2015 m. balandžio 24 d., penktadienis

Brazilijos spaudoje, prieš 50 metų


Žurnalas O Globo, Rio de Žaneiras, 1965m. vasario 22d., 2 psl.

Lietuvos konferencijos uždarymas. Kreipimasis pavergtųjų tautų vardu

San Paulas, 22- (O Globo)- Kalbėdamas šeštadienį 3-sios Lietuvos konferencijos baigiamojoje sesijoje Lotynų Amerikoje, San Paulo Municipaliniame teatre, prof. Plinio Corrêa de Oliveira, Popiežiškojo katalikų universiteto San Paule profesorius pasakė, kad šiuo metu pasaulinis komunizmas vykdo vieną iš plačiausių ir įžūliausių žmonijos istorijoje psichologinių kampanijų nukreiptų prieš Vakarus. Šio manevro esmė yra bandymas sunaikinti didžiausią komunizmo kliūtį, t.y.tikėjimą.

Kalbėtojas, kuris yra Tradicijos, Šeimos ir Nuosavybės (TFP) gynimo draugijos Nacionalinės tarybos Brazilijoje pirmininkas, kalbėjo toliau:

Komunistai apsimeta, kad atsisako instinktyvios ir aklos nepaykantos tikėjimui, todėl laikosi katalikų bažnyčiai duoto pažado leisti jai laisvai propaguoti savo tikėjimą, su sąlyga, kad ji nutildys savo narius ginčuose dėl komunizmui būdingos gėrybių bendrumo idėjos, ir tuo būdu sudarys galimybę auklėti katalikų ateities kartas mintimi, kad privati nuosavybė yra anachronistinė, neatstatoma ir nepageidaujama jokiais būdais, lygiai taip, kaip vergovė Vakarų šalyse.

Remdamasis savo apybraiža „Bažnyčios laisvė komunistinėje valstybėje“, kalbėtojas pademonstravo, kodėl šis užslėptas suokalbis yra nepriimtinas katalikiškajai minčiai, nes jis reiškia nesilaikymą Dievo Įsakymų.

Prof. Plinio Corrêa de Oliveira pabrėžė, kad būtina spręsti Lietuvos ir kitų engiamų tautų klausimą, tačiau jis atkreipė dėmesį, kad sprendimo neįmanoma rasti tame beprotiškame ir amoraliame pakte tarp katalikų ir komunistų. Jis nurodė, kad geriausias sprendimas vakariečiams ir didžiosioms galybėms žemėje yra pripažinti, kad Rusijos okupuotoms tautoms po 1945 metų karo dabartinis status quo yra nepripažintinas, nepriimtinas, ir, nors mažosios Afrikos valstybėlės dabar dar neturi apsisprendimo teisės, tai tautos su sena krikščioniška tradicija tokią teisę turi turėti.

Pasiūlymas

Toliau kalbėtojas pasiūlė, kad Lietuvos Kongresas savo konferencijoje San Paule nusiųstų Jungtinėms Tautoms, Popiežiui Pauliui VI ir prezidentui Džonsonui telegramą, prašydamas jų pasistengti, kad Rusijos okupuotose valstybėse būtų surengti plebiscitai. Tokie plebiscitai su laisvės, viešumo ir JT priežiūros garantija duotų toms tautoms galimybę skelbti pasauliui jų nenorą likti brutalioje Sovietų okupacijoje komunistinio režimo sąlygomis, kas, jo nuomone, remiasi amoraliu privačios ir asmeninės nuosavybės teisės naikinimu.

Dėl vienybės

Vaclovas Sidzikauskas, Lietuvos laisvės sąjungos pirmininkas, taip pat kreipėsi į auditoriją. Jis kalbėjo apie laisvų lietuvių dedamas pastangas savo šalies laisvei atgauti ir apie tai, kad visi išblaškyti pasaulio lietuviai vienytųsi šiam tikslui pasiekti.
(Vertimas: J.A. Schelini, J. Sakalauskienė)

2015 m. balandžio 20 d., pirmadienis

Stat crux dum volvitur orbis

Biografinės knygos „Vyskupas, kalinys ir komunizmo kankinys“ apie vyskupą Teofilį Matulionį pratarmė. Knygos autorius Tėvas Pranas Gaida.

Plinio Corrêa de Oliveira

Kai aš gavau Lietuvos vyskupo Matulionio jaudinančios biografijos tekstą, išverstą mano draugo Tėvo Prano Gavėno iniciatyva į Brazilijos portugalų kalbą, aš priėmiau ją kiek kitaip, negu kitas knygas.

Iš tikrųjų, išskyrus tik labai ypatingas aplinkybes, man visada atrodydavo netinkama pirmiausia pažiūrėti knygos paveikslėlius, ir tik po to pradėti knygą skaityti. Tačiau būtent taip aš ir padariau, kai man į rankas pateko knyga „El Hombre de Dios (Dievo žmogus), kurios autorius Pranas Gaida, iškėlęs klausimą apie vyskupo Matulionio beatifikaciją. Pažvelgęs į viršelį pamačiau didžiojo Lietuvos Vyskupo fotografiją. Jo veidas staiga padarė man tokį didelį įspūdį, kad ėmiau ieškoti ir žiūrinėti kitas jo fotografijas. Kadangi jų buvo daug, ir viena jų įspūdingesnė už kitą, aš kruopščiai jas išstudijavau. Tai prilygsta sakymui, kad aš ėmiau nuosekliai rinkti pagarbos ir, drįstu sakyti, gilios empatijos įspūdžius, analizuodamas tuos paveikslus labai atidžiai nuo pradžios iki pabaigos.

Iš tikrųjų, per visą savo gyvenimą man teko stebėti nedaug tokių gilių ir šviesių veidų, ir tokių pilnų gerumo, kaip velionio Kaišiadorių vyskupo. Todėl aš godžiai su užsidegimu toliau skaičiau glaustą, turiningą ir patraukiantį jo gyvenimo aprašymą.

Skaitymo pradžioje mane apėmė dvejopi jausmai. Vienas iš jų buvo troškimas sužinoti bent jau pagrindinius epizodus iš Vyskupo Matulionio gyvenimo istorijos, kuri suformavo jo kilnią ir ryžtingą asmenybę. Kitas, kuris natūralus tokiam patyrusiam asmeniui kaip aš, buvo baimė rasti ką nors toje knygoje, kas, kad ir koks mažas ir nereikšmingas, galėtų nuvainikuoti šią ryškią asmenybę. Tačiau, dar net nebaigęs skaityti iki galo tos jo aistringos ir heroiškos gyvenimo istorijos, jau nebebijojau jokio nusivylimo. Nes greitai įsitikinau, kad didžiojo Vyskupo ir kankinio siela buvo vientisa ir kad ji arba liko ištvermingai stovėti visų kovų aplinkoje, arba, jeigu būtų tekę susvyruoti ir netekti pusiausvyros, ji būtų sudužusi. Ir su kiekvienu epizodu darėsi vis aiškiau, kad Vyskupas Matulionis išsaugojo savo sielą visoje pilnatvėje ir tyrume iki tos valandos, kai jį pasišaukė Dievas.

Vyskupas-kankinys primena man garsųjį moto, šlovinantį Šventąjį Kryžių , kai Dievo Sūnus su savo atpirkimo auka atvėrė žmogui vartus į dangų: Stat crux dum volvitur orbis: „Pasaulis sukasi, o Kryžius stovi“.

Šis moto primena Vyskupo Matulionio, kaip tikro Ganytojo, gyvenimą Nors tarptautiniame lygmenyje nacizmas ir komunizmas šoko savo kriminalinį makabrišką šokį ir jo mylimoje vyskupijoje ir visoje tėvynėje, Vyskupas Matulionis liko stovėti tvirtai kaip ąžuolas, visada ištikimas Kristaus Bažnyčiai, kurios Šventąjį Kryžių jis nešė savo dešine nuo pat jaunystės iki mirties. Vyskupas Matulionis visada buvo toks pat, dar būdamas klieriku, parapijos kunigu ar, galiausiai, vyskupu, carinio režimo laiku ir vėliau, žiauriai trypiant komunistiniam batui. Komunistinis režimas persekiojo jį negailestingai ir ne kartą sodino į kalėjimą. Jis ir toliau liko ištikimas katalikų liturgijai ir jų šventovių didybei, galiausiai didingam Šventajam Sostui Vatikane, kur aplankė tuometinį Popiežių Pijų XI. Toks pat jis lieka ir Dangaus aukštybėse, prie Mergelės Marijos ir Jos Dangiškojo Sūnaus kojų, kur visada melsis už savo tautiečius Lietuvoje ir visame pasaulyje.

Baigdamas skaityti šią biografiją aš daug galvoju apie tą jaudinančią sceną susitinkant su Pijumi XI, dviejų didžiųjų enciklikų, Divini Redemptoris, pasisakančių prieš komunizmą, ir Mit brennerder Sorge, prieš nacizmą, Popiežiumi. Prisiartinęs prie Kristaus Vietininko, Vyskupas Matulionis atsiklaupė. Šventasis Tėvas jį pakėlė, atsiklaupė pats ir pasakė: „Esi kankinys! Privalai pirmas mane palaiminti“.

Vyskupo gerbėjai tikriausiai apgailestaus neradę jo biografijoje smulkiai aprašytų herojiškų žygdarbių priešinantis komunizmui, kurie pelnė jam Popiežiaus pagarbą. Tokią pagarbą popiežiai nedažnai reiškia paprastam mirtingajam. Mes norėtume labai detaliai žinoti apie jo priešinimąsi komunistiniams „teisėjams“ ir kankintojams. Mes norėtume pasitvirtinti savo tikėjimą, matydami jį tvirtą, nepalaužiamą, plakamą savo egzekutorių ir žeminamą kalėjimo prievaizdų, panašiai kaip buvo didžiojo Vengrijos Kardinolo Mindszenty, Estergom Arkivyskupo – princo ir nemirtingojo Jugoslavijos Kardinolo Stepinac, Zagrebo Arkivyskupo gyvenimo atvejais.

Bet šį trūkumą galima paaiškinti nesunkiai. Tėvui Pranui Gaidai rašant šią knygą, dar nebuvo kritusi „geležinė užuolaida“, ir Sovietinėje Rusijoje dar nedvelkė jokie laisvėjimo vėjai. Taip pat dar nebuvo jokios minties apie vadinamos TSRS subyrėjimą į nepriklausomas valstybes. Lietuva dar nebuvo iškovojusi savo nepriklausomybės, kurią vėliau pripažino apie 60 valstybių.

Tikėtina, kad šios knygos (pirmą kartą išspausdintos 1981m.) autorius būgštavo, jog jei jis įtrauktų aukščiau minėtus faktus į savo knygą, žiaurusis KGB labiau atkreiptų dėmesį į Romos lietuvių bendruomenėje besireiškiančias antikomunistines nuotaikas ir padidintų spaudimą, galintį peraugti į dar didesnę įtampą tarp Šventojo Sosto ir Maskvos. Tai būtų kliūtis pasalūniškai Ostpolitik , kurią Kremlius norėjo vykdyti su Vatikanu bet kokia kaina. Autorius, galbūt, manė, kad geriau praleisti detalius aprašymus, kuriuos komunistinė cenzūra tikriausiai, netoleruotų. Tai būtų didelė kaina, kad ši biografija, nors ir sutrumpinta, galėtų būti platinama iš rankų į rankas tarp priespaudoje gyvenančių Lietuvos gyventojų, duodanti jiems pastiprinimą tais Vyskupo gyvenimo aspektais, dėl kurių atsiklaupė Popiežius Pijus XI.

Kaip bebūtų, mes reiškiame gilų įsitikinimą, kad sekantis šios knygos leidimas galėtų būti papildytas tais faktais, kuriuos komunistinis režimas privertė autorių juos praleisti.

(Knyga Pranas Gaida, "Bispo Prisioneiro e Mártir do Comunismo", São Paulo 1991 - Pratarmė. Vertimas: J.A. Schelini, J. Sakalauskienė)


                  
         

2015 m. balandžio 11 d., šeštadienis

In memoriam: Algirdas Patackas



Algirdas buvo karys, stovėjęs ne tik Lietuvos laisvės, bet ir dvasinių dalykų sargyboje. Toks tapo giliai tikėdamas į Dievą, būdamas Eucharistijos bičiulių sąjūdžio nariu ir be išlygų mylėdamas Lietuvą. Panašių į Algirdą visais laikais būna mažuma, bet jų būna. Dievas juos siunčia tarsi pranašus, kad kitiems rodytų kelią. Todėl neabejoju, kad Dievas ir naujajai Lietuvos kartai pašauks panašių krikščionių, koks buvo velionis Algirdas. Kas tiki į Prisikėlusįjį Kristų, tas yra ir visuomet išliks vilties ir veiksmo žmogumi, tas niekuomet tiesos ir laisvės neiškeis į lėkštę lęšienės. Prie a. a. Algirdo karsto melskime prisikėlusįjį Kristų, kad Lietuva visuomet turėtų sūnų bei dukrų, kurie būtų drąsūs priimti Kristaus kryžiaus slėpinį ir vestų tautą į naują atgimimą.
(Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus homilija laidotuvių šv. Mišiose Kaune, Kristaus Prisikėlimo bazilikoje, atsisveikinant su a. a. A. V. PATACKU (2015 04 08)

2015 m. balandžio 1 d., trečiadienis

In memoriam Antanas Račas

                              (1940 – 2014)

                                                     Genovaitė Deveikienė
    
Vėjuotą ir žvarbų vasario pradžios šeštadienio rytą gausus būrys kelmiškių, seimo narių, TFP organizacijos atstovų, būrelis buvusių auklėtinių, draugų ir vienminčių  po dalyvavimo bažnyčioje Šv. Mišių aukoje kartu su signataro artimaisiais rinkomės į garbingą, istorinę Kelmės kapinių aikštelę pagerbti prieš metus Amžinybėn išėjusio mokytojo, Lietuvos laisvės kovotojo, kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signataro, Kelmės rajono garbės piliečio Antano Račo atminimą ir kartu dalyvauti paminklo pašventinimo apeigose.
   Sustojome garbingoje aikštelėje, nes vienoje aikštelės pusėje – paminklas Tautos Kančiai atminti, šalia iš akmenėlių su žmonių vardais sudėtas aukuras simbolizuoja jų sustingusias širdis kančiose už Tėvynę, o priešingoje pusėje, smėlio kalnelyje – mums visiems brangaus signataro Antano Račo kapas. Neįprasto dizaino juodo granito paminklas su jo vardu simbolizuoja rimtį, tvirtybę ir pagarbą jam. Trumpas užrašas ant granito – nusako jo viso gyvenimo moto. Paminklą pašventino ir maldą pravedė mūsų gerbiamas dekanas Arūnas Urbelis.
   Antanas Račas buvo mokytojas – politikas, didis mūsų tautos patriotas, aktyviai įsijungęs į Lietuvos Sąjūdžio siekį atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Kai 1990 m. atkuriamasis seimas, kurio nariu buvo ir jis pats, nutarė skelbti Lietuvos nepriklausomybę, Antanas Račas nesvyruodamas pasirašė ant akto, kuris vėl paskelbė pasauliui nepriklausomą demokratinę Lietuvos valstybę. Šiandien Antano Račo kapą puošia specialus signataro ženklas su jo parašo kopija.
   Kelmės žmonės gerai pažinojo signatarą ir daugelis jų šiandien dėdami baltas rožes ant jo kapo ar uždegdami žvakutę tylomis išreiškė jam padėką ir pagarbą, o kiti panoro ir žodžiu pasidalinti prisiminimais apie signatarą čia – prie kapo, arba prie tradicinio metinių pietų stalo kavinėje. Gražiais prisiminimais apie a.a. Antaną Račą dalijosi ir kelmiškiai, ir svečiai:
            
Kęstutis Masiulis
Lietuvos Respublikos Seimo narys

   Antanas Račas man panašus į daugiašaknį ir daugiašakį medį, kuris savo šaknimis kabinasi į daugelį veiklos sferų, ir lygiai taip pat veda skirtingus vaisius. Tai signataras iš didžiosios raidės. Būti Tėvynės sąjungos partijos , kuriai jis priklausė, nariu Kelmėje tikrai nebuvo lengva. Pažįstu ne vieną žmogų, kuris dėl patogesnio gyvenimo, dėl karjeros rajono įstaigose keitė pažiūras. Antanas išliko nuoseklus ir aktyvus šios svarbios partijos narys, du kartus buvo renkamas į Seimą, ilgą laiką buvo Kelmės savivaldybės Tarybos nariu.
   Dar sovietmetyje jis dalyvavo pogrindinėje spaudoje ir katalikiškame judėjime, puoselėjo lietuvybę ir tikėjimą. Tos jo veiklos šakos nenudžiūvo niekada iki pat mirties. Jis yra vienas iš eisenų į Šiluvą atgaivintojų, buvo nuolatinis dalyvis ir organizatorius. Glaudūs jo kontaktai su katalikiška tarptautine organizacija ,,Tradicijai, šeimai ir nuosavybei ginti“, paskatino šios organizacijos narius ne kur kitur, bet Kelmėje įsteigti savo biurą.
   Antanas Račas buvo ir iki gyvenimo galo liko Sąjūdžio žmogus. Kelmėje jis buvo vienas iš Sąjūdžio iniciatorių, po to tapo Lietuvos Steigiamojo Seimo nariu, signataru. Jo dėka Sąjūdžio renginiai Kelmėje tebevyksta iki šiol.
   Antanas buvo nenuilstantis organizatorius ir visada kupinas idėjų, kaip įamžinti Lietuvos laisvės siekius ir laisvei pasišventusius žmones. Kelmėje per visas valstybines šventes nemaža dalis renginių vykdavo pagal jo scenarijų, prie jo inicijuotų paminklų. Jam rūpėdavo viskas, kas vykdavo Kelmėje ir visur jis suspėdavo dalyvauti.
   Jis buvo germanistas, puikiai mokėjęs vokiečių kalbą, ir tas savo žinias plačiai panaudojęs Lietuvos žmonių naudai. Pačiais sunkiausiais kovos dėl nepriklausomybės metais jis vyko į  Vokietiją, kur mezgė mūsų diplomatinius ryšius. Ten susipažino ir labai stipriai susidraugavo su Bundestago deputatu baronu von Stetten, įgijo kitų kontaktų. Visa tai panaudojo Lietuvos labui, padėjo daugiau kaip tūkstančiui Lietuvos žemdirbių nuvykti į Vokietiją pasimokyti. Jo inicijuotos ir iki šiol vyksta vokiečių kalbos dienos Kelmėje. 
   
Doc. Regina Ivoškuvienė, Šiaulių universiteto dėstytoja, pasakojo apie jos ir Jadvygos Račienės studentiškų metų draugystę, apie Račų susipažinimo aplinkybes, jų gražų bendravimą ir apie Ivoškų ir Račų šeimų išlikusius šiltus santykius iki šių laikų.
   
Vyriausias sūnus Vytautas prisiminė tėviškus patarimus gyvenimui, o svainis Algirdas Stakėnas įdomiai papasakojo apie signataro laisvalaikio užsiėmimus ir sportinius pomėgius.

Jonas Stabingis
Kelmės raj. senjorų bendruomenės ,,Artimi“ pirmininkas

   Mano pažintis  su Antanu Raču prasidėjo prieš 45-erius metus. Entuziastinga kelionių organizatorė mokytoja Salomėja Urbikienė,vėliau tapusi Kelmės rajono Sąjūdžio sekretore, pakvietė mane per Švietimo ir kultūros profsąjungą vykti į Karpatų kalnus. Aš tada dirbau kaimo mokykloje.
   Į keturių tūkstančių kilometrų kelionę leidomės vietiniu rajono autobusu. Toje kelionėje turėjau galimybę iš arčiau pažinti A.Račą. Labai suartino liaudiškos bei  patriotinės dainos, kurias ,,užvesdavom“ kartu su ką tik į Kelmę atvykusiu gyventi ir dirbti Algiu Krutkevičium
   A. Račas tuomet dirbo vokiečių kalbos mokytoju ir direktoriavo Šaukenų vidurinėje mokykloje. Po kelių mėnesių jis mane prikalbino iš kaimiškos mokyklos pereiti dirbti į Šaukėnų kultūros namus.
   Dažnai susitikdavom prie arbatos puodelio. Bendraujant paaiškėjo, kokios gilios Antano mintys ir pasisakymai apie okupuotą kraštą, apie begalinį religijos laisvės suvaržymą. Jis man prasitarė apie draudžiamų knygų laikymą, iš užsienio gaunamus katalikiškus laikraščius, duodavo jų paskaityti, Aš papasakojau, kad mano tėvelis buvo priverstas atsisakyti darbo mokykloje, nes norėjo lankyti bažnyčią. Iš tokio bendravimo vis kažko pasisemdavau – gal vilties, kad kada nors Lietuva bus laisva.
   Dar labiau mus suartino Nepriklausomybės metai. A. Račo paskatinti abu su broliu tapome savanoriais.Teko būti kartu su signatarais ir kruvinomis 1991 metų sausio įvykių dienomis Parlamente.
Antano Račo paskatintas labai aktyviai įsijungiau į rajono visuomeninę veiklą. Vienas pirmųjų rajone įsigijau filmavimo kamerą ir esu užfiksavęs gana daug  jo visuomeninės veiklos faktų. Kelmės rajono senjorų bendruomenės įkūrimui pamatus padėjo taip pat signataras A.Račas.

 Rytas Kupčinskas
 LR Seimo narys

   Pasakoti prisiminimus apie Kovo 11-osios akto signatarą Antaną Račą, mano kolegą Lietuvos Respublikos Seimo 1996-2000 metų kadencijoje, ir lengva, ir sunku. Galvoje plūsta atsiminimų srautas apie bendrus darbus, veiklas, įvykius, apie gausybę pasitarimų prie kavos puodelio kuriant Sąjūdžio renginių planus.
   Mane visada imponavo šio nepaprastai darbštaus, kūrybingo, doro žmogaus įsitikinimų tvirtumas, meilė Nepriklausomai Lietuvai, jo pasiaukojimas savo Tėvynei. Negalima nesistebėti jo sugebėjimu išlaikyti ramybę ir šaltą protą įvairiose įtemptose situacijose. Signataras Antanas Račas atliko milžinišką darbą tais 1990-aisiais, Tautos atgimimo metais, užmegzdamas mūsų atkurtos nepriklausomos valstybės pripažinimui svarbius tarptautinius ryšius. Jo bendravimas su katalikiškas vertybes ginančia ir propaguojančia tarptautine asociacija ,,Tradicija, šeima, nuosavybė“, surinkusia pasaulyje per 5 mln. parašų, remiančių Lietuvos nepriklausomybę, ir vizitas į Maskvą su šios organizacijos delegacijos nariais perduoti juos Sovietų Sąjungos vadovybei nepaprastai reikšmingas įvykis mūsų valstybės istorijoje. Ir dabar matau Antaną, žingsniuojantį katalikiškoje eisenoje iš Tytuvėnų į Šiluvą, vyskupui Eugenijui Bartuliui ir visai eisenai dėkojant Dievui ir Mergelei Marijai už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, giedant giesmes ir meldžiantis Dievo garbei.
   Labai daug galima pasakyti apie kolegą Antaną, ilgametį Sąjūdžio tarybos narį, minėtų katalikiškų eisenų organizatorių, turėjusį daugybę pareigų, įsipareigojimų, planų, turėjusį puikią bendražygę žmoną Jadvygą ir tvirtus sūnus bei gausų anūkų būrį. Manau, kad daug žmonių užsienyje, Lietuvoje, ypač Kelmėje, visiems laikams išsaugos Antano Račo atminimą.

Mokytoja Elena Skaudvilaitė
Kražiai
  
   Prieš metus sustojo kelmiškio Antano Račo širdis. Jau paminėtos jo mirties metinės -  pasimelsta bažnyčioje, aplankytas ir pagerbtas kapas, pašventintas paminklas, gražiame sambūryje prie gedulingų pietų stalo pasidalinta prisiminimais apie mirusįjį. Jo paliktų įspūdžių pažinojusiems užteks ilgam, o nepažinoję ateityje skaitys apie jo gyvenimą ir gerus darbus, ras įspaustas kelyje pėdas.
    Kad Antanas Račas tapo Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataru, taip turėjo, kitaip negalėjo būti: jis to nusipelnė savo gyvenimu, nuolatine kryptinga veikla. Jo gyvenimas – įvairiopas tarnavimas tėvynei, siekimas Lietuvai  nepriklausomybės, teisingumo, normalios būties laisvėje. Aišku, jis buvo tik žmogus, ne koks absoliutus idealas (tokiais nė šventieji gal nėra buvę), tačiau pastebimas, viena iškilesnių asmenybių ne tik Kelmės krašte. Turėjo Dievo dovaną savaime traukti žmones, buvo populiarus, optimistas, geraširdis, mokinių gerbiamas bei mylimas mokytojas ir sumanus auklėtojas. Jis švietė ir dvasiškai, tautiškai, kitais atžvilgiais gaivino ir brandino ne tik jaunus, o ir daug kitų žmonių. Turėjo pažįstamų, draugų ne tik Lietuvoje, bet ir toli nuo jos, pvz., Maskvoje. A. Račo asmenyje jie dalinai pažino tikrąją Lietuvą – darbščią, dorą, laisvę branginančią, tikinčią, dvasiškai turtingą ir ...
   Brendęs tautinės kultūros šviesoje, vėliau veikiamas ir europinės klasikinės literatūros, A. Račas turėjo aiškius gyvenimo principus, palaikė krikščioniškąjį mokymą  Tai gabus, talentingas organizatorius. Bet galima sakyti, geriausius savo amžiaus metus, kol pati jėga ir energija, turėjo gyventi sovietinės sistemos prislopintas, akylai prižiūrimas seklių ir jo kitoniškumu nepatenkintų koloborantų. Kiti gal pavydėjo šiam žmogui didesnio asmenybės pranašumo, gražaus paprastumo, nuoširdumo ir įtaigumo. Ypač sovietinėje mokykloje buvo nelengva savo galva mąstančiai ir vengiančiai aklai vykdyti ,,išmintingosios“ partijos klastingus nurodymus, dažnai absurdiškus reikalavimus, asmenybei.
   Jadvygą ir Antaną Račus man teko laimė pažinti prieš daug metų, kai jie dar buvo jauni tėvai, matyti, kaip auga jų ,,kunigaikštukai“ Vytelis, Gedutis ir Kęstutis. Antanas dar ten, Šaukėnuose, jau buvo spėjęs nemažai nuveikti visuomenės labui, bet valdžiai ne tas rūpėjo. Nepatiko tvirtas stuburas. Pvz., nepaklausė reikalavimo nupjauti seniai arti mokyklos stovintį kryžių. Už panašius ,,nusikaltimus“ A.Račas buvo atleistas iš direktoriaus pareigų. Toliau dirbo tik eiliniu mokytoju (bet nebuvo eilinis, ne ta prigimtis, kuri pasiduoda gniuždymui ar atsižada savęs dėl duonos kąsnio. Be to, ir mokytojo darbas nebuvo atlyginamas taip, kad netektų prisidurti fiziniais darbais). Metai po metų – ir Račai Kelmėje įsikūrė patogiau. Bet ir tada, kai talpinosi ankštoje savo lūšnelėje, jų namus susirasdavo ir širdingai būdavo priimami daug gerų žmonių, tarp jų  nemažai tikrų asmenybių, bendraminčių, disidentų, kaip ir A. Račas, įėjusių į Lietuvos istoriją išsivaduojamosios veiklos dalyvių. Račų namai anuomet buvo  išlaikytos lietuvybės, natūralaus patriotizmo, tikros artimo meilės, gražios žmonių bičiulystės kertelė, vieta, netgi mokykla. Nesavanaudiško paslaugumo, bendravimo, broliškos vienybės ir atsparumo negandose mažoji akademija. Račų namuose arba pas jų draugus sovietmečiu veikė, galima sakyti, kone seimeliai, laikantis atsargumo būdavo diskutuojama rimtomis temomis, prisimenama savo tautos istorija, svarstoma, kaip mums laikytis sekamiems, persekiojamiems, kaip palaikyti žmonėse laisvės viltį.
    Antanas Račas nerte pasinėrė į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklą, ilgai buvo ne žodžiais, o darbais aktyvus Seimo narys. Ir iki paskutiniųjų savo gyvenimo savaičių, sunkios ligos varginamas jis vis dar planavo darbus, nemokėjo susitaikyti su priverstine ramybe ligos patale, jautėsi vis dar labai reikalingas Lietuvai, savajam Kelmės kraštui ir miestui. A. Račas buvo iš tų žmonių, kurių buvimas labai pastebimas, su kuriais paprasta, aišku, jauku, todėl jų pasiilgstama kaip artimiausių saviškių. Jis ėjo per gyvenimą su Lietuva širdyje ir galvoje, su pagarba Dievo įsakymams. Kelmė dar ilgai pasiges savo garbingo piliečio. Su juo daugeliui buvo ir šviesiau, ir aiškiau, ir jaukiau nelengvoje kasdienybėje. Dėja, Šiapus su juo nebepasimatysime, jis jau tolsta Dangop ir Dievop.

su žmona Jadvyga, Trakuose, 2008

       Užbaigiant šį prisiminimų puslapį apie signatarą Antaną Račą, noriu pacituoti mūsų  rajono.poeto Vytauto Šimkūno vieno eilėraščio mintį:
    Nebūtis – tai ne pabaiga.
     Tai naujo gyvenimo pradžia.
     Vėl nuo nulio skaičiuojamas laikas....
     Tu – Anapus, o mes -  dar truputį Čia“.....

 Ir kol mes čia, vis prisiminsime Antaną, gailėsim, kad per anksti išėjo, dėkosim Dievui, kad leido mums tuo pačiu laiku gyventi, pažinoti jį, bendrauti. Melsim jam ramybės Dangaus Karalystėje, vis skaičiuosim jo nebūties metus, prie skaičių pridėdami žodelį – po mirties.