2009 m. gruodžio 11 d., penktadienis

Kalėdos – atsiveria Dangaus vartai mums, žmonės!


Prof. Plinio Corrêa de Oliveira
Katalikų filosofas, visuomenės
veikėjas, Brazilija

Ką mums reiškia Kalėdos? Pirmiausia, Dievo kūdikio užgimimas nukreipia mūsų žvilgsnį į Dievo tapimą žmogumi. Švenčiausios Trejybės antrasis asmuo iš meilės mums prisiima žmogiškąją prigimtį ir tampa kūnu. Tai mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus žemiškojo gyvenimo pradžia, spinduliuojanti pradžia, leidžianti nujausti Jo viešojo ir privataus gyvenimo ypatumus. Be abejo, kulminacinis mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gyvenimo įvykis – Kryžius. Tačiau dabar, artinantis kalėdiniams džiaugsmams, kažin ar tinka niūrios mintys... Bet kai pagalvojame apie mūsų atpirkimą, atėjusį per Kryžių, tai Kalėdos atrodo kaip artėjančio išsilaisvinimo ženklas. Tai ženklas, kad Dangaus vartai greitai atsivers, kad Dievo malonė pasklis žmonėms, kad Dievo, kuris yra ne tik teisėjas, bet ir gerasis tėvas, valia įsiviešpataus Danguje ir Žemėje.
O dar giliau pamąstę, suprasime, ką iš tikrųjų reiškia visas tas Kalėdų džiugesys ir ramybe bei meile pašventintas linksmumas. Žmonės šių šventinių dienų dėka pajus tai, ko trūksta šiame nelinksmame 21 – ajame amžiuje, - džiaugsmą!


Pirmasis įspūdis, kurį mumyse sukelia Dievo tapimas žmogumi, - tai, kad Dievas darosi mums labiau suvokiamas, labiau artimas. Iki įsikūnijimo Dievą žmonės įsivaizdavo kaip be galo gerą Tėvą, esantį kažkur toli toli. Žmonės žino daug Dievo gerumo patvirtinimų, tačiau vis trūko asmeninės patirties, ką reiškia Jo švelnumas, vis nejutome į mus nukreipto Jo gilaus, rimto, supratingo, kilnaus, spindinčio meile žvilgsnio. Negirdėjome ir Jo balso skambesio. Dievo užgimimas žmogumi mumyse sukelia pirmojo susitikimo džiaugsmą, leidžia patirti pirmojo žvilgsnio laimę, švelnų pirmosios šypsenos žavesį, pajusti artimųjų susitikimo pirmųjų akimirkų laimę ir džiugesį. Ir todėl per Kalėdas visi jausmai aiškiau parodomi, draugiškumas tampa kilnesnis ir gerumas labiau pajuntamas.

Kalėdų džiaugsmas virsta didžiule švente. Kalėdos, žvelgiant iš vienos pusės, - tai didžiulis Dievo nusižeminimas, bet, iš kitos pusės pažvelgus, - mums didžiulė šventė. Dievas, tapdamas žmogumi, leidžia mums Jį giliau pažinti. Juk Jis susisieja savo žmogiškosios prigimties dalykais pačiais intymiausiais ir giliausiais ryšiais, egzistuojančiais visame Dievo sukurtame pasaulyje.


Kiek Dievas nusileido žemyn, tiek neišpasakytai išaukštinamas žmogus. Žmogiškajai prigimčiai buvo suteikta tokia didžiulė garbė, kokios mes net įsivaizduoti negalime. Išaukštintas mūsų, žmonių, orumas, per Dievo užgimimą žmogumi mes buvome reabilituoti, sukilninti ir pagerbti.
Todėl Kalėdų šventės yra šiek tiek uždaros ir intymios. Papuošiami namai, apsirengiama gražiausiais rūbais, su kitais elgiamasi ypač mandagiai. Prakartėlės šviesoje suvokiame, kokia garbė ir palaima Dievo malonės dėka vadintis Jėzaus broliais ir seserimis.

Kalėdiniame džiaugsme skamba ir pasigailėto nuteistojo ir išgydyto ligonio džiūgavimai. Tai džiūgavimai iš netikėtumo, geros nuotaikos ir dėkingumo.
Jėzus Kristus atėjo, kad parodytų, kaip Dievo malonė atveria mums takus, kuriais eidami dar žemėje galime patirti tikrą džiaugsmą, pasiekiamą ne klaidžiojant vingiuotais nuodėmės keliais, o per susivaldymą, nusiraminimą, susitaikymą ir asketizmą. Kalėdose patiriamas džiaugsmas - tai tik užuomina į dangiškąsias linksmybes.
Ir kai po kelių dienų varpai paskelbs Kalėdas, džiugesiu prisipildys daugybės pasaulio krikščionių širdys.
Iš vokiečių kalbos vertė A.Račas - Nuotrauka J. Saidl

Mažiausias iš visų angelų - Kalėdų pasaka

Benoit Bemelmans

Iš visų angelų jis buvo mažiausias.

Iš visų nesuskaičiuojamų milijardų Dievo sukurtų dvasių, kurių nepalyginamai daugiau negu visų mirštančiųjų nuo pasaulio pradžios iki pat pabaigos, jis buvo pats nereikšmingiausias. Neaprėpiamoje hierarchijoje, sudarytoje iš 9 angelų chorų, visi angelai, be jokių išimčių, buvo aukščiau jo. Žemiau jo, kažkur labai toli, toli - tik mes, žmonės.
Nepamanykim, kad jis dėl to jautėsi nelaimingas ar nusiminęs. Visai priešingai, jis buvo nepaprastai linksmas ir laimingas angelas.
Jis nė karto nepasidavė Luciferio gundymams, nors pats nelabasis pas jį buvo atėjęs, tikėdamasis paveikti jį ir manydamas galėsiąs jame sukelti neteisingumo pajautimą.
,,Sek manimi, - šnabždėjo gundytojas, - ir tu, esantis mažiausias tarp mažiausiųjų, pasidarysi panašus į Dievą”
Jis į tai gražiai nusijuokė ir patraukė pečiais, lyg jis juos turėtų. Taip darytume mes, žmonės. Tačiau jis ištarė paprastą klausimą, nuskambėjusį per visą Dangaus padangę:
- Taigi, o kas yra kaip Dievas?
Tuoj atsiliepė archangelas Mykolas, pakvietęs angelus į kovą. Jo vadovaujami angelų pulkai suvarė bjauriuosius demonus į pragarą. O nuo to laiko tas mažiausias iš angelų bando ką nors gero Žemėje padaryti.
Jis - tik dvasia ir, žinoma, be kokio nors kūno. Tačiau jis daug protingesnis už mus, turi laisvą valią ir visam praeinančią pasauliui galią, kurią apribojo tik dieviškosios Apvaizdos planas. Tarp kitko, jam niekad nereikėjo mokytis, visas žinias suteikė jam Dievas, kai tik jį sukūrė. Savo žinojimą, jėgas, gebėjimą atskirti blogį nuo gėrio bandė panaudoti tam , kad įtakotų mūsų kasdieninį gyvenimą.
Ten, kur jis praeidavo, oras darėsi lengvesnis, paukšteliai linksmiau čiulbėdavo, savo kvapą paskleisdavo gėles, ir žmonės pasijusdavo geriau.
Tai buvo angelas, kuris po didžiausių audrų atkurdavo ramybę gamtoje, kuris mums leisdavo pajusti švelnų pavasario sugrįžimą. Jis buvo angelu, kuriam rūpėjo suteikti grįžusiam iš laukų pavargusiam darbininkui malonią, gaivinantį orą, kuris rudenį rūpinosi vaisių derliumi, kad jis būtų pakankamas, o kai tik sniegas padengdavo žemę, prie besikūrenančio židinio sukurdavo jaukumą.
Jis budėjo žemėje, kad sušvelnintų nesuvaldomą gamtą, kad palengvintų vargšų žmonių sunkų gyvenimą, kad juos padrąsintų išlikti dorais.
Bet labiausiai stengdavosi į žmonių širdis sugrąžinti viltį. Jis tai darydavo maloniai, išmoningai ir taktiškai. Tačiau, jam atrodė, nepakankamai gerai visa tai atliekąs, ne visas galias panaudojąs.
Kildavo visokių minčių, net pradėjo galvoti, kad Dievas vieną gražią dieną jam paves kokią nors ypatingą užduotį.
- Galbūt būsiu paskirtas kam nors angelu sargu? Kadangi aš esu mažiausiais iš visų angelų, tai tikriausiai būsiu paskirtas kokiam nors labai silpnam žmogeliui, - kalbėjo jis keletui Dangaus archangelų, kurie, žinoma, daugiau už jį žinojo, bet apie tai tylėjo.
Nors nieko tikro mažasis angelas nesužinojo, tačiau dangaus sferose pastebėjo kažkokį sujudimą.
Kadangi už jį viršesni buvo užsiėmę svarbiais reikalais, niekas jam nepasakė, kas čia vyksta. Taip jis ir toliau stengėsi padėti pasauliui.
Jis taip darė jau daugybę tūkstantmečių - tai laiko tarpas, kurio mes įsivaizduoti negalime. Tačiau angelui, palyginus su Amžinybe, tai nedidelis laikotarpis. Vieną vakarą pas jį atėjo nuostabus serafimas, turintis vietą visai prie pat Dievo sosto, ir tarė:
- Mūsų Kūrėjas duoda tau užduotį: tu turėsi rūpintis vargšais žmonėmis toje vietoje, kurią aš tau parodysiu.
Ir jis greitai nuskubėjo į tą nurodytą vietą, esančią labai toli, nežinodamas, ką jis ras toje tamsioje vietoje.
Jis apsidairė ir išvydo patį mažiausią, silpniausią ir neturtingiausią žmogų – kūdikėlį. Dabar jis nušvietė tvartą nuostabia šviesa, o kai jis, čia atsidūręs, apsidairė, pamatė esant visą dangaus karaliją, o tūkstančiai, nesuskaičiuojami tūkstančiai plevenančių į įvairias puses angelų giedojo naują giesmę, nepaprastai gražiai skambančią.
- Paskubėk, matai, juk jam šalta, - sakė serafimas.
Tik šią akimirką suprato mažasis angelas, kad pats Dievas tapo žmogumi ir kokią didžiulę užduotį jam paskyrė: sergėti šį mažą kūdikėlį, Jo motiną, Švenčiausiąją Mergelę, ir Jo įtėvį – šventąjį Juozapą.
Tuoj jis privedė arčiau asilą ir jautį, kad nuo jų šiek tiek pašildytų orą naujagimiui, susmulkino šiaudus, kad stiebeliai nedurtų Kūdikėlio kūną, kalėdiniais smilkalais iš eglių sakų vaško, apelsino žiedų ir kitų augalų prikvepino patalpą.
Vaikelis, jį pamatęs, nusišypsojo. Jis buvo mažiausias iš visų angelų, bet laimingiausias.
Nuo anos nakties jis kasmet nusileidžia į žemę, kad geros valios žmonėms leistų pajusti Kalėdų džiaugsmą, dvasią.
Apsidairykime ir laukime jo ateinant. Galbūt jį atpažinsime žvakių liepsnelėje, mirksinčioje prie prakartėlės, gal kalėdinių eglutės papuošalų spindėjime, o gal giesmių per šv. Mišias skambėjime.


Pastaba. Tai tik kalėdinė pasaka. Bet yra juk mažiausias tarp angelų. Tik aš niekaip negalėjau sužinoti, jo vardo ( jei jis pats man tai būtų pasakęs, būčiau parašęs. Bažnyčia draudžia žmonėms angelus vadinti vardais, kurie nėra užrašyti Biblijoje). Bet kuriuo atveju mums būtų per daug sudėtinga suprasti angelo vardo grožį ir prasmę.

Beja, juk jis ir yra tas, kuris davė man mintį užrašyti šią pasaką. Į sau pačiam keltas abejones, kad gal ne viską tiksliai padariau, jis nusišypsojo, patraukė pečiais ir pasakė ,,Pabaigos pastaboje parašyk, kad kiekvienas, išsaugojęs savo vaikystės sielą, džiaugsis, o kiti....”


Iš vokiečių kalbos vertė
A.Račas