2011 m. sausio 26 d., trečiadienis

Gailestingumo metus pradedant

Neišgalvota istorija

Žmogui, neturinčiam krikščioniškųjų vertybių orientyrų, nesunku šiandieninėje visuomenėje netekti ir žmogiškojo orumo. Dar mokyklos suole ar net anksčiau pradedami formuoti vertybiniai orientyrai, dažniausiai - masinės informacijos priemonių, pirmiausia televizijos pagalba, o kur dar įvairiausi prekybos centrai, viliojančios parduotuvių vitrinos, įvairūs atrakcionų parkai. Peršama vartotojiška pasaulėžiūra, kai daiktų, turto, malonumų siekimas tampa gyvenimo tikslais. Ne visiems pasiseka, šiuo keliu pasukus, ne vienas nusivylęs paskęsta narkomanijos ar alkoholizmo liūne, o tokiais atvejais prarandama viskas, net žmogiškasis orumas. Gailestingi žmonės bando padėti, kuriasi labdaros organizacijos, bandančios gelbėti nelaimėlius. Ir Kelmėje buvo įsikūrę ,,Pakalnės brolių namai“. Jau daug metų veikia Samariečių labdaros valgykla, kurioje karštus pietus gauna kelios dešimtys sunkiai besiverčiančių asmenų, iš jų - keletas priklausomybės problemų turinčių, dėl kurių dalis žmonių pareiškia nenorį remti tokios Kelmės samariečių veiklos. Priminsime, Samariečių labdaros valgykla veikia tik žmonių paramos dėka.

Norėčiau supažindinti su J. Wetzel (1) užrašytu atsitikimu Vokietijos Bavarijos žemėje. Pasakojimą atsiuntė mūsų bičiuliai iš ,,Vokietijos susivienijimo už krikščioniškąją kultūrą”.


Paulius sėdėdavo ant šaltų šv. Jokūbo bažnyčios akmeninių laiptų. Tokiu būdu prašydavo išmaldos. Prieš pamaldas einantiems į bažnyčią atidarydavo duris, draugiškai šypsodamasi savo beveik bedante burna. Penkiasdešimt penkerių metų vyriškis buvo iš būrio benamių, bandančių kažkaip išgyventi. Jo kūnas buvo išvargintas ne tik šalčio ir alkio, bet pirmiausia alkoholio. Jis atrodė daug senesnis negu iš tikrųjų buvo. ,,Kad tik nepritrūkčiau valios savo silpnybę įveikti”- dažnai pagalvodavo. Kartais tvirtai nutaria: Su gėrimu - baigta. Tačiau, artėjant vakarui, užplūsta prisiminimai apie buvusią šeimą, kurios neteko per nelaimingą atsitikimą, o tada vėl griebiasi butelio. Alkoholis, kad ir neilgam užpildo sieloje atsiradusią tuštumą. Vyno butelis tampa ištikimiausiu palydovu, o kepenų cirozė ir kitos ligos graužia jo sveikatą. Pasikeitusi veido spalva nieko gero nežada. Žmonėms, einantiems į bažnyčią, Paulius - lyg ir bažnyčios laiptų dalis, lyg kokia statula. Jie taip ir elgiasi su juo. Daugelis jo lyg ir nepastebi, o tie, kurie į jį atkreipia dėmesį, klausia savęs, kiek jis dar temps...

Tik klebonas ir parapijos naujoji referentė bandė rūpintis juo. Pirmiausia sesuo Petra, jaunoji misionierė iš Steyler kongregacijos (2), kasdien pas jį ateidavo. Jos apsilankymai džiugino Paulių, be to, ji vis ką nors atnešdavo valgyti. Tačiau ir seselei Petrai nepavyko Paulių atitraukti nuo gatvės. Jis nenorėjo eiti į kleboniją nei pavalgyti, nei nusiprausti.

Kiekvieną vakarą, kai tik sutemsta ir nebelieka žmonių, įslenka Paulius į tamsią ir tuščią bažnyčią ir atsisėda į suolą pirmoje eilėje, tiesiai prieš tabernakulį. Ir taip prasėdi tylėdamas ir nejudėdamas kokią valandą, po to atsistoja ir bažnyčios viduriu eina prie pagrindinio išėjimo, kol pradingsta nakties tamsoje. Kur jis nueina, niekas nežino, bet kitą rytą jis vėl sėdi ant laiptų prie bažnyčios durų.

Bėga dienos. Seselė Petra kartą jį paklausė: ,,Pauliau, matau, kad kiekvieną vakarą eini į bažnyčią. Ką tu ten veiki visą valandą? Gal meldiesi?“ ,,Nesimeldžiu, – atsako Paulius. - Ir kaip galėčiau melstis! Kai buvau mažas, lankiau tikybos pamokas, bet praėjo daug laiko, užmiršau visas maldas. Nė vienos neprisimenu! Ką aš ten veikiu? Nueinu prie tabernakulio, kuriame Jėzus visai vienas toje dėžutėje, ir sakau: ,,Jėzau, tai aš – Paulius. Atėjau Tavęs aplankyti.” Ir pabūnu dar šiek tiek, kad Jis nebūtų vienas.“

Vieną rytą prieš Kalėdas žmonės pastebėjo, kad ta vieta, kurioje tiek metų sėdėdavo Paulius, tuščia. Seselė Petra tuoj pradėjo jo ieškoti ir po kurio laiko atrado ligoninėje, esančioje netoli bažnyčios. Aną rytą praeiviai pastebėjo Paulių, gulintį be sąmonės po tiltu, ir iškvietė greitąją pagalbą. Dabar Paulius guli ligoninėje.

Kai seselė jį pamatė, persigando. Paulius, prijungtas prie daugybės žarnelių, sunkiai kvėpavo. Jo veidas buvo mirštančiam būdingos pilkos spalvos. ,,Ar Jūs giminaitė?“ – gydytojo balsas nutraukia Petros mintis. ,,Ne, bet aš juo pasirūpinsiu,” - atsakė spontaniškai. ,,Daug nereikės, juk jis jau prie mirties,“ – liūdnai palingavo gydytojas galva. Seselė Petra atsisėdo greta Pauliaus, paėmė jo ranką ir kurį laiką meldėsi. Po to, liūdnai nusiteikusi, grįžo į kleboniją.

Kitą dieną ji vėl nueina į ligoninę, nusiteikusi išgirsti liūdną žinią apie Pauliaus mirtį. Bet ne, kas gi tai? Ji negali patikėti savo akimis. Paulius sėdi lovoje, ką tik nusiskutęs. Žvaliomis akimis ir guviu žvilgsniu draugiškai žiūri į įeinančią seselę. Neapsakomą laimę spinduliuoja jo švytintis veidas. Petra negali patikėti: ar tai iš tikrųjų tas pats žmogus, kuris vakar vadavosi mirtimi? ,,Pauliau, tai neįtikėtina, tu iš tikrųjų prisikėlei. Tavęs negalima atpažinti. Kas atsitiko su Tavimi?

,,Na taip, tai buvo vakar vakare, po to, kai tu išėjai. Aš jaučiausi labai blogai. Staiga prie lovos kojų galo išvydau kažką stovintį. Jis buvo gražus, neapsakomai gražus... Tu to ir įsivaizduoti negali! Jis man nusišypsojo ir pasakė: ,,Pauliau, tai aš, Jėzus. Atėjau tavęs aplankyti.”

Paulius nuo tos dienos nebevartoja nė lašelio alkoholio. Seselė Petra surado klebonijoje jam kambarėlį, parūpino sodininko pareigas. Jo gyvenimas visiškai pasikeitė. Atsirado draugų iš parapijos bendruomenės. Kai gali, padeda seselei Petrai. Tačiau viena iš ankstesnių laikų išliko: kai temsta, įeina į bažnyčią, atsisėda prieš tabernakulį ir sako: ,,Jėzau, tai aš, Paulius. Atėjau Tavęs aplankyti.“

1. J. Wetzel, užrašęs šią istoriją, garantuoja, kad čia nėra nieko išgalvota, tai tikra istorija. 2. Katalikių Steyler misionierių kongregacija rūpinasi socialine parama žmogui . Lietuvoje tokios kongregacijos nėra.

Istoriją išvertė A.Račas
Kelmė

Šaltinis: BAYERN (ru, 22. Dez. 2010)
http://www.radio-silence.tv/index.php?menug=9&menuh=3&idRu=806

2011 m. sausio 21 d., penktadienis

Prieš 20 metų

Demonstracija San Paule, Brazilijoje, prieš rusų tankų panaudojimą sausio 13dieną