausomybę su 5,3 mln. parašų.

http://www.su.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=2048%3Apaskaita&catid=39%3Anaujienos&lang=lt
Nuotraukos V. Grinšteins

2009 m. rugpjūčio 15 d., šeštadienis

Obamos “kerenskizmas”, Hondūras ir Čaveso bedugnė

Panašiai, kaip prezidentas Eduardo Frei Montalva įėjo į istoriją kaip Čilės “Kerenskis”, nes atvėrė kelius į valdžią socialistui Aljendei, prezidentui Obamai taip pat kyla pavojus įeiti į istoriją kaip Amerikos Kerenskiui , jei pastūmės Hondūrą į Čaveso prarają.


Armando Valladares, 2009 liepos 21 d., 10.50 val.

Kai šalies Aukščiausiojo Teismo sprendimu ir pritariant Kongreso daugumai buvo nušalintas Hondūro prezidentas Manuelis Zelaja (Manuel Zelaya), Hondūre pradėjo įsigalėti Čaveso diktatūra, buvo pažeidinėjama šalies konstitucija ir įstatymai. Aukščiausios Hondūro teisės institucijos, politikai ir dvasininkai reiškė savo susirūpinimą dėl galimos Čaveso diktatūros.

Tačiau nei prezidentas Obama, nei Amerikos valstybių organizacijos (AVO) generalinis sekretorius čilietis socialistas Insulza, nei “nuosaikusis” Brazilijos prezidentas Lula da Silva, nei jokios kitos Lotynų Amerikos šalies prezidentas, mūsų žiniomis, nepasakė nė žodžio dėl tautos apsisprendimo teisės, būtino tokiu atveju dialogo ar pagarbos vidaus politikos procesams.

Visi šie politikos “žaidėjai” turėjo gerą progą tarpininkauti Hondūro tautos naudai, tačiau, nors tokios galimybės dar tebeegzistuoja, visi jie nusiplauna rankas kaip Pilotas. Čia pateiksiu porą tokių galimybių.

Pirma, Amerikos valstybių viršūnių pasitarime, vykusiame Trinidade ir Tobage, visai netoli nuo Hondūro, prezidentas Obama savuoju neo-kerenskišku stiliumi plačiai šypsojosi, kalbėdamas su Čavesu, flirtavo su M. Zelaja ir kitais vietos prezidentais-populistais, tokiais, kaip Ekvadoro R. Korėja ir Bolivijos E. Moralesu, visaip gyrė “nuosaikųjį” Lulą ir išreiškė savo ketinimą atnaujinti santykius su kruvinuoju Kastro režimu.

Antra, AVO Generalinėje Asamblėjoje, kuri, kaip tyčia, vyko Hondūre, Kastro režimas, pritariant Obamos administracijai, buvo vertinamas palankiai ir išreikštas pritarimas, kad jo šalis vėl galėtų būti priimta į tarptautinę bendruomenę.

Amerikos valstybių vyriausybių vadovai galėjo puikiai jausti ir matyti labai rimtą Hondūro vidaus padėtį, tačiau jie, kaip tas Pilotas, vėl nusiplovė rankas.

Būtent tada, kai M. Zelaja buvo nušalintas ir jam pagal konstituciją buvo atimta teisė būti perrinktam prezidentu, jie nusiėmė savo kaukes, ir, tiek kairieji, tiek dabartiniai “naudingieji moderatai”, sutartinai liejo savo įniršį ant mažos šalies, kuri priešinosi tokiam spaudimui. Maža šalis tapo dvasios milžine, įkvėpta Šv. Pauliaus žodžių, kaip turinti viltį , kylančią tik iš Apvaizdos ir kuri kovoja kaip Dovydas su Galijotu.

Dabar, kai aš rašau šias eilutes, nušalintasis prezidentas M. Zelaja grasina grįžti į Hondūrą , kur, pasak šalies kardinolo , jis bus laikomas atsakingu už galimą brolžudišką karą. Net prezidentas Čavesas žvalgosi į prezidentą Obamą, tikėdamasis jo pagalbos užgniaužiant tautos pasipriešinimą prieš Čaveso režimą. Vėlgi, kai rašau šias eilutes, sklinda žinios, kad JAV Valstybės sekretorė Hillary Clinton ką tik skambino laikinajam Hondūro prezidentui ir pareiškė jam ultimatumą. Tai ta pati sekretorė Clinton, kuri Hondūre, per pastarąjį AVO susitikimą, pritarė kruvinojo Kastro režimo “išteisinimui”; ta pati Valstybės sekretorė, kuri , kartu su prezidentu Obama, pareiškė esanti atvira dialogui su pro-teroristine Irano vyriausybe, yra pasirengusi glebėsčiuotis su Kubos komunistais, šypsosi diktatoriui Čavesui, tačiau užtrenkia duris Hondūro piliečių delegacijai, atvykusiai į Vašingtoną paaiškinti, kaip jie mato situaciją savo šalyje. Tai dvigubi standartai, tai neteisybė ir veidmainystė.

Kaip minėjau, Hondūro kardinolas perspėjo nušalintąjį prezidentą, jog jis turės prisiimti atsakomybę už kraujo praliejimą, jei toks įvyktų, jam mėginant jėga grįžti į šalį.

Savo ruožtu, aš, kaip buvęs Kubos politinis kalinys , sėdėjęs 22 metus Kastro kalėjimuose, ir keletą metų dirbęs JAV ambasadoriumi Jungtinių Tautų Žmogaus Teisių Komisijoje, bei kaip paprastas Amerikos pilietis esu įsitikinęs, kad, kaip prezidentas Eduardo Frei Montalva įėjo į istoriją kaip Čilės Kerenskis, atvedęs į valdžią socialistą Aljendę, taip ir prezidentas Obama rizikuoja patekti į istoriją kaip Amerikos Kerenskis, jei ir toliau stums Hondūrą Čaveso bedugnėn.

-------------------------------------------------------------------------------------
Armando Valladares, buvęs Kubos politinis kalinys, dirbo JAV ambasadoriumi prie JT Žmogaus teisių komisijos Ženevoje, Reigano ir Bušo prezidentavimo metais. Romoje jam neseniai buvo suteiktas reikšmingas apdovanojimas už žurnalistinę veiklą , už straipsnius dėl žmogaus laisvių Kuboje ir kitose pasaulio šalyse. E. paštas: armandovalladares2006@yahoo.es

2009 m. balandžio 21 d., antradienis

Su ,,Sveika Marija” prieš maniaką


Naujojo šimtmečio Europos žmones, gyvenančius Belgijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, laikas nuo laiko pasiekdavo žinios apie išniekintas ir žiauriai nužudytas paaugles arba jaunas moteris. Ilgai maniakas policijai buvo neįmenama mįsle.

Nedideliame Belgijos miestelyje, ieškodami išsigelbėjimo nuo tėvynėje siautusių smurto ir žudynių, apsigyveno Asunction šeima iš Burundijos. 2003 m. liepos 26dieną trylikametė dukra Marija ėjo namo nusipirkusi atviručių. Visai netoli namų sustojo automobilis, kurio vairuotojas paklausė, ar negalėtų pasakyti, kaip nuvažiuoti į vienuolyną Man de la Salle. Mergaitė smulkiai papasakojo, kaip surasti netoliese esantį vienuolyną, kuriame su tėvais yra daug kartų buvusi. Vyriškis paprašė, gal galėtų mergaitė palydėti, nes jis skubąs, mat, turįs greit grįžti pas vaikus, o pats prisistatė piešimo mokytoju. Mergaitė dvejojo, tėvai buvo ne kartą sakę: nesėsti su svetimais vyrais į mašiną. Bet nugalėjo kitas krikščioniškoje šeimoje puoselėtas jausmas: padėti artimui: O dar prašo žmogus, prisistatęs mokytoju: Jos tėvas taip pat mokytojas. Marija įlipo į automobilį. Greit pastebėjo, kad mašina nesuka vienuolyno link. Pirmiausia mintimis mergaitė kreipėsi į Mariją: ,,Marija, globok mane” Tada kreipėsi į grubiu tapusį vyriškį: ,, Ar jūs iš gaujos...?” ,, Ne”, - atsakė pastarasis, -,, aš dar blogesnis”. ,,Ar tikite Dievu?” – toliau klausė mergaitė. ,,Kodėl to klausi?” burbtelėjo vairuotojas. ,,Jei esate tikintis, man nieko blogo nenutiks” – paaiškino trylikametė. Nutilo vyriškis. Marija pradėjo melstis, ,, Sveika Marija” sukalbėta daug kartų. Prievartautoją tai išvedė iš kantrybės. Pavažiavęs į nuošalesnę vietą mergaitei surišo odiniu diržu rankas ir kojas ir įmetė į krovininę uždarą automobilio dalį. Mergaitė melstis nepaliovė. Staiga pajuto, kad suveržtos rankos palaisvėjo, toliau važiuojant pavyko išsilaisvinti rankas, o dar vėliau ir kojas. Prieš kažkokią tai sankryžą automobilis sustojo, turėjo praleisti pagrindiniu keliu važiuojančias mašinas. Mergaitė pabandė durų užraktą, durys iš vidaus lengvai atsidarė. Marija iššoko iš automobilio. Vairuotojas, to nepastebėjęs, nuvažiavo tolyn. Paauglė atsidūrė miško kelyje, kuriuo ne taip dažnai važiuoja mašinos. Tačiau, dar nespėjus nutolti pagrobėjui, Marija jau sėdėjo moters vairuojamame automobilyje, atmintyje vis kartodama mašinos numerį. Apie įvykį buvo pranešta policijai, kuri nusikaltėlį tuoj sulaikė. Po to sekė ilgi teisminiai veiksmai, Marija daug kartų turėjo viską apsakyti. Ji ir jos tėvai mano, kad malda išgelbėjo mergaitę, pakrikštytą gražiu Dievo Motinos vardu. Nuo to laiko Marija nesiskiria su rožiniu, kurį kalba kasdien. Malda padėjo jai nepasimesti tragiškiausiu metu, po kurio jai net neprireikė psichologo pagalbos. Po teismo generalinis prokuroras jau 17 metų merginai pareiškė: ,,Jūs buvote protingesne ir daug stipresnė už nusikaltėlį prancūzą Michel Fourniret. Jūs išgelbėjote ne tik savo gyvybę, bet ir daugelio kitų mergaičių...”

Tardymo metu monstras papasakojo apie daugybę jo padarytų nusikaltimų prieš vaikus, bet liko abejonių, ar apie visus savo nusikaltimus papasakojo. Marija ir jos tėvai tiki, kad mergaitę išgelbėjo malda į Dievo Motiną, visoje istorijoje mato daugybę dangiškosios paramos paliudijimo ženklų. Po visų teisinių tyrimų ir teismo šimtai žmonių dalyvavo padėkos pamaldose, skirtose Dievo Motinai tame pačiame vienuolyne, į kurį palydėti pasiprašė nusikaltėlis.

Minėtą istoriją plačiai aprašė Belgijos, Prancūzijos, Vokietijos, Olandijos spauda. Šis pasakojimas parengtas pagal ,,Die Welt”(Vokietija), ,,Le Monde”(Prancūzija), ,,La Voix du Nord” (Belgija) informacijas.

Parengė A.Račas