2015 m. gruodžio 20 d., sekmadienis

Šventų Kalėdų — Mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus Gimimo šventės proga  linkime mūsų skaitytojams Dievo palaimos šventėse, ir kasdienybėje visus ateinančius metus!

2015 m. gruodžio 18 d., penktadienis

2010 m. lapkričio mėn. Siurprizas prekybos centre



Limburgo vyskupija diskutuoja apie specialų homoseksualų porų "laiminimo" apeigyną


Frankfurto Katedra
FRANKFURT, Vokietija. 2015 12 14 (LSN) Limburgo vyskupija diskutuoja apie specialų homoseksualų porų "laiminimo" apeigyną. Vienas iš naujai paskirtų kunigų į vyskupijos pastoracinę tarnybą homoseksualų reikalams Jėzuitų aukštosios Filosofijos ir teologijos mokyklos rektorius kun. Ansgar Wucherpfennig SJ, kaip rašo Die Frankfurter Allgemeine Zeitung, jau privačiai tokias poras laimina. Katalikų blogeris Mathias von Gersdorff rašo, http://mathias-von-gersdorff.blogspot.de/2015/12/rektor-von-jesuiten-hochschule-sankt.html  kad Šv. Jurgio mokykla, kuriai vadovauja kun. Wucherpfennig, yra žinoma savo ekstravagantiška teologine pozicija. https://www.lifesitenews.com/news/german-diocese-discusses-special-ritual-to-bless-gay-couples

Pro Vita žinios (http://lit.esy.es)


2015 m. gruodžio 17 d., ketvirtadienis

Roberto de Mattei. Desakralizuota Šv. Petro bazilika


Vaizdas, kurį visi prisimins ir sies su Jubiliejinių Gailestingumo metų atidarymu, bus ne kukli popiežiaus Pranciškaus vesta ceremonija gruodžio 8-osios rytą, bet pretenzingas spektaklis Fiat Lux: Nušviečiant mūsų bendrus namus, užbaigęs dieną šviesomis ir garsais užtvindydamas Šv. Petro baziliką.

Pasaulio banko grupės (World Bank Group) organizuoto šou metu milžiniški liūtai, tigrai ir leopardai „užsilipo“ ant Šv. Petro bazilikos, kuri buvo pastatyta anksčiau stovėjusio Nerono cirko, kuriame nuožmūs žvėrys ryjo krikščionis, vietoje. Dėl šviesų žaismo atrodė, kad Bazilika apsivertė aukštyn kojomis ar ištirpo vandenyje, kol žuvys ir jūrų vėžliai plaukiojo po jos fasadą, taip beveik suskystindami Bažnyčios struktūras, tarsi ji nebeturėtų jokio tvirtumo. Milžiniškos pelėdos ir keisti, sparnuoti, šviečiantys padarai suko ratus aplink Baziliką, kol budistai vienuoliai žygiuodami tarsi vaizdavo krikščionybei alternatyvų išganymo kelią. Nebuvo parodytas nei vienas religinis simbolis, nei viena užuomina į krikščionybę, Bažnyčia užleido kelią „nepriklausomai gamtai“.

Andrea Tornielli rašė, kad mums nereikėtų pykti, nes juk daug praėjusių amžių menininkų, kaip savo knygoje „Gyvūnai religiniame mene. Šv. Petro bazilika“ pažymi meno istorikas Sandro Barbagallo, yra įamžinę turtingą fauną aplink Šv. Petro kapą. Tačiau jei Šv. Petro bazilika yra „šventas zoologijos sodas“, kaip šios knygos autorius ją nepagarbiai apibūdina, taip yra ne todėl, kad gyvūnai, įamžinti Bazilikoje, yra uždaryti į tam tikrą šventą užtvarą, bet todėl, kad Bazilika yra pašventinta, t.y. paskirta transcendentiniam tikslui. Būtent tai yra svarba, kurią menas priskiria šiems gyvūnams.

Krikščionybėje gyvūnai nėra sudievinami, bet vertinami už savo tikslą tarnauti žmogui, kurį jiems suteikė Dievas. Psalmės pažymi: „Tu davei jam valdžią Tavo rankų darbams, jam po kojų visa padėjai: visas avis ir jaučius, net lauko žvėris, padangių paukščius ir jūrų žuvis, ir visa, kas jūros takais plaukioja“ (Ps 8, 6-8). Žmogus Dievo buvo paskirtas būti kūrinijos valdovu, kurio link viskas turi būti nukreipta, kol to jis nenukreipia link Dievo, elgdamasis kaip visatos atstovas (Pr. 1, 26-27). Dievas yra galutinis visatos tikslas, bet tiesioginis fizinės visatos tikslas yra žmogus. „Tam tikra prasme, mes taip pat esame visų tvarinių tikslas“, patvirtina Šv. Tomas Akvinietis, nes „Dievas sukūrė visus tvarinius dėl žmogaus“.

Krikščioniškasis simbolizmas gyvūnams priskiria ir simbolinę svarbą. Krikšionybei rūpi ne gyvūnų nykimas ar jų gerovė, tačiau galutinė ir svarbiausia jų egzistencijos prasmė. Liūtas simbolizuoja jėgą, o avis - nuolankumą, ir visa tai tam, kad primintų mums apie skirtingų dorybių ir tobulumų, kuriuos tik vienas Dievas gali tobulai turėti, egzistavimą. Žemėje nuostabi kūrinijos hierarchija, užsibaigianti žmogumi, turi esmę, kuri yra išreikšta simbolių kalba.

Gamtosauga pristatoma kaip vizija pasaulio, kuris šią hierarchiją apverčia aukštyn kojomis, pašalindamas Dievą ir nukarūnuodamas žmogų. Žmogus čia visiškai sulyginamas su gamta, teigiant, kad juos sieja tarpusavio priklausomybė. Žmogus sulyginamas ne tik su gyvūnais, bet taip pat ir su mus supančiais negyvais aplinkos elementais: kalnais, upėmis, jūromis, kraštovaizdžiais, maisto grandinėmis ir ekosistema. Šios kosmologinės vizijos prielaida yra bet kokių ribų tarp žmogaus ir pasaulio sunaikinimas. Žemė su savo biosfera sudaro tam tikrą vieningą visumą ir tampa kažkuo daugiau nei vien „bendrais namais“ - ji pradeda atstoti dieviškumą.

Prieš 50 metų, kai baigėsi Antrasis Vatikano susirinkimas, išryškėjo dominuojanti to istorinio meto kryptis - „žmogaus kultas“, primestas Jacqueso Maritaino „integralaus humanizmo“ formulės. Tokio paties pavadinimo šio prancūzų filosofo knyga pasirodė dar 1936 metais, bet didžiausią savo įtaką padarė tada, kai vienas iš entuziastingiausių jos skaitytojų Giovani Battista Montini, vėliau tapęs popiežiumi Pauliumi VI, siekė panaudoti ją kaip savo pontifikato orientyrą. 1965 metų gruodžio 7 d. savo Mišių homilijoje, Paulius VI priminė, kad Antrajame Vatikano susirinkime susidūrė „Dievo, tapusio žmogumi, religija“ bei „religija, kurioje žmogus padarė save Dievu“.

Praėjus penkiasdešimt metų mes stebime integralaus humanizmo virsmą integralia gamtosauga, Žmogaus teisių chartijos virsmą Gamtos teisių chartija. XVI amžiuje humanizmas antropocentrizmo vardu atmetė Viduramžių krikščioniškąją civilizaciją. Bandymas Žmogaus miestą pastatyti ant Dievo miesto griuvėsių XX amžiuje patyrė tragišką nesėkmę, taip pat ir bandymai integralaus humanizmo vardu sukrikščioninti antropocentrizmą prie nieko neprivedė.

Dabar žmogaus religija keičiama Žemės religija. Antropocentrizmas, kritikuotas dėl savo „nukrypimų“, keičiamas nauja ekocentristine vizija. Gender teorija, sunaikinanti bet kokį tapatumą ir esybę, taip pat įterpta į šią panteistinę ir egalitarinę perspektyvą.

[...]

Antonio Socci laikraštyje Libero apibūdino tai kaip „gnostinę, neo-pagonišką viziją su aiškia ideologine, anti-krikščioniška žinute“, pastebėdamas, jog „per Nekaltojo Prasidėjimo iškilmę ant Šv. Petro bazilikos buvo pasirinkta švęsti Motiną Žemę vietoj Dievo Motinos tam, kad būtų propaguojama dominuojanti „klimato kaitos ir gamtosaugos“ ideologija, neo-pagoniška religija, remiama pasaulio galingųjų. Tai - dvasinis išniekinimas (nepamirškime, jog ta vieta yra krikščionybės kankinių vieta)“.

Alessandro Gnocchi dar prideda: „Taigi, ne IS išniekino krikščionybės širdį, ne sekuliarūs ekstremistai sužalojo katalikų centrą, ne įprasti šventvagiški menininkai. Nereikėjo nei patikromis ar metalo detektoriais blokuoti vandalų įėjimo į Dievo Tvirtovę: jie jau buvo jos viduje ir jau susprogdino vizualinę bombą šiltai ir jaukiai sėdėdami prie pultų savo kambarėlyje.“

[...]

Tarp visų vaizdų, rodytų ant Bazilikos sienų, nebuvo nei vieno, vaizduojančio mūsų Viešpatį ar Nekaltąją, nors tai buvo Jos iškilmė. Šv. Petro bazilika buvo panardinta į apsišaukėlišką sukilusio angelo Liuciferio, šio pasaulio kunigaikščio ir tamsos karaliaus, šviesą.

Žodžiai „dieviška šviesa“ nėra tik metafora. Tai - realybė, kaip realybė yra ir tamsa, šiandien apgaubusi pasaulį. Ir šį Kalėdų vakarą žmonija laukia akimirkos, kai naktis bus apšviesta kaip diena, ir kai išsipildys Fatimoje Nekaltosios duoti pažadai.

2015 m. gruodžio 8 d., antradienis

Kun. Robertas Urbonavičius. Tota pulchra

P.R.Campos nuotr.

Švęsdama Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmę, Bažnyčia Giesmių Giesmės žodžiais stebisi Marijos tobulu grožiu bei spindinčiu šventumu: „Tota pulchra es, María: et mácula originális non est in te - Visa tu graži, Marija, ir gimtosios dėmės nėra tavyje (plg. Gg 4,7). Nuo pat savo aušros, Bažnyčia tikėjo, kad Toji, kuri pagimdė žmogumi tapusį Dievą, negalėjo būti suteršta pirmųjų Tėvų klaidos pasėkmių – gimtosios nuodėmės ir jos padarinių. Šis tikėjimas praėjo ilgą ir sudėtingą laikotarpį, pilną tiek karštų jo skatintojų, tiek priešininkų susidūrimų, kol galiausiai buvo įteisintas popiežiaus Pal. Pijaus IX 1854 m. gruodžio 8 d. bulėje „Ineffabilis Deus“: „Mes skelbiame, nutariame ir nustatome, kad doktrina, tvirtinanti, jog Švenčiausioji Mergelė Marija nuo pirmosios savo prasidėjimo akimirkos ypatinga Visagalio Dievo malone bei apdovanojimu ir Jėzaus Kristaus, žmonijos Išganytojo, dėka buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės ir liko jos nesutepta, yra Dievo nušviesta doktrina, todėl ja turi tvirtai ir nedvejodami tikėti visi tikintieji.“

Norėdami teisingai suprasti šios tikėjimo tiesos svarbą ir reikšmę Išganymo plane, turime sugrįžti į pačią žmonijos pradžią. Dievas sukuria žmones tobulus – apdovanotus ypatingomis malonėmis. Jie gyvena bendrystėje su Dievu ir vienas kitu. Tokią būseną galima vadinti Rojumi. Tačiau yra tas, kuriam tokia žmonių būklė nepatinka. Jis – tai puolęs šviesos angelas, sukėlęs maištą prieš Dievą ir trokštantis į jį įtraukti visą kuriniją. Šventasis Raštas ir Bažnyčios Tradicija jį vadina velniu, senąja gyvate, slibinu...Jam pavyksta patraukti pirmuosius Tėvus į savo pusę. Jie nepaklauso Dievo ir ima abėjoti Jo gerumu – tai vadinamoji „Rojaus obuolio“ istorija. Piktasis pasiekia savo – suyra draugystė tarp žmogaus ir Dievo. Žmogus pats nori būti Dievu – pažinti gera ir bloga. Žmogus tampa nebepajėgus mylėti Dievą ir priimti jo meilę. Šis pirmųjų Tėvų nuopolis ir vadinamas gimtąja nuodėme. Kadangi Adomas ir Ieva buvo mūsų žmogiškosios prigimties tėvai, ši nuodėmė, kaip kompiuterinis virusas, persidavė visiems jų palikuonims ir todėl vadinama gimtąja. Mūsų sužeista prigimtis neteko pašvenčiamosios malonės – tai, kas mus padaro mielus Dievui, ji tapo palinkusi į bloga ir varginama geismų. Natūralu tapo rinktis nebe gera, o bloga. Bloga imta laikyti geru. Kaip sako Bažnyčios Tėvai, mes patekome į velnio vergiją, iš kurios mus galėjo išvaduoti, tik galingesnis už jį. Tačiau VIEŠPATS nepaliko mūsų ir davė pažadą, atėjus laikui, mus išvaduoti. Dievas nusprendė išgydyti mus iš vidaus – pats tapti žmogumi, prisiimti mūsų prigimtį ir mus atpirkti. Tačiau kaip ŠVENTŲ ŠVENČIAUSIAS galėjo prisiimti suteptą žmogaus prigimtį ? Juk kas bendra tarp šviesos ir tamsos ? Jei Dievas būtų tapęs žmogumi, kurio prigimtis yra sužeista – tai yra atvira nuodėmei, o tai reiškia – atvira velniui, kaip jis būtų mus išvadavęs ? Todėl JIS išsirenka sau rinktinį indą, be dėmės ir įtrūkimo – Mergelę Mariją, būti Jo Gimdytoja. Marija yra Naujoji Ieva, ji dėl būsimosios atperkamosios Dievo Sūnaus kančios nuopelnų (juk pas Dievą laiko nėra!) – apsaugoma nuo gimtosios nuodėmės padarinių – ji tampa pirmuoju Kristaus atpirkimo vaisiu! Gimdamas iš Marijos, Kristus gauna tobulą, nesuteptą žmogystę ir tampa mūsų Atpirkėju. Taip išsipildo Dievo perspėjimas ištartas suvedžiotojui: „Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo palikuonių ir jos palikuonių; jis kirs tau per galvą, o tu kirsi jam į kulną“ (Pr 3,15)

Švęsdami Nekaltąjį Mergelės Marijos Prasidėjimą, mes švenčiame Dievo pergalę prieš nuodėmę ir blogį. Visuomet galima pradėti iš naujo. Visuomet galima apsispręsti už Dievą ir Jis ateis mūsų išgelbėti, surasdamas patį tinkamiausią būdą tam įvykdyti.

Prašykime Mergelės Marijos, kuri yra visų Malonių Tarpininkė, kad padėtų kovoje su nuodėme. Tegul Jos galingas užtarimas kreipia mus Dangaus link.

2015 m. gruodžio 6 d., sekmadienis

Roberto de Mattei. Mūsų laikų fariziejai ir sadukiejai


P.R.Campos nuotr.

„Fariziejų“ kritika vis pasikartoja popiežiaus Pranciškaus žodžiuose. Daugybėje savo kalbų tarp 2013 iki 2015 metų jis kalbėjo apie „fariziejų ligą“ (2013 m. rugsėjo 7 d.), „tuos, kurie kritikuoja Jėzų dėl šabo nesilaikymo“ (2014 m. balandžio 1 d.), apie „savipakankamumo ir klerikalizmo, tikėjimo kodifikavimo taisyklėse ir nurodymuose, kaip Jėzaus laikais darė Rašto aiškintojai, fariziejai ir Įstatymo mokytojai, pagundą“ (2014 m. rugsėjo 19 d.). 2015 m. rugpjūčio 30 d. „Viešpaties angelo“ maldoje jis sakė, kad, kaip ir fariziejams, yra „pavojinga ir mums save laikyti priimtinais ar, dar blogiau, geresniais nei kiti vien tik dėl to, kad laikomės taisyklių, papročių, nors nemylime savo artimo, esame kietos širdies, išdidūs ir išpuikę“. 2015 m. lapkričio 8 d. jis priešpastatė Rašto aiškintojų ir fariziejų elgesį, pagrįstą „išskyrimu“, Jėzaus elgesiui, grindžiamam „įtraukimu“.

Galiausiai, nuoroda į fariziejus akivaizdi popiežiaus baigiamojoje kalboje, pasakytoje šių metų spalio 24 d. uždarant 14-ąjį vyskupų sinodą šeimos klausimais. Iš tiesų, kas yra „uždaros širdys, kurios dažnai dangstosi net Bažnyčios mokymu, idant galėtų sėsti į Mozės krasę ir teisti, kartais iš aukšto ir paviršutiniškai, sudėtingus atvejus ir sužeistas šeimas“, jei ne „fariziejai, kurie pavertė religiją nesibaigiančia įsakymų grandine“ (2014 m. birželio 26 d.). Atrodo, kad fariziejus yra bet kas, kas su atkakliu išdidumu gina įsakymų, įstatymų ir absoliučių, privalomų Bažnyčios taisyklių egzistavimą.

Bet kas iš tikrųjų buvo fariziejai? Kai Jėzus pradėjo pamokslauti, žydų pasaulis buvo pasidalijęs į įvairias stovyklas, kurias mini tiek evangelijos, tiek istorikai, pavyzdžiui, Juozapas Flavijus (37–100 m. po Kr.) savo darbuose „Žydų senovė“ ir „Žydų karas“. Pagrindinės sektos buvo fariziejai ir sadukiejai. Fariziejai detaliai laikėsi religinių nurodymų, bet buvo praradę Tiesos dvasią. Jie buvo išpuikę žmonės, falsifikavę pranašystes apie Mesiją ir interpretavę Dieviškąjį įstatymą pagal savo pačių nuomones. Sadukiejai mokė dar didesnių klaidų, keldami abejones dėl sielos nemirtingumo ir atmesdami daugumą Šventųjų knygų. Tiek vieni, tiek kiti ginčijo Sanhedrino, kuris tuo metu, kai buvo pasmerktas Jėzus, buvo vadovaujamas sadukiejų, valdžią.

Sadukiejai Morkaus evangelijoje minimi tik kartą, Mato – tris kartus, tuo tarpu fariziejai abiejose šiose evangelijose minimi labai dažnai. Mato evangelijos 23 skyriuje randame ypač atvirą jų kaltinimą: „Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs duodate dešimtinę nuo mėtų [...], o pamirštate, kas svarbiausia Įstatyme, – teisingumą, gailestingumą ir ištikimybę. Reikia tai daryti ir ano neapleisti!“

Komentuodamas šią Mato evangelijos ištrauką, šv. Tomas aiškina, kad Jėzus peikė fariziejus ne dėl to, kad šie duodavo dešimtinę, „o tik dėl fakto, kad jie nepaisė svarbesnių, dvasinės tvarkos nurodymų. Tačiau atrodo, kad pačią [dešimtinės davimo – propatria.lt] praktiką Jis giria, sakydamas „reikia tai daryti“ (Haec oportuit facere), laikantis įstatymo, kaip priduria Auksaburnis“ (Summa Theologica, II–IIae, q. 87 ad 3).

Šv. Augustinas, kalbėdamas apie šv. Luko evangelijoje (18, 10–14) aprašomą fariziejų, sako, kad jis pasmerkiamas ne dėl savo darbų, o dėl gyrimosi savo preziumuojamu šventumu (121 laiškas, 1, 3). Laiške Kazulanui šv. Augustinas aiškina, kad fariziejus nebuvo pasmerktas dėl pasninkavimo (Lk 18, 11), o dėl to, kad „išsipūtęs nuo puikybės, jis aukštino save prieš muitininką“ (36 laiškas, 3, 7). Iš tiesų, „pasninkavimas dukart per savaitę nesuteikia nuopelnų tokiam žmogui kaip fariziejus, tačiau tai yra religinis veiksmas nuolankiai ištikimam ar ištikimai nuolankiam žmogui, net jei Evangelija nekalba apie fariziejaus pasmerkimą, o verčiau apie muitininko nuteisinimą“ (36 laiškas, 36, 4, 7).

Šv. Bonaventūras pateikia glausčiausią fariziejų apibrėžimą: „Pharisaeus significat illos qui propter opera exteriora se reputant bonos; et ideo non habent lacrymas compunctionis“ (De S. Maria Magdalena Sermo I, in Opera omnia, Ad Claras Aquas, Firenze 2001 vol. IX, col. 556b). „Fariziejai yra tie, kurie dėl savo išoriškų darbų laiko save gerais ir todėl neturi kaltės ašarų.“

Jėzus smerkė fariziejus, nes pažinojo jų širdis: jie buvo nusidėjėliai, bet laikė save šventais. Viešpats norėjo parodyti savo mokiniams, kad išoriškų gerų darbų nepakanka, kad veiksmą geru daro ne tik jo objektas, bet ir intencija. Vis dėlto, jei yra tiesa, kad gerų darbų nepakanka, kai trūksta geros intencijos, tai taip pat tiesa, kad geros intencijos nepakanka, jei nėra gerų darbų. Fariziejų stovykla, kuriai priklausė Gamalielis, Nikodemas, Juozapas iš Arimatėjos („Žydų senovė“, 20.9.1) ir pats šv. Paulius (Apaštalų darbai 23, 6), buvo geresnė nei sadukiejų stovykla – būtent todėl, kad, nežiūrint jų veidmainiškumo, jie paisė įstatymų. Tuo tarpu sadukiejai, kurių gretose buvo vyriausieji kunigai Anas ir Kajafas („Žydų senovė“, 18.35.95), tuos įstatymus niekino. Fariziejai buvo išpuikę konservatoriai, sadukiejai – netikintys progresyvistai, tačiau juos abejus vienijo Jėzaus dieviškosios pasiuntinybės atmetimas (Mt, 3, 7–10).

Kas yra mūsų laikų fariziejai ir sadukiejai? Galime užtikrintai atsakyti į šį klausimą. Tai yra tie, kurie prieš, per ir po Sinodo bandė (ir bandys) pakeisti Bažnyčios praktiką ir, per praktiką, jos mokymą apie santuoką ir šeimą.

Jėzus skelbė santuokos neišardomumą, grįsdamas jį prigimtinio įstatymo, nuo kurio žydai buvo nukrypę, atstatymu, ir Jis sustiprino jį, pakeldamas santuokinį ryšį iki sakramento. Fariziejai ir sadukiejai atmetė šį mokymą, nepriimdami Jėzaus dieviškųjų žodžių, į kurių vietą jie pastatė savo nuomonę. Jie klaidingai nurodė į Mozę, kaip ir mūsų laikų novatoriai nurodo į tariamą pirmųjų amžių tradiciją, klastodami istoriją ir Bažnyčios doktriną.

Todėl narsus vyskupas, ortodoksiško tikėjimo gynėjas Athanasius Schneideris [Astanos vyskupas augziliaras, Kazachstano katalikų vyskupų konferencijos generalinis sekretorius – propatria.lt] kalba apie vėl atgyjančią „neomózišką praktiką“: „Naujieji Mozės mokiniai ir naujieji fariziejai per pastarąsias dvi Sinodo asamblėjas (2014 ir 2015 m.) slėpė santuokos neišardomumo ir Šeštojo įsakymo atmetimą praktikoje tam tikrais atvejais, prisidengdami gailestingumo sąvoka, vartodami tokius išsireiškimus, kaip „sprendimo kelias“, „palydėjimas“, „vyskupo gairės“, „dialogas su kunigu“, „forum internum“, „pilnesnis įtraukimas į Bažnyčios gyvenimą“, galimas atsakomybės už gyvenimą nereguliariose sąjungose panaikinimas (žr. Sinodo baigiamosios ataskaitos paragrafus 84–86).

Sadukiejai yra tie novatoriai, kurie aiškiai pareiškia atmetantys Bažnyčios doktriną ir praktiką, fariziejai – tie, kurie lūpomis skelbia santuokos neišardomumą, bet veidmainiškai neigia jį veiksmais, siūlydami „atskirais atvejais“ peržengti moralinį įstatymą. Tikrieji Jėzaus Kristaus sekėjai nepriklauso nei neofariziejų, nei neosadukiejų stovykloms, kurios abi yra modernistinės. Jie priklauso šv. Jono Krikštytojo, kuris pamokslavo dvasinėje savo laikų dykumoje, mokyklai. Krikštytojas, kai smerkė fariziejus ir sadukiejus, pavadindamas juos „angių išperomis“ (Mt 3, 7), ir kai perspėjo Erodą Antipą dėl jo svetimavimo, nebuvo kietos širdies – jo motyvas buvo meilė Dievui ir sieloms. Veidmainiai ir kietaširdžiai buvo Erodo patarėjai, teigę, kad neatgailaujančio nusidėjėlio Erodo būklę galima sutaikyti su Rašto mokymu. Erodas nužudė Krikštytoją, kad nutildytų tiesos balsą, bet Pirmtako balsas vis dar tebeskamba ir po dvidešimties šimtmečių.

Ginantieji tikrą doktriną seka ne fariziejų ir sadukiejų, o šv. Jono Krikštytojo ir mūsų Viešpaties pavyzdžiu.

2015 m. gruodžio 3 d., ketvirtadienis

Advento vainikas



Vienas Kalėdų laukimo simbolių — Advento vainikas. Lotyniškai adventum reiškia atėjimą, atvykimą. Pagal tradiciją trys žvakės turėtų būti violetinės, o viena – rožinės spalvos. Violetinės žvakės – tai maldos, atgailos, aukų simbolis. Rožinė žvakė šviečia trečiąjį advento sekmadienį, kuris yra vadinamas Gaudete (Džiaukitės!).

2015 m. lapkričio 26 d., ketvirtadienis

ŠV. KOTRYNA LABURIETĖ


Lapkričio 28 d. minime šv. Kotryną Laburietę (Labouré).


Zoja Labouré gimė 1806 m. prancūzo ūkininko šeimoje. Ji vienintelė iš visos didelės šeimos nelankė mokyklos, nemokėjo skaityti ir rašyti. Zojos motina mirė, kai ji buvo dar visai mažutė. Zoja turėjo prižiūrėti namus, kai jos vyresnioji sesuo tapo vienuole. Zoja taip pat norėjo stoti į vienuolyną dar būdama paaugle, tačiau ji buvo reikalinga namuose, tad tik sulaukusi dvidešimt ketverių metų tapo Šv. Vincento Pauliečio Gailestingąja seserimi. Ji priėmė vienuolinį vardą Kotryna. 

1830 m. vos įstojusiai į vienuolyną Kotrynai apsireiškė Švč. Marija ir parodė du vaizdus: pirma – Švč. Mergelę Mariją, stovinčią ant Žemės rutulio, pamynusią gyvatę (tai biblinis šėtono simbolis), su išskėstomis rankomis, iš kurių delnų žemėn sklido šviesos spinduliai, su užrašu „Marija, nekaltai pradėtoji, melski už mus, kurie šaukiamės Tavo pagalbos!“; antra – dvi (Jėzaus ir Marijos) širdys, kryžius ir M raidė (t. y. du Jėzaus ir Marijos simboliai). Švč. Marija Kotrynai nurodė padaryti medalikėlį su šiais vaizdais ir platinti jį, pažadėdama jo nešiotojams daug malonių.

Bažnyčia Bak gatvėje, kuriame ilsisi
šventoji Kotryna Labouré. Nuotr. J.A. Schelini
Sesuo Kotryna apie tai papasakojo savo nuodėmklausiui, kuris vėliau tai persakė vyskupui. Taip atsirado medalikėlis, kuris greitai išgarsėjo stebuklais ir kuris vadinamas stebuklinguoju.

Netrukus daugybė žmonių iš viso pasaulio ėmė nešioti jį. Ypač didelę galią medalikėlis turi netikinčiųjų sieloms. Vienas žinomiausių stebuklų - 1842 metais Romoje jo pagalba įvykęs žydo Alfonso Ratisbonne, vėliau tapusio jėzuitų kunigu, atsivertimas. Šį medalikėlį patartina dovanoti visiems nuo religijos nutolusiems ar pagundas prieš tikėjimą kenčiantiems ir pasimelsti už juos – Marija jau ne kartą suteikė atsivertimo malonę.

Kotryna mirė 1876 m. Popiežius Pijus XII 1947 m. paskelbė ją šventąja.

*************************************************************

Stebuklingasis Medalikėlis

Tai medalikėlis, kurį platinti prašė pati Dievo Motina pasirodymu šv. Kotrynai 1830 m. Medalikėlį gausite su paketėliu, kuriame bus ir knygelė su atspausdinta medalikėlio atsiradimo istorija, novena į Maloningąją Dievo Motiną.

Užsakymai internetu: info@institutas.org


(Mūsų knygos yra nemokamos, tačiau prašome prisidėti aukomis, padėti mūsų veiklai.)


2015 m. lapkričio 2 d., pirmadienis

Vėlinės prieš 37 metus:

Klebonas nubaustas 50 rub. už procesiją

Kybartų klebonas kun. Sigitas Tamkevičius, nubaustas 50 rub. už Vėlinių procesiją į kapines, kreipėsi į Vilkaviškio rajono teismą.

    Pirmas teismo posėdis įvyko 1978 m. gruodžio 1 d. Teismo salė ir koridoriai buvo sausakimšai užpildyti tikinčiųjų. Teisėjas Stankaitis vis delsė nagrinėti kun. S. Tamkevičiaus bylą, vildamasis, kad gal gi žmonės išsiskirstys. Tačiau atsitiko kažkas nelaukto—lauke prie teismo pastato susibūrusi minia pradėjo garsiai kalbėti rožančių. Išsigandęs teisėjas Stankaitis suvaidino, kad teismui trūkstą kažkokių dokumentų ir bylą atidėjo. Teismo salėje esantys tikintieji pradėjo giedoti „Marija, Marija". Teisėjas bandė nutildyti, bet nesėkmingai. Sunku aprašyti tą nuotaiką, kuri viešpatavo salėje. Iš ant sienos kybojusio portreto žvelgė nieko gero nežadančios Lenino akys, o tikintieji su ašaromis akyse giedojo: „Marija, Marija, . . . palengvink vergiją . . ., išgelbėk nuo priešo baisaus". Entuziazmo pagauti lauke esantieji tikintieji prisijungė prie giedojimo, ir Vilkaviškio gatvėmis toli toli nuskambėjo ši graži ir taip atitinkanti skriaudžiamo lietuvio dvasią giesmė.

    Kadangi į teismą buvo atvykusi didžiulė tikinčiųjų minia—apie 500 žmonių, tai kažkas įsakė, kad antras teismo posėdis įvyktų staiga, niekam nežinant. Kun. S. Tamkevičiui šaukimą atnešė gruodžio 20 d. naktį, o rytą 10 vai. turėjo prasidėti teismas. Deja, klebonas po vakarinių pamaldų buvo išvykęs, šaukimas nebuvo įteiktas, ir teismas vėl buvo atidėtas.

    Trečią kartą teismo posėdis įvyko 1979 m. sausio 10 d. Šaukimai vėl buvo įteikti tik išvakarėse, kad kuo mažiau tikinčiųjų dalyvautų teisme. Deja, ir šį kartą nuo pat ankstyvo ryto žmonės rinkose prie Vilkaviškio tiesmo pastato. Norėdami užmaskuoti gausų milicijos dalyvavimą, į teismą buvo atvežti keli kriminaliniai kaliniai, kad jiems būtų perskaitytas teismo sprendimas.

    Prieš prasidedant teismo posėdžiui, milicija ir teisėjas Šlenfuktas su dideliu triukšmu, neapykanta ir grasinimais grubiai išvijo visus žmones iš teismo koridoriaus į gatvę. Salėje esantieji tikintieji buvo palikti laukti ir nesulaukti teismo! Teisėjas Šlenfuktas nusivedė kun. S. Tamkevičių į mažą kambariūkštį antrame aukšte, ir, dar uždusęs nuo žmonių vaikymo, paskubomis pradėjo teismo posėdį. Į teismo kambarį nebuvo įleistas nė vienas tikintysis, tik beveik jėga įsiveržė penki kunigai.

    Teisėjas neleido kun. S. Tamkevičiui perskaityti savo paruoštą žodį. Kunigas, protestuodamas prieš teismo savivalę, apleido teismo kambarį. Teismas nagrinėjo bylą toliau.

    Tuo metu tikintieji, išvyti į gatvę, kalbėjo rožančių. Milicininkas   Dziegoraitis,   balsingiausiai   įtūžęs,   puolė vaikyti žmones. Bet įbauginti tikinčiuosius jam nepavyko, —atrodė, kad jis labiau išsigandęs ir pasimetęs; vieniems nustojus kalbėti rožančių, tuojau tęsdavo kiti. šitoje maišatyje visų buvo vienas noras—kad nenutrūktų malda. Niekas nežiūrėjo ir nesugaudė, kada kuri paslaptis baigėsi ar prasidėjo, tik visa minia choru kartojo: „Sveika, Marija, . . . Sveika, Marija, . . . Sveika, Marija, . . .". Susidarius mažai pauzei, staiga pasigirdo giesmė „Marija, Marija".

(Šventai pakilusi tikinčiųjų nuotaika, teisiant kun. S. Tamkevičių):

    Dalis jaunimo bandė patekti nors į teismo koridorių, bet trys milicininkai iš vidaus įsiręžę laikė duris, kad niekas nepatektų į vidų. Valdžios pareigūnų nuotaikas gerai charakterizavo vieno nepažįstamo piliečio, galbūt saugumiečio, žodžiai tikinčiųjų adresu, kuriuos, labiausiai įdūkęs, jis iššvoškė pro dantis: „Čia reikia tik automato . . ."

    Teismas nutarė, kad kun. Sigitas Tamkevičius tikrai sulaužė tarybinius įstatymus ir buvo nubaustas teisingai.

    Pasirodžius „nusikaltėliui" kun. S. Tamkevičiui lauke, minia kėlė ovacijas: vieni sveikino, kiti dovanojo gėlių, treti į kišenes kišo baudai sumokėti pinigus, o dar kiti pradėjo kleboną svaidyti į orą ir šaukti „valio". Milicininkai tik traukė pečiais: „O gal klebonas laimėjo, kad žmonės taip jį sveikina?"

    Tai buvo moralinė pergalė—tikintieji nugalėjo dešimtmečiais slėgusią baimę, —jie dabar drąsiai reiškė savo solidarumą diskriminuojamiems savo vadams, o kartu ir protestą skriaudėjams.

2015 m. spalio 8 d., ketvirtadienis

„Mūšį laimėjo ne generolai ir ne batalionai, o Rožinio Dievo Motina“


Popiežius Pijus V, norėdamas apginti krikščioniškąją Europą nuo įsiveržusių musulmonų pajėgų, kvietė katalikus kalbėti rožančių.1571 m. spalio 7 d. krikščionių armada Lepanto mūšyje sutriuškino turkų laivyną. Venecijos senate buvo oficialiai pareikšta, kad „mūšį laimėjo ne generolai ir ne batalionai, o Rožinio Dievo Motina“ (*). Atsidėkodamas ir pripažindamas, kad pergalė buvo pasiekta su Marijos pagalba, popiežius paskelbė spalio 7 dieną Pergalės Dievo Motinos švente.

PRO VITA  ŽINIOS


(*) “Non virtus, non arma, non duces, sed Maria Rosarii Victores nos fecit”

SkaitytiRožančius ir Lepanto mūšis (anglų)


2015 m. rugsėjo 24 d., ketvirtadienis

Roberto de Mattei. Rimtas smūgis krikščioniškai santuokai


2015 m. rugsėjo 8 d. paskelbti popiežiaus Pranciškaus apaštaliniai laiškai motu proprio: „Mitis Judex Dominus Jesus“, Lotynų Bažnyčiai, ir „Mitis et Misericors Jesu“, Rytų Bažnyčioms, sudavė rimtą smūgį krikščioniškai santuokai.

Santuokos neišardomumas yra dieviškas ir nekeičiamas Jėzaus Kristaus įstatymas. Bažnyčia negali „panaikinti“ santuokos ją nutraukdama. Ji gali, paskelbdama santuoką negaliojančia, tik patvirtinti jos neegzistavimą dėl jos galiojimą užtikrinančių būtinų sąlygų trūkumo. Tai reiškia, kad kanoninio proceso metu Bažnyčios prioritetas yra ne sutuoktinių noras gauti santuokos negaliojimo patvirtinimą, o pats santuokinio ryšio galiojimas. Šiuo klausimu pop. Pijus XII mums primena:

„Santuokos bylas nagrinėjančio proceso galutinis tikslas yra padaryti sprendimą, atitinkantį tiesą ir įstatymą; šis sprendimas santuokos negaliojimo bylų procedūrose susijęs su tvirtinimu apie santuokinio ryšio negaliojimą.“[1]

Tikintieji gali apgauti Bažnyčią, kad pasiektų savo santuokos negaliojimo pripažinimą, pavyzdžiui, pasitelkę melagingus liudininkus, bet Bažnyčia negali apgauti Dievo, todėl turi pareigą griežtai patikrinti aiškius ir tikslius faktus.

Kanoninio proceso metu pirmiausia turi būti ginami santuokos, šios dieviškos institucijos, interesai. Šios realijos pripažinimą ir gynimą juridinėje sferoje tiksliai apibūdina posakis favor matrimonii, reiškiantis prielaidą, kad santuoka yra galiojanti, kol neįrodoma kitaip. Jonas Paulius II gerai paaiškino, jog Bažnyčios magisteriumas santuokos neišardomumą pripažįsta kaip įprastą kiekvienos sudaromos santuokos įstatymą – kaip tik todėl, kad santuoka iš anksto laikoma galiojančia nepriklausomai nuo paties santuokinio gyvenimo kokybės ir nuo galimybės kai kuriais atvejais paskelbti ją negaliojančia.[2]

Kai Apšvieta pamėgino suduoti mirtiną smūgį krikščioniškai santuokai, pop. Benediktas XIV dekretu „Dei miseratione“ (1741 m. lapkričio 3 d.) įsakė, kad kiekvienoje vyskupijoje būtų paskirtas defensor vinculi (liet. ryšio [santuokinio] gynėjas), ir įvedė dviejų nuosprendžių būtino atitikimo norint paskelbti santuokos negaliojimą principą. Šis dviejų vienodų nuosprendžių (dvigubo patvirtinimo) principas buvo patvirtintas 1917 m. Kanonų teisės kodekso ir įtrauktas į Jono Pauliaus II 1983 m. sausio 25 d. paskelbtą Kanonų teisės kodeksą.

Popiežiaus Pranciškaus motu proprio šį principą panaikina. Sutuoktinių interesai įgyja pirmenybę prieš santuokos interesus. Pats dokumentas tai patvirtina, apibendrindamas pagrindinius reformos punktus: atsisakoma dvigubo patvirtinimo paliekant tik vieną sprendimą santuokos negaliojimo naudai; vyskupui suteikiama vienvaldė galia, jis tampa vienintelis teisėjas; įvedamas spartesnis procesas (lot. brevior, trumpesnis), praktiškai nekontroliuojamas, nes Romos Rotos vaidmuo sumažinamas iki minimumo.

Kaip kitaip aiškinti, pavyzdžiui, dvigubo patvirtinimo panaikinimą? Dėl kokių rimtų priežasčių šis principas – po 270 metų – buvo pašalintas?

Dėl šio punkto kard. Burke‘as prisiminė liūdną patirtį. 1971 m. liepą Jungtinėse Valstijose įsigaliojo vadinamosios laikinosios normos, faktiškai pašalinusios būtiną dvigubą patvirtinimą. Šio panaikinimo pasekmė – vyskupų konferencija neatmetė nė vieno iš šimtų tūkstančių reikalavimų anuliuoti santuoką, ir žmonės šį procesą visuotinai ėmė vadinti „katalikiškomis skyrybomis“.[3]

Dar blogiau yra galios suteikimas vietos vyskupui, kaip vieninteliam teisėjui, savo nuožiūra pradėti paspartintą procesą. Vyskupas savo juridinę galią gali vykdyti asmeniškai arba deleguoti ją komisijai, nebūtinai sudarytai iš teisininkų. Ši komisija, sudaryta vyskupo sprendimu, natūraliai seks jo pastoraciniais nurodymais, kaip jau vyksta su „vyskupijų patariamaisiais centrais“, neturinčiais jokios teisinės kompetencijos.

1683 kanono ir 14 punkto kombinacija turės siaubingas pasekmes. Sprendimams neišvengiamai įtaką darys sociologinio pobūdžio motyvai: išsiskyrusiems ir antrą kartą „susituokusiems“ remiantis „gailestingumu“ bus taikomos lengvatinės procedūros. „Gailestingumo Bažnyčia, – pastebėjo Giuliano Ferrara, – pradėjo savo kelią.“[4]

Kai kuriose diecezijose vyskupai, žinoma, mėgins užtikrinti proceso rimtumą, bet lengva įsivaizduoti, kad daugelyje kitų vyskupijų, pavyzdžiui, Centrinėje Europoje, santuokos negaliojimo pripažinimas taps paprastu formalumu. 1993 m. Freiburgo arkivyskupas Oskaras Saieris, Mainco vyskupas Karlas Lehmanas ir Rotenburgo vyskupas Walteris Kasperis paskelbė dokumentą, ginantį tuos, kurie sąžinėje jautėsi tikri dėl savo santuokos negaliojimo, bet negalėjo to įrodyti teisme.[5] Tikėjimo doktrinos kongregacija atsakė laišku „Annus Internationalis Familiae“ (1994 m. rugsėjo 14 d.), teigdama, kad šis būdas nepraktikuotinas, nes santuoka yra viešas faktas: „Nepripažinti šio esminio bruožo reikštų neigti, kad santuoka Bažnyčioje egzistuoja kaip tikrovė, t. y. kaip Sakramentas.“

Vis dėlto pasiūlymą vėl neseniai iškėlė pastoracinė Freiburgo vyskupijos tarnyba, pasak kurios, išsiskyrę ir antrą kartą susituokę, savo sąžinėje būdami įsitikinę pirmosios santuokos negaliojimu, galės priimti Sakramentus ir užimti pareigas parapijų tarybose.[6]

Favor matrimonii vietą užėmė favor nullitatis, tapusi pagrindiniu įstatymo elementu, o santuokos neišardomumas sumenkinamas iki sunkiai įgyvendinamo „idealo“. Teoriškai jis pripažįstamas, bet praktikoje žmogui suteikiama teisė į kiekvienos nepasisekusios santuokos negaliojimo paskelbimą. Užteks savo sąžinėje laikyti savo santuoką negaliojančia, kad Bažnyčia ją pripažintų tokia. Tai tas pats principas, kuriuo remdamiesi kai kurie teologai santuoką laiko „mirusia“, kai vieno ar abejų sutuoktinių „meilė miršta“.

2010 m. sausio 29 d. popiežius Benediktas XVI paragino Romos Rotos tribunolą neanuliuoti santuokų „nuolaidžiaujant sutuoktinių norams ir lūkesčiams ar pasiduodant socialinės aplinkos sąlygoms“. Tačiau Centrinės Europos vyskupijose santuokos negaliojimo paskelbimas taps vien formaliu veiksmu, kaip tai nutiko JAV Laikinųjų normų įvedimo metais. Pagal gerai žinomą Greshamo dėsnį: „blogi pinigai išstumia gerus pinigus“, artėjančiame chaose „greitos skyrybos“ neišvengiamai triumfuos prieš neišardomą santuoką.

Jau daugiau nei metus girdime kalbas apie nematomą schizmą Katalikų Bažnyčioje, tačiau neseniai apie tai prakalbo ne kas kitas, o pats Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektas Gerhardas Mülleris. Vienoje iš savo kalbų Regensburge jis įspėjo apie skilimo Bažnyčioje pavojų, ragindamas būti atsargiems ir neužmiršti protestantiškos schizmos, prieš 500 metų padalijusios Europą, pamokos.

Spalį vyksiančio Sinodo šeimos tema išvakarėse popiežiaus Pranciškaus reforma neužgesino ugnies, priešingai, dar labiau ją pakurstė ir nutiesė kelią kitoms katastrofiškoms naujovėms. Tylėti tampa nebeįmanoma.

[1] Kreipimasis į Romos Rotą, 1944 m. spalio 2 d.
[2] Kalba Romos Rotai, 2000 m. sausio 21 d.
[3] Permanere nella verità di Cristo. Matrimonio e comunione nella Chiesa cattolica, Siena: Edizioni Cantagalli S.r.l, 2014, pp. 222-223.
[4] „Il Foglio“, 2015 m. rugsėjo 9 d.
[5] „Il Regno“, Documenti, 38 (1993), pp. 613-622.
[6] „Il Regno“, Documenti, 58 (2013), pp. 631-639.

2015 m. rugsėjo 23 d., trečiadienis

Krizė: Kur mus nuves Sinodas?


Filmas anglų ir lenkų kalbomis

Prie kameros: Kardinolas R. Burke, arkivyskupas J. P. Lenga ir vyskupas A. Schneider, taip pat prof. G. Kucharczyk ir redaktorius  žurnalo "Polonia Christiana“ "S. Skiba.



2015 m. rugsėjo 20 d., sekmadienis

Seimo nario A. Ažubalio kalba Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų A. Račo gimimo metinių minėjime


2015 m. rugsėjo 15 d. pranešimas VIR

A. Račas
Seimo Pirmininke, kolegos, Antano Račo artimieji, Lietuvos signatarai, svečiai, šiandien, kada aplinkui daug politinio triukšmo ir ne visada prasmingų diskusijų, prabilti apie tokius žmones kaip Antanas yra tiesiog būtina. Na, kad ir prablaivėtume nuo politinio tarškesio.
Turbūt svarbiausias žodis, apibūdinantis visą Antano gyvenimą ir jo istoriją, ir žodis „Ištikimybė“ Ištikimybė savo įsitikinimams net tada, kai jie neleidžia saugiai gyventi arba daryti karjerą. Net sunkiausiais laikais Antanas nenuslydo į pilkąją konformizmo zoną, kurie daugelis pakankamai patogiai sėdėjo visą okupacijos laikotarpį, vėliau teigdami – ir tada dirbome Lietuvai. A. Račas darbą Lietuvai suprato visiškai kitaip: dirbti – tai išdrįsti veikti pagal sąžinę ir tikėjimą.
Dar 8-jame dešimtmetyje Antaną pašalino iš mokyklos direktoriaus pareigų už ryšius su antitarybiniais klerikalais. Bet tai nesutrukdė jam tęsti šviesuolio misiją Kelmės krašte ir atgimimo laikais tapti vienu patikimiausių Sąjūdžio vėliavnešių.
Vėliau, iš karto po Sausio 13-osios įvykių įsikūrė ir vadovavo Lietuvos informaciniam biurui Vokietijoje, ir tapo centrine figūra kovoje prieš sovietų bandymus diskredituoti atkurtos Lietuvos vadovybę. Primenu kontekstą: „Nuo pat 1990 m. sovietai siekė išsaugoti privilegijuotos Vokietijos partnerės statusą, naudodama propagandą ir KGB. Jie siekė didinti Ostpolitik gerbėjų gretas ir Vokietijos valdančiųjų priešiškumą permainoms Lietuvoje ir visoje Rytų Europoje.
A. Račas gebėjo atmerkti vokiečiams akis ir žengė dar toliau. Jis ir tik jis pirmasis klojo pamatą politinių ir ekonominių santykių su Vokietija plėtrai, apie ką jau kalbėjo šiandien gerbiamas Vofgangas Hermanas fon Štetenas (Wolfgang Herman von Stetten). Išskirtiniai saitai su Vokietija labai pravertė ir vėliau, kai A. Račas jau dirbo Seimo Užsienio reikalų komitete dvi kadencijas arba dvi su puse, Europos reikalų komitete ir, žinoma, Tėvynės sąjungos gretose. Čia A. Račą prisimenu kaip kuklų, tačiau nepaprastai  kruopštų, nuoseklų ir sąžiningą žmogų.
Buvo ir kitas nemažiau reikšmingas jo veiklos laukas. Net pasitraukęs iš valstybinės politikos Antanas dribo svarbų darbą – tvirtino išdraskytą visuomenės moralinį audinį. Man pačiam yra tekusi proga greta jo žengti vienoje iš tradicinių katalikų eisenoje į Šiluvą. Antanas buvo nuolatinis šių visuomenės telkiančių eisenų idėjinis vedlys ir organizatorius. Taip pat būtent jo, Antano, dėka, tarptautinė organizacija „Tradicija į šeimą ir nuosavybei ginti“ Kelmėje įsteigė savo biurą. Visi žinome, jog tai ta pati organizacija, kurie su Antanu priešaky pasiekė Lietuvos laisvei svarbų rekordą – didžiausią pasaulyje peticija su daugiau kaip 5 mln. pasaulio piliečių parašų už Lietuvos nepriklausomybę, įteikiant ją tuometiniai sovietų Sąjungos vadovybei.
Savo darbuose Antanas buvo paprastas, kupinas vidinės inteligencijos ir padorumo. Kaip jau čia buvo kalbėta, jis buvo religingas žmogus, atsparus naujiesiems politinio elgesio modeliams: nustumk konkurentą ir pažemink oponentą. Tačiau jo nuosaikumas nebuvo silpnadvasis, o kilo iš gilaus ir vidinio žinojimo,  – ką jis veikia šiame gyvenime.
Prieš trejus metus jau Santariškių klinikoje man teko garbė apdovanoti Antaną Lietuvos diplomatijos žvaigžde už ilgametį darbą užsienio politikos srityje. Tuomet, Nepriklausomybės Akto signataras pabrėžė, kad visas jo mintys atsigaunant po ligos jau yra nukreiptos į tai, ką dar reikės nuveikti, kad jo užmegzti ryšiai su Vokietijos Bundestago politikais ir šios valstybės verslo atstovais būtų ir toliau puoselėjami.
Kolegos, geriausias būdas šiandien pagerbti šviesų velionio atminimą – priimti jo gyvenimą, kaip įpareigojantį testamentą. Dirbti – tai išdrįsti veikti pagal sąžinę ir tikėjimą. Ačiū.

Šaltinis: LRS svetainė Internete

2015 m. rugsėjo 19 d., šeštadienis

Švenčiausiojo Sakramento adoracijos pradininkas Lietuvoje.



Įsteigęs amžinąją adoraciją anuometinėje Laikinojoje Sostinėje T. Matulionis gali būti laikomas Švenčiausiojo Sakramento adoracijos pradininku Lietuvoje.

Arkivyskupas Teofilius Matulionis – viena žymiausių XX amžiaus Lietuvos asmenybių, vaidinusi reikšmingą vaidmenį ne tik Katalikų Bažnyčios, bet ir visos Lietuvos visuomenės gyvenime,
1936 m. apsigyveno Kaune ir rūpinosi jam patikėta Šv. Mikalojaus bažnyčia bei seserų benediktinių vienuolynu. Čia ypač atsiskleidė jo eucharistinis pamaldumas. Anot amžininkų, jis labai pamaldžiai laikydavo šv. Mišias, rūpinosi bažnyčios švara ir tvarka. Vyskupui Teofiliui kilo sumanymas Šv. Mikalojaus benediktinių bažnyčioje, esančioje „arti miesto centro ir toli nuo miesto triukšmo“, įsteigti amžinąją Švenčiausiojo Sakramento adoraciją ir tokiu būdu paminėti krikščionybės Lietuvoje 550 metų jubiliejų bei Lietuvos nepriklausomybės 20-metį. Rengdamasis įkurti amžinąją adoraciją T. Matulionis subūrė komitetą, pasitelkė Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus specialistus ir suorganizavo konkursą, skirtą atnaujinti Šv. Mikalojaus šventovės interjerą. Konkurso laimėtojas dailininkas Liudas Truikys (1904–1987) savuosius interjero sprendimus derino su vyskupu. Buvo nuspręsta atsisakyti trijų altorių presbiterijoje ir įrengti vieną centrinį altorių, o už jo – kryžių su Nukryžiuotojo skulptūra. Taip Eucharistijos garbinimas turėjo sietis su Išganytojo auka ant kryžiaus. Viešpaties kančia akcentuojama dar kartą altoriaus antipendiumo centre skulptūriniu Išganytojo veidu. Išties, Kristaus išganančioji meilė išreikšta žmogui Jo kančioje, mirtyje ir Šventoje Eucharistijoje tampriai susijusi su Švč. Jėzaus Širdies, tapusios Išganytojo meilės simboliu, garbinimu. Todėl galima spėti, kad vyskupo Teofiliaus patarimo dėka virš presbiterijos arkos yra suprojektuotas Švč. Sakramento reljefinis simbolis su įterptu Švč. Jėzaus Širdies atvaizdu. 1940 m. Kauno Šv. Mikalojaus bažnyčia buvo pritaikyta amžinajai Švenčiausiojo Sakramento adoracijai ir liepos 19 d. adoracija pradėta. Vyskupo rūpinimasis šventovės interjero atnaujinimu rodo subtilų jo širdies jautrumą ir pagarbą Švenčiausiajam Sakramentui. Viename savo laiškų bičiuliui dvasininkui vyskupas yra išreiškęs nuomonę, jog kunigo atliktas bažnyčios remontas liudija gyvą jo dvasinį gyvenimą. Ši mintis gali būti taikoma ir jos autoriui. Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, galima tvirtinti, kad krikščionybės įvedimo jubiliejaus paminėjimas, įkuriant Kauno Šv. Mikalojaus bažnyčioje amžinąją adoraciją, buvo drąsi ir vertinga iniciatyva, skirta ugdyti ir iš tikrųjų ugdžiusi Kauno visuomenės dvasinį gyvenimą. 1938 m. vyskupas T. Matulionis vadovavo lietuvių delegacijai, vykstančiai į tarptautinį Eucharistijos kongresą Budapešte. Ruošiantis kelionei, jis parašė aplinkraštį parapijų klebonams, kuriuo ragino žadinti pamaldumą į Eucharistinį Jėzų, kongreso dienomis Lietuvos parapijose sakyti eucharistinius pamokslus, šv. Mišias aukoti prie išstatyto Švč. Sakramento ir išlydėti į kongresą išvykstančius savo parapijiečius. Nuoširdžią pagarbą Eucharistiniam Jėzui T. Matulionis parodė Kaišiadorių vyskupijos kurijoje 1943 m. Įsikurdamas vyskupo rūmuose, vienu pirmųjų sprendimų jis pakeitė kurijos koplyčios vietą, perkeldamas ją į patį erdviausią – svetainės kambarį, buvusį šalia jo buto. Gili pagarba Eucharistiniam Jėzui buvo būdinga vyskupui ir jo kalinimo vietose. Kalėdamas Potmos invalidų namuose Matulionis, rūpindamasis Švenčiausiojo Sakramento saugumu, nešiodavęsis jį su savimi. T. Matulionio nuostata dėl Eucharistinio pamaldumo išsakyta 1943-05-12 Ganytojiškame laiške Kaišiadorių vyskupijos tikintiesiems: ,,kad Eucharistijoje esąs Jėzus būtų tikinčiųjų karštai mylimas, per šv. Komuniją į širdis kuo dažniausiai kviečiamas, altoriaus tabernakulyje nuolat gyvenąs dažnai lankomas“. Šiame laiške Teofilius išryškina esminius eucharistinio pamaldumo elementus: mylintis Dievas ragina tikintįjį atsiliepti į jo meilę rimta maldos praktika, dažnu Komunijos priėmimu ir tyliu Švenčiausiojo Sakramento pagarbinimu. Lietuvos Vyskupų Konferencija nutarusi surengti Lietuvos II Eucharistinį Kongresą 1944 m. vasarą, jo organizatoriumi išrinko vyskupą T. Matulionį. Teofilius rengiamo kongreso proga 1943-12-09 parašė Ganytojišką laišką ir pakvietė kunigus bei pasauliečius stropiai rengtis kongresui. Šiame laiške Teofilius išryškino glaudžią Jėzaus Širdies pamaldumo ir Eucharistinio pamaldumo vienybę. Vyskupas aiškino, jog meilė Švč. Jėzaus Širdžiai sužadina meilę Eucharistijoje esančiam Išganytojui, pagilina tikėjimą ir pasitikėjimą Juo. Iš laiško matyti, kad Matulioniui Eucharistinis kongresas buvo įvykis, kuris turėjo giliai paliesti ne tik religinę praktiką, bet ir kitas žmonių gyvenimo sritis. Kaip tik dėlto, kad kongresas siekė pažadinti pozityvias etines ir pilietines visuomenės nuostatas, po karo vyskupas sovietinių pareigūnų buvo apkaltintas, neva rengiamas Eucharistinis kongresas buvo nukreiptas prieš Sovietų valdžią. Eucharistijos adoracija Teofiliui buvo krikščioniškojo gyvenimo versmė. Anot benediktinės ses. Agnietės, pats vyskupas savo pavyzdžiu geriausiai liudijo meilę Išganytojui, dažnai adoruodamas Švenčiausiąjį Sakramentą Kauno Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Jo gili bei rami laikysena adoracijos metu leido aplinkiniams suprasti jį esant laimingiausiu šalia Dievo altoriaus, o bažnyčioje esančius tikinčiuosius skatino gilesnei maldai.

Šaltinis: http://www.matulionis.info/pamaldumas-iscaronganytojui-dievo-tarno-arkivyskupo-teofiliaus-matulionio-gyvenime-ir-mokyme.html#.Ve7mjlXtmkp

2015 m. rugsėjo 3 d., ketvirtadienis

Rugsėjo 2-ąją LR Seime lankėsi organizacijos "TFP" nariai


Rugsėjo 2-ąją LR Seime lankėsi organizacijos "Tradition, Family and Property." nariai, kuriems dalis Seimo narių turėjo progą padėkoti už tai, kad TFP davė didelę moralinę pagalbą lygiai prieš 25-erius metus, pasaulyje surinkdami 5,2mln. parašų už Lietuvos siekį tapti nepriklausoma.
Tarp šiandien besilankiusių delegacijos narių buvo ir tų, kurie 1990 m. dalyvavo į Gineso rekordų knygą patekusioje kampanijoje.










Šaltinis  Lithuanian Freedom Foundation
Nuotr.: P.A. Rodrigues

2015 m. rugpjūčio 16 d., sekmadienis

Padėkos ir vilties eisena į Šiluvą


Rugpjūčio 30 d., sekmadienį, organizuojama padėkos ir vilties eisena į Šiluvą. 

Žmonės eina iš Tytuvėnų ir nuo Dubysos slėnio, maldose dėkodami Dievui už atkurtą valstybę ir prisimindami tuos, kurie kovojo, kentėjo, siekdami išsaugoti tikėjimą ir laisvės viltį, melsdami padėti Lietuvos žmonėms neprarasti krikščioniškųjų gyvenimo orientyrų.


Sovietmečiu nuo 1973 m. Eucharistijos bičiuliai rugpjūčio paskutinįjį sekmadienį susirinkdavo Tytuvėnuose ir su malda eidavo į Šiluvą, prašydami Marijos padėti išsaugoti tikėjimą ir viltį sulaukti šviesesnės ateities. Tuometinė ateistinė valdžia persekiojo eisenos dalyvius. M. Jurevičius, G. Stanelytė, V. Vaičiūnas už eisenų į Šiluvą organizavimą buvo nuteisti kalėjimu. Siekiant sustabdyti ėjimą į Šiluvą, 1981 m. buvo netgi išgalvotas ,,kiaulių maras”. Šiluvą ir Tytuvėnus apsupo kareiviai ir draugovininkai.

Po dvylikos metų nuo ,,kiaulių maro” jau laisvoje Lietuvoje eisenos į Šiluvą, Lietuvos Sąjūdžiui paskatinus atgimė. Šią idėją palaikė ir TFPs (Tradicija, šeima ir nuosavybė) asociacijos. Asociacijų atstovai kasmet dalyvauja eisenose su Fatimos Dievo Motinos statula.


9 val. Piligrimų eisenos į Šiluvą iš Tytuvėnų (vadovauja vysk. Eugenijus Bartulis) nuo Dubysos (Katauskių gyvenvietės) (vadovauja arkivysk. Lionginas Virbalas)

12 val. Padėkos šv. Mišios už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę
(Vykstančius pro Kelmę: 7.30 val. Sąjūdžio mitingas Atgimimo aikštėje. Garbių svečių sutikimas, tautinės vėliavos iškėlimas. 8.30 val. Susitelkimas Tytuvėnų vienuolyno kieme.)

.
***

Apie 1000 žmonių, kurių tarpe buvo daugiausia jaunimas.

1979 m LKB Kronikoje buvo rašoma:

    Prieš penkerius metus Eucharistijos Bičiulių iniciatyva įvyko pirmasis žygis iš Tytuvėnų į Šiluvą, kuriame dalyvavo apie 300 žmonių.

    Šiemet rugpjūčio 26 d. į tradicinį Eucharistijos Bičiulių Žygį susirinko apie 1000 žmonių, kurių tarpe buvo daugiausia jaunimas.

    Nuo Tytuvėnų bažnyčios patraukėme į Šiluvą (apie 7-8 km.), eidami kalbėjome rožančių, litanijas ir giedojome giesmes. Trumpai pasimeldę koplyčioje, visi susirinkome į bažnyčią šv. Mišioms, kurias aukojo žygyje dalyvavęs kunigas.

    Tūkstantinę minią vienijo viena intencija: permaldauti Eucharistinį Kristų ir Mariją už tautos nuodėmes ir prašyti, kad gelbėtų Lietuvą nuo alkoholizmo ir moralinio supuvimo, kaip kadaise ją išgelbėjo nuo protestantizmo.

    Per Lietuvą ritasi dvasinio atgimimo banga. Vis daugiau jaunų žmonių pakyla kovai už dvasines vertybes

    Žygiai į Šiluvą nėra išorinė demonstracija. Jų vertė priklauso nuo mūsų maldų nuoširdumo, nuo to, kiek mes būsime pasiruošę pasinaudoti Viešpaties malone.

        Baigėsi pamaldos, nuskambėjo paskutiniai giesmės „Marija, Marija" žodžiai. Prie Marijos kojų liko sudėtos mūsų gėlės, svajonės ir pasiryžimai.


"LKB Kronika" Nr. 40



2015 m. rugpjūčio 4 d., antradienis

Arso Klebonas


Vaško figūra. Arso muziejuje
 „Dieve, padėk man atversti savo parapiją.  Aš sutinku per visą savo gyvenimą kęsti visokius išmėginimus, šimtą metų kentėti skaudžiausius skausmus, jeigu tai reikalinga jų atsivertimui“


Rugpjūčio 4 dieną, Bažnyčios liturginiame kalendoriuje minimas šv. Jonas Marija Vianėjus labiau žinomas Arso Klebono vardu.
Gimė prieš pat Prancūsų revoliuciją, 1786 m. gegužės m., Dardilly  kaime netoli Liono.
Jau vaikystėje pasireiškė jo stiprus potraukis maldai, būdamas  ketverių metų, pradėjo su savo mama vaikščioti į bažnyčią, į pamaldas.
Rašto išmoko iš savo vyresnės sesers Kotrynos. Būdamas vienuolikos metų, priėjo Pirmosios išpažinties ir komunijos. Tada jis pajuto, jog jo pašaukimas – paskirti savo gyvenimą Dievui.
1802 metais  Dardilly klebonu buvo paskirtas kun. Balley, uolus švento gyvenimo kunigas. Jis ėmė ieškoti kandidatų į kunigus, nes po revoliucijos jų labai stigo. Jean-Marie paprašė tėvą jį atleisti, ir tėvas sutiko.  Švytėdamas džiaugsmu,  Jean-Marie išvyko pas kleboną Balley.
Nesuiręs kūnas, bazilikoje, virš pagrindinio altoriaus.
Širdis eksponuojama atskirai
Tačiau mokslas jam  ėjo sunkiai. Jean-Marie  nusivylė ir jau norėjo trauktis, bet apsigalvojo ir nutarė atlikti piligriminę kelionę pas šventąjį Pranciškų Régis (Režis), kurio palaikai buvo Lalouveske, 200 km. nuo Dardilly. Po tos kelionės viskas tartum savaime susiklostė. Jean-Marie visą gyvenimą buvo dėkingas savo užtarėjui. 1815 m. jis baigė dvasinius mokslus ir buvo įšventintas į kunigus.
Iš pradžių jį paskyrė jo mylimojo klebono ir globėjo – klebono  Balley pagalbininku, o jam mirus, Arso kaimelio su 500 gyventojų klebonu. Pavadinimą „Ars“ galima laikyti simboliniu, nes „arsa“ reiškia „sudeginta“. Uždegti  Arso kaimelyje Dievo meilės ugnį kaip tik ir buvo skirta jaunajam  klebonui Vianney. Vienas jo biografas rašė: „Praėjo laikas ginčytis dėl Arso, įrodymas aiškus – Arsas dieną naktį liepsnoja meile Dievui“.
Namas, kuriame gyveno
Nuo Dardilly ligi Arso yra 30 km.,  Tėvas Vianney iškeliavo ten pėsčias. Pirmiausia jis aplankė bažnyčią ir pasimeldė, prašydamas  Dievą atsivertimo savo naujiems parapijiečiams, nelabai apylinkėje gerbiamiems. „Dieve, padėk man atversti savo parapiją – meldėsi. – Aš sutinku per visą savo gyvenimą kęsti visokius išmėginimus, šimtą metų kentėti skaudžiausius skausmus, jeigu tai reikalinga jų atsivertimui“.
Tai buvo ne vien tik žodžiai. T. Vianney  pradėjo gyventi griežtai; miegas ant lentų, ašutinė, grandinės,  pasninkas. Savo kuklų turtelį išdalino pavargėliams. Ankstų rytą jis jau bažnyčioje; Šeštą valandą pradeda vaikams aiškinti Dievo Įsakymus. Naktį kuria pamokslus, kurių vėliau mokosi mintinai. Juose pliekia savo parapijiečių ydas ir rengia artimam ar tolimam, bet neišvengiamam  susitikimui su Dievo teismu mirties valandą. „Žemė – sakydavo – panaši į tiltą, pervedantį mus per vandenis į amžinybės krantą“.
Arso bazilika
Jis pats visko atsisakydavo, bet bažnyčią praplatino ir išpuošė taip, kad ji tapo visiškai neatpažįstama. Kada kai kurie parapijiečiai, nepatenkinti savo ganytojo uolumu, prieš jį sukilo, jis vyriškai kentė apkalbas ir šmeižtus, ėmė gyventi dar griežčiau, ir stengėsi padėti savo bendrabroliams, aplinkinių kaimų kunigams, jų sielovados darbuose. Jis įsteigė nemokamą mokyklą vargingoms Arso ir kaimyninių kaimų mergaitėms, „Apvaizdos namus“. Priimdavo ten našlaičius, pamestinukus ir neįgalius vaikus. Kartą, pritrūkus duonos visiems namų gyventojams pamaitinti, jis pasimeldė, ir tuščias aruodas prisipildė grūdų: „Gerasis Dievas gailestingas, Jis rūpinasi vargšais“, nuolankiai paaiškino t. Vianney nustebusiems to stebuklo liudininkams.
Klausykla, kurioje kasdien
 praleisdavo po 12 valandų.
Prabuvus jam keletą metų Arse, to kaimo gyventojai visiškai pakeitė savo gyvenimo būdą. Šeimose suklestėjo krikščioniškos dorybės. Žmonės pamaldas pamilo labiau negu išgertuves ir kitokius nedorus pasilinksminimus. Arse įsiviešpatavo ramybės ir džiaugsmo atmosfera.
Velnias, įsiutęs, kad Arso ganytojas atėmė iš jo tiek daug sielų, ėmė kaip įmanydamas šventajam įkyrėti:  naktimis keldavo namuose triukšmą, rėkdavo, kaukdavo, skleisdavo bjaurų dvoką, padeginėdavo (iki šiol yra išlikusi pusiau sudegusi t.Vianney lova). Velnias tikėjosi įbauginsiąs asketą. Iš pradžių t. Vienney tikrai išsigando ir paprašė kelis parapijiečius pas jį panakvoti. Vėliau supratęs, kas tai yra, jis išsiuntė namo savo sargus ir pats vienas atremdavo   pragaro kėslus. Jis net džiaugdavosi, kai puolimai būdavo smarkesni nei paprastai – tai būdavo ženklas, jog Arse atsivertė didelis nusidėjėlis arba net visas būrys atgailojančių žmonių.
Kalbos apie Arsą plito vis plačiau. Iš visos Prancūzijos ėmė plūsti piligrimai. Valdžiai teko pasirūpinti nuolatiniu susisiekimu tarp Arso ir Liono, tarp Arso ir Trevu.
Netrukus t. Vianney prireikė  išsėdėti klausykloje 12, 15, net 18 valandų per parą. Jo pamokymai per išpažintį visada būdavo trumpi, bet žmonės nuo jo pasitraukdavo atsinaujinę, sujaudinti iki sielos gelmių, tvirtai nusprendę keisti savo gyvenimo būdą.
Virtuvė
11 val. T. Vianney mokė Dievo Įstatymo. Į katechezę susirinkdavo didelė minia kaimiečių, miestiečių, pasauliečių ir dvasiškių. Jis aiškindavo tikėjimo tiesas pačiais paprasčiausiais žodžiais, bet taip pagaudavo klausytojus, kad vesdavo juos į Dievą pačiu tiesiausiu keliu. „Kodėl tu pamokslauji taip paprastai, o ne gražbyliauji, kaip miestuose? – priekaištavo jam apsėstoji – Užtektų žemėje trijų panašių į  tave, ir šėtono karalystė būtų sugriauta“. T. Vianney nuostabiai mokėjo skaityti slaptas pas jį ateinančiųjų mintis ir narplioti sunkias  problemas, jų dar neišdėsčius. Kartą jis pastebėjo minioje moterį gedulo rūbais, skausmo palaužtą, nes jos vyras baigė gyvenimą savižudybe, puldamas nuo tilto į upę. Ji buvo tikinti, todėl su baime galvojo apie amžinąjį savo vyro likimą. Įžvalgus t. Vianney prie jos priėjo ir jai dar nė žodžio neištarus, paguodė ją sakydamas: „Neverkite, tik labai melskitės. Tarp tilto ir upės jūsų vyras apgailėjo savo poelgį“.
Miegamasis
Maldoje ir  nuolatiniuose ganytojiškuose rūpesčiuose prabėgo visas t. Vianney gyvenimas. 1859 metais jo jėgos ėmė silpti, gyvenimas ėjo į pabaigą. Jis pats apie tai kalbėdavo ramiai ir džiugiai. Paskutinėmis liepos dienomis jis atgulė ir jau daugiau nebeatsikėlė. Jo kambarys buvo nuolat palaiminimo prašančių piligrimų apgultas. Tačiau jis buvo toks silpnas, kad jo laiminančią ranką tekdavo prilaikyti. Rugpjūčio 2 d. jis paskutinį kartą gavo šventąją Komuniją ir gulėjo akis pakėlęs į dangų, pasak jo vieno lankytojo liudijimo, „su neapsakoma tikėjimo ir džiaugsmo išraiška“. Rugpjūčio 3 d. Belley vyskupas atėjo su juo atsisveikinti, t.Vianney jam nusišypsojo ir vėl susikaupė, džiugiai laukdamas Dievo atėjimo mirties valandą. Naktį iš 3-čio į 4-ą rugpjūčio, beskaitant jam iškeliaujančios sielos maldas, jis tyliai pasimirė. Žinia apie jo mirtį pasklido žaibu, ir kitą dieną visus kelius užkimšo atvykstantys žmonės. Piligrimai iš pat ankstaus ryto skubėjo atsisveikinti su savo geradariu. Žmonių srautas nesiliaudamas plaukė 48 valandas. Egzekvijas giedojo 300 kunigų, dalyvaujant daugiatūkstantinei miniai. Pagiedojus, Arso ganytojo palaikai dar 6 dienas pasiliko bažnyčioje šalia garsiosios klausyklos. Paskui jį palaidojo rūsyje po bažnyčia.  1925 metais Arso klebonas  buvo kanonizuotas.
Šventasis Arso senolis išėjo ilsėtis sų šventaisiais, bet mirtis nepadarė galo jo geradarybėms. Iki šių dienų tūkstančiai piligrimų vyksta į Arsą ir iš ten grįžta  atnaujinę savo dvasios jėgas.

Nuotrakos: J. Saidl

2015 m. rugpjūčio 3 d., pirmadienis

2015 m. liepos 23 d., ketvirtadienis

4650 kilometrai pėsčiomis švento Jokūbo keliu


Per Kryžių kalną, gegužės 5 d, Žagarėje, prie Latvijos sienos, pėsčiomis prasidėjo kelionė Europos Šv. Jokūbo keliu.

Apie 30 įvairaus amžiaus keliauninkų grupė, nešanti nemažą kryžių, sukars apie 4650 kilometrų, 165 dienas. Spalio 13 dieną Lietuvos piligrimai turėtų pasiekti Santjago de Kompostelą (Ispanija).

Kasdien vidutiniškai nukeliauja apie 25–30 kilometrų.

Kelionės organizatorė yra Laisvalaikio ir užimtumo asiociacija „Piligrimas“

Piligriminės kelionės tikslas – padėkoti Dievui už gautas malones sau, šeimoms, atsiteisti, išsižadėti žalingų įpročių. Šiemet einama švenčiant Pašvęstojo gyvenimo metus.

Pasiekusieji Santjago de Kompostelą, kur palaidotas apaštalas Šventasis Jokūbas, gaus sertifikatą, liudijantį apie nueitą ilgą fizinį kelią ir kartu patirtą dvasinę kelionę.

Dabar grupė pereina Vokietiją. (Nuotraukoje: Hohe Straße, Große Loh – Frankfurtas)

Parengta pagal publikacijas spaudoje. Nuotr.: R. Vasconcelos ir J. Saidl



2015 m. liepos 19 d., sekmadienis

Kardinolas Caffara: Homoseksualumo išaukštinimas rodo civilizacijos pabaigą

  
Kardinolas Carlo Caffarra, Bolonijos arkivyskupas, interviu dienraščiui „Il tempo“ pareiškė susirūpinimą šiandienės visuomenės ateitimi, ypač dabartiniu „homoseksualumo išaukštinimu“.
Pateikiame keletą šio interviu ištraukų.

„Europos mirtis“

Daugybė minčių man kilo nuo to laiko, kai Europos Parlamentas nubalsavo už šį pasiūlymą (2015 m. birželio 9 d.). Pirmoji buvo ši: mums atėjo galas. Europa miršta ir turbūt net nebenori gyventi, nes civilizacija, aukštinanti homoseksualumą, neišlieka.

Aš nekalbu apie homoseksualumo praktikavimą. Kalbu apie jo išaukštinimą. Įvairioms senovės tautoms homoseksualumas buvo šventas aktas. Kunigų knygoje, siekiant pasmerkti šį šventumu prisidengusio homoseksualumo garbinimą šventyklose ir pagonių ritualuose, buvo vartojamas žodis „pasibjaurėtinas“.

Tik dvi civilizacijos per tūkstančius metų atsilaikė prieš homoseksualumą: jam priešinęsi žydai ir krikščionys. Kur šiandien asirai? Kur babiloniečiai? O žydai tebuvo tik gentis, „niekas“ palyginti su kitomis politinėmis ir religinėmis bendruomenėmis. Tačiau įstatymai, reguliuojantys lytinį gyvenimą, kaip matome Kunigų knygoje, tapo aukščiausia civilizacijos forma [krikščionybe]. Iš čia man kyla pirmoji mintis: mums atėjo galas.

„Velnio darbas“

Mano antroji mintis susijusi tik su tikėjimu. Turėdamas prieš akis tokius faktus, visada savęs klausiu: kaip žmogaus protas gali būti toks aklas tokiems fundamentaliems įrodymams [kad homoseksualumo garbinimas veda į visuomenės sunaikinimą]? Ir priėjau prie išvados: akivaizdu, jog visa tai yra velniškas darbas. Tai paskutinis iššūkis, kurį velnias meta Dievui Kūrėjui Jam sakydamas:

„Aš Tau parodysiu, kaip kuriu alternatyvią kūriniją Tavajai, ir Tu pamatysi, kaip žmonės sakys: taip geriau! Tu žadi jiems laisvę, o aš jiems siūlau tapti teisėjais. Tu duodi jiems meilę, aš jiems siūlau jų emocijas. Tu nori teisingumo, o aš noriu duoti tobulą lygybę, kuri užgniaužia visus skirtumus.“

Paaiškinsiu detaliau. Kodėl kalbu apie „alternatyvią kūriniją“? Jei grįšime, kaip reikalavo Jėzus, į pradžią, prie originalaus Dievo plano ir Jo minčių apie kūriniją, pamatysime, kad šis didžiulis kūrinijos pastatas paremtas dviem kolonomis: vyro ir moters (poros) santykiais ir žmogaus kūryba. Dabar mes kalbame apie pirmąją koloną, bet ir antroji yra griaunama… Todėl mes susidūrėme su velnio ketinimu sukurti kitą kūriniją, stojančią į kovą su Dievu. Tuo siekiama parodyti Dievui žmogų, kuris šioje alternatyvioje kūrinijoje manosi esąs laimingesnis.

Sugedusiose valstybėse įstatymų daugėja

Heraklitas sakydavo: „Reikia, kad žmonės kovotų dėl įstatymų taip, kaip jie kaunasi dėl miesto sienų.“ Sulaukęs senyvo amžiaus supratau, kiek daug žmogaus gyvenime reiškia įstatymai. Atrodo, jog šiandien valstybė išsižadėjo savo legislatyvinio uždavinio bei jo orumo ir tiesiog kapituliavo prieš individų norus, o to pasekmė – sukūrimas visuomenės, susidedančios iš priešiško egoizmo arba silpno priešingų interesų suderinimo. Tacitas sakė: „Corruptissima republica, plurimae leges.“ „Kai valstybė sugedusi, įstatymų daugėja.“ Tokia yra dabartinė situacija.

„Negalime tylėti“

Vargas mums, jei Viešpats mums pritaikytų pranašams skirtus žodžius: „Šunys, kurie nelojo!“ Mes žinome, kad demokratinėse sistemose politinis apdairumas remiasi dauguma. Tai man atrodo gerai, nes geriau, kai galvos skaičiuojamos, negu kertamos. Bet, susidūrus su tokiais dalykais, nėra tokios daugumos, kuri man leistų tylėti. Kitaip būčiau nelojantis šuo…

Turbūt rytoj parlamentas išleis įstatymą, pripažįstantį dviejų tos pačios lyties asmenų sąjungą. Jei taip įvyks, jam reikia pasakyti, kad tai labai neteisinga. Ir tai mes turime šiandien pasakyti Romoje…


… Jei tylėtume dėl tokio dalyko, pritartume didelei neteisybei vaikų atžvilgiu. Iš įstatymo subjekto, kuriuo yra kiekvienas asmuo, jie būtų paverčiami suaugusių malonumo objektu. Mes grįžome į pagonybę, kur vaikas neturi teisės ir yra tik kažkam priklausantis objektas. Todėl kartoju, mano nuomone, tai iniciatyva, kurią turime palaikyti. Negalime tylėti.

Parengta pagal Pro Patria informaciją

***



2015 m. liepos 3 d., penktadienis

Teikiama pirmenybė šeimoms: 100 klausimų ir atsakymų susijusių su sinodu



(anglų, vokiečių, italų, prancūzų, ispanų, portugalų k.)

spausdintą arba elektroninę versiją galima gauti
elektroniniu paštu: segreteria.supplicafiliale@outlook.com

2015 m. birželio 30 d., antradienis

Meksikos dvasininkai: Geriau sėsime į kalėjimą nei laiminsime vienalytes „santuokas“


Meksikos Aukščiausiajam Teismui panaikinus draudimą sudaryti vienalytes „santuokas“, Nuevo Laredo vyskupas Gustavo Rodriguezas Vega kartu su savo vyskupijos kunigais paskelbė deklaraciją, kurioje jis užtikrina savo vyskupijos tikinčiuosius, kad jis geriau bus įkalintas nei dalyvaus sudarant tokias sąjungas.

„Jie negali reikalauti tokios institucijos kaip Bažnyčia veikti prieš savo principus. Tegul Aukščiausiasis Teismas siunčia kunigus ir vyskupus į kalėjimą, bet Bažnyčia negali eiti prieš mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus įsakymus“, teigiama deklaracijoje.

„Mes žinome, kad galime pakliūti į kalėjimą, jei kai kurios poros panorės sudaryti civilinę sąjungą, o mes neduosime joms savo palaiminimo. Šis įstatymas negali įpareigoti Bažnyčios, Ji negali eiti prieš savo principus, ir iš tiesų vieninteliai, kurie ateis į Bažnyčią, bus tie, kurie turi tuos pačius principus kaip mes.“

Vyskupijos kunigai patikino, kad jų pozicija yra „paremta moksliniais, antropologiniais, socialiniais ir religiniais argumentais“, kurie įrodo, kad santuoka tarp vyro ir moters (...) kaip teisinė dviejų tūkstančių metų Vakarų tradicija, yra vieno vyro ir vienos moters, trokštančių palikuonių, sąjunga“. Aukščiausiojo Teismo sprendimą įteisinti homoseksualias „santuokas“ jie vadina „takoskyros kūrimu, kuriai nepritars visas pasaulis, taip pat ir Bažnyčia“.

Šalies Aukščiausiasis Teismas birželio 12-ąją išleido deklaraciją, teigiančią, kad šalies įstatymas, apibrėžiantis santuoką kaip vieno vyro ir vienos moters, kurie ketina susilaukti palikuonių, sąjungą, yra „antikonstitucinis“.

2015 m. birželio 27 d., šeštadienis

ROMOS MIŠIŲ ISTORIJA EUCHARISTIJA XX A.: „MEDIATOR DEI“ (DIEVO TARPININKAS) ENCIKLIKA


XX a. pradžioje liturginio judėjimo idėjos ėmė smarkiai plisti. Kai kurie ėmėsi vienašališkų sprendimų, pernelyg radikaliai atmesdami esamą liturgijos tvarką. Prasidėjo dideli debatai, pasiekę net vyskupų konferencijas. Popiežius Pijus XII buvo priverstas įsiterpti.

Popiežius pagyrė liturginio judėjimo iniciatorius už tai, kad Mišių apeigose tikintieji pradėjo dalyvauti aktyviau ir sąmoningiau, bet ir įspėjo kai kuriuos inovatorius pernelyg godžiai nesiekti naujovių ir neišklysti iš teisingos doktrinos kelio. Svarbiausi punktai tokie:

Bažnyčios Dievui teikiamas kultas turi būti ne tik išorinis, bet ir vidinis.

Joks atskiras asmuo neturi galios reglamentuoti išorinių liturginių veiksmų.

Be Šventojo Sosto pritarimo yra visiškai draudžiama vartoti liturgijoje vietines kalbas.

Nėra nei išmintinga, nei girtina viską visais būdais sugrąžinti į senovę.

Šventoji altoriaus auka nėra tiesiog paprastas Jėzaus Kristaus kančių ir mirties atminimas, bet tikra auka.

Aukodami su juo ir per jį, pašventinant save jame, tikintieji pasauliečiai dalyvauja eucharistinėje aukoje, bet tai nereiškia, kad jie turi kunigišką galią.

Tikintiesiems dera priimti Komuniją ne tik dvasia, bet ir eucharistiniu būdu iškart po to, kai kunigas priima Komuniją.

Popiežius patvirtino Eucharistijos kultą ne Mišių metu (Švč. Sakramento išstatymas ir garbinimas)

Bernardinai (Santrauka)

2015 m. birželio 24 d., trečiadienis

ROMOJE MILIJONAS DALYVIŲ PASISAKĖ PRIEŠ GENDERIZMO SKLAIDĄ MOKYKLOSE


Šventoji Šeima – krikščionių šeimų simbolis 
Birželio 21 d. Romoje milijonas žmonių dalyvavo „Family Day“ renginyje „Apginkime savo vaikus. Stop genderizmui mokyklose“. Manifestacijos dalyviai pasisakė prieš „ideologinę kolonizaciją“ bei pastangas sulyginti santuoką ir bet kurią kitą civilinę sąjungą, praneša Radio vaticana.

Renginys nebuvo kurios nors didelės organizacijos ar judėjimo iniciatyva, jo idėja kilo iš pačių žmonių vos per 18 dienų. „Tai paprastų italų šeimos, seneliai, tėvai, vaikai, anūkai ... kurie atvyko čia nepaisydami sunkumų. Žmonės savarankiškai susimokėjo už kelionę, praleido dvi bemieges naktis, kad pasiųstu aiškią žinutę: „apsaugokite mus!“. Tai – Italijos atstovavimas, o ne lobistai, susiję su nenuoseklimis ir iš piršto laužtomis ideologijomis“, sakė vienas dalyvi.