2011 m. kovo 8 d., antradienis

Didžiosios savaitės meditacija

Plinio Corrêa de Oliveiros 1967 kovo 17 dienos „Santo do dia“ (1) teksto apie Dievo Motinos sopulius, jai gyvenant Žemėje.

Artinasi Didžioji savaitė.

Tai tinkamas laikas pamąstyti apie mūsų požiūrį į skausmą ir kančią. Kiekvienam reikėtų vienumoje susikaupti prie kryžiaus arba Sopulingos Dievo Motinos paveikslo ar statulėlės, pamiršti visą pasaulį ir Dievo akivaizdoje paklausti savęs:

Ar suvokiu savo atpirkimo kainą? Ar suprantu, kokių kančių pareikalavo visos man padovanotos malonės? Ar suprantu, kad Jėzus ant kryžiaus prisiminė asmeniškai kiekvieną žmogų nuo pasaulio pradžios iki jo pabaigos? Kad ir mane Jis regėjo savo dvasioje, praeinantį pro Jį,ir kad Jis man dovanojo gailesčio, gerumo ir atpirkimo žinią?

.

Jis matė mano sielą, mano asmenį. Jam patikau toks, koks esu, Jo paties sukurtas. Jis iš meilės pasiaukojo už mane, nes norėjo, kad būčiau išganytas. Ar galiu įsivaizduoti, kad mano išganymas tiek daug kainavo? Ar suprantu, kokiu būdu atsiliepiau į šią auką? Ar suvokiu savo nedėkingumą? Kiek esu padaręs prasižengimų, dažniausiai - iš apsileidimo, ir tik todėl, kad nepanorau išvengti progos nusidėti ir nedaug pasiaukoti! Nusidėdamas sėmiau Kristaus kraują ir pyliau jį į nutekamąjį kanalą. Kraują, pralietą už mane, bet vis tiek įpuoliau į pasmerkimą. O Dievas vis laikė mane šiame gyvenime, pakentė mane ir laukė manęs su naujomis, dar didesnėmis malonėmis, kaip tos, kurias buvau gavęs anksčiau.

Štai vėl Didžioji savaitė, proga man gauti malonių. Mūsų Viešpaties šonas atvertas, iš jo teka gailestingumo šaltinis man ir kviečia mane atgailai, atsilyginimui, nuostabiam susitaikymui su Juo. Tai gerumo ir prielankumo srovė, kokios niekada nebūčiau galėjęs įsivaizduoti. Todėl mano pirmasis rūpestis per Didžiąją savaitę – pagalvoti apie savo sielą. Be baimės ir panikos, nes Dievas yra gailestingumo tėvas, o Marija - bet kokio gailestingumo motina ir laidas. Turėčiau susimąstyti rimtai ir giliai. Pajusti tekantį Kristaus kraują ir prisipažinti sau, kaip aš su tuo krauju pasielgiau.

„Kokia naudą teikia mano pralietas kraujas?“

Taip savęs klausė mūsų Viešpats Jėzus Kristus, ir tai buvo vienas iš didžiausių Jo skausmų: Quae utilitas in sanguine meo? (Ps 30,10). Galų gale – ko gi vertas mano kraujas? Jis galvojo apie daugelį sielų, kurios paniekins Jo kraują. Lengvabūdiškai, trumparegiškai, dėl smulkmenos, dėl nevertingo dalyko. Dėl pašaipaus tarnaitės šypsnio, kaip tai atsitiko Petrui. Dėl trisdešimt auksinių, kaip Judas. Iš tingumo, nes norėjo miego, kaip kiti apaštalai. Iš baimės, dėl oportunizmo (susitaikėliškumo), dėl geidulingumo, dėl daugybės kitų priežasčių Jo šalinsis sielos!

Jėzus ir Jo Motina žvelgė į mūsų laikus. Jėzus matė ir visą mūsų laikų išdavystę, Savo vienišumą; visą skausmą, kurį jam suteiks sudiržusios sielos. Jei kiekvieno atskiro žmogaus nuodėmė tiek daug skausmo teikia Mūsų Viešpačiui, tai kiek jo dar daugiau atneša šventosios bažnyčios narių nuodėmės?

Pranašas Dovydas dėl to paties skundėsi draugui, kuris jį išdavė:

,,Ne priešas mane užgaulioja – tuomet galėčiau pakęsti, ne mano nedraugas su manimi įžūliai elgiasi – tuomet galėčiau nuo jo pasislėpti. Bet esi tu, mano bendras, mano bičiulis, mano artimas draugas! Tu, kurio draugyste mėgavausi, mes drauge ėjome į Dievo Namus!“ (Ps 55, 13-15).

***

1) "Santo do dia" (Dienos šventasis). Kai 1964 m. prof. Plinio Corrêa de Oliveiros pirmieji mokiniai ir bendradarbiai, su kuriais jis įkūrė TFP, po kasdieninio susirinkimo su vyresniaisiais paprašė pakomentuoti jaunesniesiems, dienos šventojo gyvenimą jis mielai atsiliepė į šį prašymą. Taip atsirado kasdieninė "Santo do dia" (dienos šventojo) tradicija.

***

Tekstas paimtas iš vokiško vertimo:

http://p-c-o.blogspot.com/2010/03/eine-meditation-fur-die-karwoche.html

Citatos iš 55 psalmės vertimas paimtas iš: ,, Šventasis Raštas. Lietuvos katalikų vyskupų konferencija“ 1997, 878 psl.