2010 m. kovo 26 d., penktadienis

Verbų sekmadienis (anglų)

http://all.gloria.tv/?media=61919

Trijų medžių istorija

Miške ant kalvos stovėjo medžiai. Jie šnekėjo apie savo viltis ir svajones. Pirmasis tarė: ,,Kada nors aš būsiu skrynia, pilna aukso ir sidabro, pilna didžiausių brangenybių, ir visi matys mano didybę”. Antrasis taip pat prabilo: ,,Kada nors aš būsiu galingas laivas, per vandenis plukdysiu karalius ir karalienes. Visi jausis saugūs manyje”. Trečiasis pažvelgė į juos ir tarė: ,,Aš noriu augti ir tapti didžiausiu medžiu visoje girioje, būti išskirtinis ir kad visi, mane matydami, galvotų, jog galiu pasiekti dangų. Noriu būti kuo arčiau Dievo”.
Praėjo keleri metai. Medžiai, mąstydami apie svajones, augo ir šakojosi. Vieną dieną atėjo grupė medkirčių. Priėję prie pirmo medžio, jie tarė: ..Šitas medis labai dailus. Reikės jį nugabenti dailidei”. Jie kirto medį, o šis jautėsi laimingas, žinodamas, kad jo svajonė išsipildys. Priėję prie antrojo medžio, vyrai nusistebėjo jo tvirtumu. Nutarė jį atiduoti į laivų statyklą. Ir medis džiaugėsi žinodamas, kad bus galingas laivas. Trečiasis medis buvo išsigandęs. Jis žinojo – jei jį nukirs, tai niekada neįgyvendins savo svajonės. Vienas iš medkirčių tarė: ,,Iš šio medžio mes nieko nedarysime. Aš jį tiesiog pasiimsiu” Ir trečiasis medis buvo nukirstas.
Kai pirmasis medis nukeliavo pas dailidę, iš jo buvo padarytos ėdžios gyvuliams. Į jas pridėjo šiaudų. Tai nebuvo svajonė, kurios jis siekė. Antrasis medis virto žvejų laiveliu. Jis nesaugojo nuo bangų karalių. Juo plaukiojo tik paprasti žvejai. O trečiasis buvo sukapotas didžiuliais gabalais ir paliktas tamsoje.
Bėgo metai, ir medžiai pamiršo savo svajones. Vieną dieną moteris ir vyras įėjo į tvartelį, kur stovėjo ėdžios. Moteris pagimdė kūdikėlį ir paguldė į ėdžias, padarytas iš pirmojo medžio. Medis jautė šio įvykio svarbą ir jautėsi laimingas, žinodamas, kad jame laikomas didžiausias pasaulio turtas.
Praėjo nemažai laiko. Grupė žvejų plaukė valtele, padaryta iš antrojo medžio. Pakilo audra, ir medis pajuto, jog nėra pakankamai stiprus, kad išsaugotų žvejus. Staiga vienas iš jų atsistojo ir savo žodžiais nuramino įsisiautėjusią jūrą. Medis pajuto, kad gabena didžiausią Karalių pasaulyje.
Pagaliau kažkas prisiminė trečiąjį medį ir padarė iš jo kryžių. Jis buvo išneštas iš tamsos ir nešamas per miestą. Kryžiaus nešėjas buvo prikaltas prie kryžiaus kalno viršūnėje ir paliktas mirčiai. Medis suprato, kad niekas kitas nebuvo taip arti Dievo, kaip dabar yra jis. Ir pasijuto labai svarbus, žinodamas, kad būtent ant jo buvo nukryžiuotas Dievo Sūnus.
Šios istorijos esmė tokia: visi mes turime siekius. Nors ir kaip labai pro šalį plauktų gyvenimas ir siekimai atrodytų neįmanomi, reikia nepamiršti, kad Dievas turi mums didingus planus, jei tik Juo tikėsime.
Kiekvienas medis gavo, ko norėjo tik kitokiu keliu. Dievo kelių mes nežinome. Jo keliai nėra mūsų keliai, bet Jo keliai visada geriausi. (Po Šventoriaus Klevais - Kelmė, Nr. 58/nuotr. J. Saidl)

Brazilijos princas Lietuvoje

2010 metų sausio pabaigoje, Lietuvoje siaučiant sniego pūgoms, mūsų šalį aplankė Brazilijos karališkosios šeimos atstovas Bregancos ir Orleano princas Bertrandas, kuris žinomos ne tik savo šalyje, bet ir pasaulyje kaip aktyvus krikščioniškųjų vertybių gynėjas. 1990 m. jis aktyviai dalyvavo didžiausioje žmonijos istorijoje parašų rinkimų po peticija už Lietuvos nepriklausomybę akcijoje, kurią inicijavo TFP (Tradicija, Šeima, Nuosavybė) organizacijų įkūrėjas katalikų filosofas prof. Plinio Corrêa de Oliveira. TFP organizacijos 26 šalyse surinko 5,3 mln. parašų, peticija su parašais 1990 gruodžio pradžioje pristatyta Maskvoje M. Gorbačiovui.

Trijų dienų vizito metu princas susitiko su politikais, Katalikų bažnyčios atstovais, visuomenės veikėjais, buvusiais politkaliniais, aplankė Aušros Vartus, Seimą, Genocido muziejų, Šiluvą, Kelmę, Šiaulius, Kryžių kalną.

Susitikimų metu karališkosios šeimos atstovas žavėjosi mūsų tautos religingumu, herojiška mūsų kova už laisvę ir mūsų ,,dainuojančia revoliucija”, kai taikiu keliu, melsdamiesi ir dainuodami, 1990 metais pasiekėme išsvajotą laisvę, kuria naudotis reikia labai atsakingai, o mūsų tautai linkėjo neprarasti ryšio su Dievu ir, Dievo Motinai globojant, susikurti žmogaus orumo vertą gyvenimą. (A. Račas / nuotr. J. Saidl)