2015 m. gegužės 31 d., sekmadienis

ŠVENČIAUSIO KRISTAUS KŪNO IR KRAUJO


Švenčiausio Kristaus Kūno Ir Kraujo (šiemet - birželio 4 d.) - šventė, iškilmingai švenčiama ketvirtadienį po Švč. Trejybės. Ji dar vadinama Devintinės - t. y. devintoji diena po Sekminių, arba Dievo Kūno šventė.

Šventės istorija siekia XIII amžių. Ši šventė pirmiausiai pradėta švęsti Belgijos Lježo vyskupijoje šv. Julijonos Montkornilonietės iniciatyva. Popiežiai Urbonas IV ir Klemensas V Devintinių šventę įvedė visame katalikų pasaulyje.

Tai paskutinė iš kilnojamųjų kalendoriaus švenčių. Devintinės vyksta tarp gegužės 25 ir birželio 23 dienos. Religinės šventės dalis skirta pagarbinti Švč. Sakramentui. Prisimenami Jėzaus Kristaus per paskutinę vakarienę prieš kančią apaštalamspasakyti žodžiai: „Jei nevalgysite žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvenimo. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutinę dieną“.

Švč. Sakramentui pagerbti skirtos procesijos buvo labai populiarios senajame Lietuvos kaime. Kartu su tikinčiaisiais jose dalyvaudavo ir Lietuvos valstybės vadovai, kariuomenės karininkai, įvairių organizacijų atstovai.
(Šaltinis: Vikipedija)

Devintinių procesija Brazilijoje, 6-ajame dešimtmetyje
Devintinių procesija Vokietijoje
Devintinių procesija Vokietijoje





2015 m. gegužės 23 d., šeštadienis

Sekminių šventės paaiškinimas



Visi katalikai žino istoriją apie Šventosios Dvasios atsiuntimą per Sekmines, bet ar jie tikrai supranta Šventosios Dvasios poveikį jų sieloms?

Savo liturginiame katechetiniame veikale „Bažnytiniai metai“ t. Leonardas Goffine pateikia keletą įžvalgų, paaiškinančių Šventosios Dvasios šventės reikšmę, Šventosios Dvasios dovanas ir vaisius.

Sekminių šventės paaiškinimas

Kokia tai šventė?

Tai diena, kai Šventoji Dvasia ugnies liežuvių pavidalu nusileido ant apaštalų ir mokinių, kartu su Jėzaus Motina Marija susirinkusių maldai namuose Jeruzalėje. (Apd 2.)

Kodėl ši diena graikiškai vadinama Pentekoste?

Graikų kalbos žodis Pentēkostē (Πεντηκοστή) reiškia penkiasdešimt. Kaip moko šv. Jeronimas, tai buvo paskutinioji iš penkiasdešimties dienų, per kurias pirmieji krikščionys, pradėdami Velykomis, džiaugsmingai šventė Viešpaties prisikėlimą. [Lietuviškas šventės pavadinimas „Sekminės“ reiškia sekmą (septintą) savaitę po Velykų.]

Kodėl ši diena taip iškilmingai švenčiama?

Nes tą dieną, ant apaštalų nužengus Šventajai Dvasiai, pasauliui buvo paskelbtas malonės įstatymas, apvalymas nuo nuodėmių ir žmonijos pašventinimas; nes tą dieną apaštalai, pripildyti Šventosios Dvasios, pradėjo žmonijos apvalymo ir pašventinimo darbą pakrikštydami tris tūkstančius žmonių, atsivertusių išgirdus šv. Petro pamokslą; nes tą dieną Jėzaus Bažnyčia pasaulio akyse tapo bendruomene ir viešai skelbė savo tikėjimą nukryžiuotu Išganytoju.

Kodėl Šventoji Dvasia nužengė ant žydų Sekminių dieną?

Kadangi per Sekmines žydai ant Siono kalno šventė Dievo jiems duoto įstatymo sukaktį, šią dieną atsiųsdamas Šventąją Dvasią, Dievas parodė, jog Senasis Įstatymas nustojo galioti ir prasidėjo Naujasis Įstatymas. Dievas taipogi pasirinko šį laiką tam, kad žydai, tą dieną iš visų šalių susirinkę į Jeruzalę švęsti Sekminių, galėtų būti stebuklo liudininkais ir išgirsti Naująjį Įstatymą, kurį paskelbė apaštalai.

Kodėl Šventoji Dvasia nužengė ant apaštalų ugnies liežuvių pavidalu?

Ugnies liežuvių pasirodymas nurodo kalbų dovaną, Šventosios Dvasios suteiktą apaštalams, uždegusią jų ir tikinčiųjų širdis Dievo ir artimo meile.

Kodėl šį nužengimą lydėjo galingas vėjas?

Šį nužengimą lydėjo galingas vėjas, kad atkreiptų žmonių dėmesį į Šventosios Dvasios nužengimą ir sukviestų juos išgirsti apaštalo Petro pamokslą.

Kokį ypatingą poveikį Šventoji Dvasia sukėlė apaštaluose?

Ji išlaisvino juos iš visų abejonių ir baimės, davė jiems Savo šviesą, kad jie galėtų tobulai pažinti tiesą; uždegė jų širdis karščiausia meile ir sužadino juose karštą uolumą platinti Dievo karalystę; sustiprino juos taip, kad jie galėtų pakelti visus kankinimus ir persekiojimus (Apd 5, 41); suteikė jiems dovaną kalbėti įvairiomis kalbomis ir atskirti dvasias.

Kaip Šventoji Dvasia paveikia žmogų?

Ji apšviečia žmogų, padeda jam pažinti religijos bei išganymo tiesas ir dorybės grožį, skatina jį trokšti, siekti šių dalykų ir juos mylėti; Ji atnaujina jo širdį, nuvalydama nuo nuodėmių; Ji suteikia jam antgamtinių dovanų bei malonių, kurios jį pašventina; galiausiai Ji subrandina jame nuostabius šventumo vaisius.

Šaltinis: „Pro Patria“ 
Nuotr. iš interneto

***

Šventosios Dvasios dovanos ir vaisiai


I- Šventosios Dvasios dovanos:

1- Išmintis
2- Supratimas
3- Patarimas
4- Tvirtumas
5- Žinojimas
6- Maldingumas
7- Dievo baimė


II- Šventosios Dvasios vaisiai (Gal 5, 22‒23):

1. Meilė
2. Džiaugsmas
3. Taika
4. Kantrybė
5. Malonumas
6. Gerumas
7. Ištikimybė
8. Romumas
9. Tikėjimas
10. Kuklumas
11. Susivaldymas
12. Skaistumas

2015 m. gegužės 20 d., trečiadienis

Šv. Liudvikas de Monforas. Klaidingas ir tikras pamaldumas Švč. Marijai


Šv. Liudvikas de Monforas
Aš randu septynias klaidingųjų maldininkų ir klaidingojo pamaldumo Šventajai Mergelei rūšis: 1. kritiškieji maldininkai; 2. skrupulingieji maldininkai; 3. išoriškieji maldininkai; 4. išpuikusieji maldininkai; 5. nepastovieji maldininkai; 6. veidmainingieji maldininkai; 7. savanaudiškieji maldininkai.

1. Kritiškieji maldininkai

Kritiškieji maldininkai paprastai būna pasipūtę, laisvamaniški ir savimi patenkinti mokslininkai, viduje turintys tam tikro pamaldumo Šventajai Mergelei, tačiau kritikuojantys kaip neatitinkančią jų vaizduotės beveik kiekvieną pamaldumo Šventajai Mergelei praktiką, kurios paprastai ir šventai laikosi šiai gerajai Motinai pamaldūs paprasti žmonės. Jie abejoja visais Švenčiausiosios Mergelės gailestingumą bei galybę liudijančiais stebuklais ir istorijomis, pateiktomis pasitikėjimo vertų autorių arba užrašytomis vienuolių ordinų metraščiuose. Jiems sunku žiūrėti į paprastus ir nuolankius žmones, suklupusius pasimelsti Dievui prie Šventosios Mergelės altoriaus ar paveikslo, kartais – kryžkelėje; jie kaltina juos stabmeldyste, tarsi šie garbintų medį ar akmenį; jie sako nemėgstą tokio išorinio pamaldumo ir nesą tokie silpnapročiai, kad galėtų patikėti daugybe sklindančių pasakojimų ir istorijų apie Šventąją Mergelę. Išgirdę apie šventųjų Tėvų nuostabiąsias liaupses Šventajai Mergelei, jie arba atsako, kad anie kaip oratoriai kalbėjo perdėdami, arba neteisingai aiškina jų žodžius.

Reikia labai baimintis šios rūšies klaidingųjų maldininkų ir pasipūtusių bei pasaulietiškų žmonių, be galo kenkiančių Švenčiausiosios Mergelės pamaldumui ir veiksmingai atstumiančių nuo jo žmones kovos su piktnaudžiavimais dingstimi.

2. Skrupulingieji maldininkai

Skrupulingieji maldininkai yra žmonės, bijantys Motinos gerbimu sumenkinti Sūnų, vienos aukštinimu pažeminti kitą. Jie negali pakęsti, kad Šventoji Mergelė būtų pagrįstai liaupsinama, kaip darė šventieji Tėvai; jie vos ne vos pakenčia, jei daugiau žmonių klūpi priešais Marijos altorių, negu priešais Švenčiausiąjį Sakramentą, tarsi besimeldžiantys Šventajai Mergelei nesimelstų Jėzui Kristui! Jie nenori, kad taip dažnai būtų kalbama apie Šventąją Mergelę ir kreipiamasi į ją.

Štai ką jie paprastai sako: „Kokia nauda iš šitiek rožančių, brolijų ir išorinių pamaldumo Šventajai Mergelei praktikų? Jose slypi daug neišmanymo. Tai pasityčiojimas iš mūsų religijos. Kalbėkime apie pamaldžiuosius Jėzui Kristui (tarp kitko, tardami jo vardą, jie dažnai nenusiima kepurės): reikia kreiptis į Jėzų Kristų, jis yra vienintelis mūsų tarpininkas; reikia skelbti Jėzų Kristų, štai kas svarbu!“

Tai, ką jie sako, tam tikra prasme teisinga; tačiau kad jie panaudoja tai pamaldumo Švenčiausiajai Mergelei trukdymui, yra labai pavojinga – tai subtilios piktojo pinklės, spendžiamos didesnio gėrio dingstimi, kadangi Jėzus Kristus niekada taip nepagerbiamas, kaip pagerbiant Švenčiausiąją Mergelę. Ji garbinama tik dėl tobulesnio Jėzaus Kristaus pagerbimo, nes jos ieškoma tik kaip kelio, vedančio į siekiamą tikslą, kuris yra Jėzus.

Šventoji Bažnyčia su Šventąja Dvasia pirma laimina Šventąją Mergelę, po to – Jėzų Kristų: Benedicta tu in mulieribus, et benedictus fructus ventris tui, Jesus („Tu pagirta tarp moterų, ir pagirtas tavo įsčių vaisius Jėzus“, Lk 1, 42). Ne dėl to, kad Šventoji Mergelė didesnė už Jėzų Kristų ar lygi jam, nes tai būtų nepakęstina erezija, bet dėl to, kad norint tobuliau palaiminti Jėzų Kristų, pirmiau reikia laiminti Mariją. Tad kartu su visais tikraisiais Šventosios Mergelės maldininkais ir priešingai klaidingiems skrupulingiesiems sakykime: „O Marija, tu pagirta tarp moterų, ir pagirtas tavo įsčių vaisius Jėzus“.

3. Išoriškieji maldininkai

Išoriškieji maldininkai yra iš tų žmonių, kurie visą pamaldumą Švenčiausiajai Mergelei apriboja išorine praktika, kurie vertina tik pamaldumo Švenčiausiajai Mergelei išorę, nes neturi vidinės dvasios, kurie vėrinį kalba prisiversdami ir paskubomis, kelerias Mišias išklauso be susikaupimo, procesijose dalyvauja be pamaldumo, visose brolijose veikia nekeisdami savo gyvenimo, nepažabodami savo aistrų ir nesekdami Švenčiausiosios Mergelės dorybėmis. Jie mėgta tik tai, kas pamaldume jausminga, bet nevertina to, kas svaru; jei jų praktika bejausmė, jie mano, kad ji neveiksminga, peikia ją ir meta arba viską daro priešokiais. Pasaulis pilnas tokių išoriškųjų maldininkų, ir nėra už juos kritiškiau žvelgiančių į tuos maldos žmones, kurie vidų laiko esminiu, bet neniekina nė išorės dėl kiekvienam tikrajam pamaldumui būdingo kuklumo.

4. Išpuikusieji maldininkai

Išpuikusieji maldininkai yra savo aistrose nugrimzdę nusidėjėliai arba pasaulio mylėtojai, po gražiu krikščionio ir Šventosios Mergelės maldininko vardu slepiantys arba puikybę, arba šykštumą, arba neskaistumą, arba girtuoklystę, arba rūstybę, arba keiksmus, arba piktžodžiavimus, arba neteisingumą ir t. t.; ramiai užmigę savo bloguose įpročiuose, pernelyg nesistengdami taisytis ta dingstimi, kad jie pamaldūs Šventajai Mergelei; besiviliantys, kad Dievas jiems atleis, kad jie nemirs be išpažinties ir kad nebus pasmerkti, nes kalbėdavo vėrinį, šeštadieniais pasninkaudavo, priklausė šventojo rožančiaus arba škaplieriaus brolijai ar jų kongregacijoms, dėvėdavo mažąjį abitą ar Šventosios Mergelės grandinėlę ir t. t.

Kai jiems sakoma, kad jų pamaldumas – tik velnio apgaulė ir pražudyti galintis pavojingas pasitikėjimas savimi, jie nenori tuo tikėti. Jie sako, kad Dievas esąs geras ir gailestingas, kad jis sukūręs mus ne pasmerkimui, kad nesą nenuodėmingų žmonių, kad prieš mirtį pakanką gero peccavi („nusidėjau“). Vėlgi, kad jie esą pamaldūs Šventajai Mergelei, kad dėvi škaplierių, kad kasdien nepriekaištingai ir be tuštybės kalba septynis Pater ir septynis Ave jos garbei, kad kartais sukalba vėrinį bei Šventosios Mergelės valandas, kad pasninkauja ir t. t. Patvirtindami tai, ką sako, ir dar labiau nugrimzdami į klaidą, jie papasakoja keletą girdėtų ar knygose skaitytų istorijų, nesvarbu, ar teisingų, ar ne, tikinančių, kad numirę mirtinojoje nuodėmėje be išpažinties, bet gyvenime sukalbėję keletą maldų ar kaip nors praktikavę pamaldumą Švenčiausiajai Mergelei, arba buvo prikelti, kad galėtų atlikti išpažintį, arba anų sielos stebuklingu būdu pasiliko kūnuose iki išpažinties, arba iš Švenčiausiosios Mergelės gailestingumo mirdami anie buvo Dievo apdovanoti atgaila bei gavo nuodėmių atleidimą, o per tai ir buvo išganyti, tad ir jie viliasi to paties.

Krikščionybėje niekas taip nenusipelno papeikimo, kaip šitoks velniškas pasitikėjimas savimi, nes argi galima nuoširdžiai sakyti, kad kas nors myli ir gerbia Šventąją Mergelę, jei savo nuodėmėmis perveria, persmeigia ir negailestingai žeidžia jos Sūnų Jėzų Kristų? Prisiimdama pareigą savo gailestingumu gelbėti tokius žmones, Marija pateisintų nusikaltimą, padėtų nukryžiuoti ir įžeisti savo Sūnų – kas gi drįstų net galvoti apie tai?

Aš sakau, kad toks piktnaudžiavimas pamaldumu Švenčiausiajai Mergelei – švenčiausiu ir rimčiausiu po pamaldumo mūsų Viešpačiui Švenčiausiajame Sakramente – būtų baisi šventvagystė, didžiausia ir labiausiai neatleistina po nevertos Komunijos šventvagystės.

Aš pripažįstu, kad norint būti tikrai pamaldžiam Šventajai Mergelei, visiškai nebūtina būti tokiam šventam, kad išvengtum bet kokios nuodėmės, nors tai ir pageidautina, tačiau privalu bent jau štai kas (gerai įsidėmėkite, ką dabar pasakysiu):

Pirma, būti nuoširdžiai apsisprendusiam vengti bent jau bet kokios mirtinosios nuodėmės, tiek pat žeidžiančios Motiną, kaip ir Sūnų;

Antra, prisiversti vengti nuodėmės;

Trečia, dalyvauti brolijose, kalbėti vėrinį, šventąjį rožančių ar kitas maldas, penktadieniais pasninkauti ir t. t.

Tai nuostabiai naudinga net užkietėjusio nusidėjėlio atsivertimui, ir jei mano skaitytojas yra būtent toks, vieną koją jau įkėlęs bedugnėn, patarčiau jam tai daryti, tačiau su sąlyga, kad šių gerų darbų atlikimo intencija būtų Šventosios Mergelės užtarimu gauti iš Dievo atgailos malonę bei nuodėmių atleidimą ir įveikti savo blogus įpročius, o ne ramiai pasilikti nuodėmės būvyje, nepaisant sąžinės priekaištų, Jėzaus Kristaus pavyzdžio ir šventosios Evangelijos reikalavimų.

5. Nepastovieji maldininkai

Nepastovieji maldininkai yra tie, kurie pamaldūs Šventajai Mergelei protarpiais ir su užgaidomis: kartais jie karšti, o kartais drungni, kartais atrodo pasirengę visa padaryti dėl jos tarnybos, o netrukus jau nebe tokie. Iš pradžių jie griebsis visokeriopo pamaldumo Šventajai Mergelei, dalyvaus jos brolijose, o paskui jų taisyklių nebesilaikys sąžiningai. Jie keičiasi kaip mėnulis (Sir 27, 11), ir Marija pamina juos po kojomis kartu su pusmėnuliu (Apr 12, 1), nes jie permainingi ir neverti būti priskirti prie tų ištikimosios Mergelės tarnų, kurie yra jos ištikimybės ir pastovumo dalininkai. Verčiau neprisiimti tiek maldų ir pamaldumo praktikos formų, bet daryti nedaug su meile ir ištikimybe, nepaisant pasaulio, velnio ir kūno.

6. Veidmainingieji maldininkai

Dar esama tokių klaidingųjų Šventosios Mergelės maldininkų, kurie yra veidmainingieji maldininkai, savo nuodėmes ir blogus įpročius dangstantys ištikimosios Mergelės globa, idant žmonių akyse pasirodytų tokie, kokie nėra.

7. Savanaudiškieji maldininkai

Galiausiai esama savanaudiškųjų maldininkų, kurie bėga pas Šventąją Mergelę tik norėdami laimėti kokią nors bylą, išvengti kokio nors pavojaus, išgyti nuo kokios nors ligos ar dėl kito panašaus poreikio, o šiaip ją pamirštų. Ir tie, ir anie yra klaidingieji maldininkai, negalintys rodytis Dievo ir jo šventosios Motinos akivaizdoje.

Tad sergėkimės, kad nepatektume tarp kritiškųjų maldininkų, niekuo netikinčių ir viską kritikuojančių; tarp skrupulingųjų maldininkų, bijančių tapti pernelyg pamaldžiais Šventajai Mergelei iš pagarbos Jėzui Kristui; tarp išoriškųjų maldininkų, visą savo pamaldumą grindžiančių išorine praktika; tarp pasipūtusiųjų maldininkų, savo klaidingo pamaldumo Šventajai Mergelei dingstimi skendinčių nuodėmėse; tarp nepastoviųjų maldininkų, lengvai kaitaliojančių pamaldumo praktiką arba staiga ją metančių dėl menkiausios pagundos; tarp veidmainingųjų maldininkų, dalyvaujančių brolijose ir dėvinčių Šventosios Mergelės ženklus dėl noro pasirodyti gerais; pagaliau tarp savanaudiškųjų maldininkų, bėgančių pas Šventąją Mergelę tik iš noro išsivaduoti iš kūno skausmų ar gauti laikinųjų gėrybių.


























II. Tikrasis pamaldumas Šventajai Mergelei

Atskleidus ir pasmerkus klaidingąsias pamaldumo Šventajai Mergelei formas, reikia glaustais žodžiais pagrįsti tikrąjį pamaldumą, kuris yra: 1. vidinis, 2. švelnus, 3. šventas, 4. pastovus ir 5. nesavanaudiškas.

1. Tikrasis pamaldumas yra vidinis

Pirma, tikrasis pamaldumas Šventajai Mergelei yra vidinis, t. y. kylantis iš proto ir širdies, gimstantis iš pagarbos Šventajai Mergelei, iš gilaus supratimo apie jos didingumą, iš jai teikiamos meilės.

2. Tikrasis pamaldumas yra švelnus

Antra, jis yra švelnus, t. y. kupinas tokio pasitikėjimo Šventąja Mergele, kokį jaučia vaikas savo gerajai motinai. Jo veikiama siela bėga pas ją dėl visų kūno ir dvasios poreikių, labai paprastai, patikliai ir švelniai nusiteikusi; ji šaukiasi savo gerosios Motinos pagalbos bet kada, bet kur ir dėl bet ko: suabejojusi – kad būtų apšviesta; paklydusi – kad rastų tiesų kelią; gundoma – kad gautų paramos; nusilpusi – kad būtų sustiprinta; nupuolusi – kad galėtų pakilti; nusiminusi – kad būtų padrąsinta; patekusi į skrupulus – kad išsivaduotų; gyvenimo kančiose, darbuose ir kryžkelėse – kad susilauktų paguodos. Galiausiai pas Mariją paprastai ieškoma prieglobsčio visuose kūno ir dvasios skausmuose, nesibaiminant įkyrėti šiai gerajai Motinai ar nepatikti Jėzui Kristui.

3. Tikrasis pamaldumas yra šventas

Trečia, tikrasis pamaldumas Šventajai Mergelei yra šventas, tai yra skatinantis sielą vengti nuodėmės ir sekti Švenčiausiosios Mergelės dorybėmis, ypač jos giliu nusižeminimu, gyvu tikėjimu, aklu klusnumu, nepaliaujama malda, visuotiniu marinimusi, dievišku skaistumu, karšta artimo meile, didvyriška kantrybe, angelišku švelnumu ir dieviška išmintimi. Tai dešimt pagrindinių Švenčiausiosios Mergelės dorybių.

4. Tikrasis pamaldumas yra pastovus

Ketvirta, tikrasis pamaldumas Švenčiausiajai Mergelei yra pastovus; jis sutvirtina sielą gėryje ir skatina lengvai neatsisakyti pamaldumo praktikos; jis padrąsina priešintis pasaulio papročiams ir taisyklėms, kūno nuovargiui ir aistroms, velnio gundymams, todėl tikrai pamaldus Šventajai Mergelei žmogus jokiu būdu nėra permainingas, liūdnas, skrupulingas ar baikštus. Tai nereiškia, kad jis neparpuola ar kad jo pamaldumo jausmas kartais nesusvyruoja; tačiau parpuolęs jis keliasi, ištiesęs ranką savo gerajai Motinai; praradęs skonėjimąsi pamaldumo jausmu, jis nepradeda sielvartauti, nes teisus ir ištikimas Marijos maldininkas gyvena Jėzaus ir Marijos tikėjimu (Žyd 10, 38), o ne kūno jausmais.

5. Tikrasis pamaldumas yra nesavanaudiškas

Pagaliau, penkta, tikrasis pamaldumas Šventajai Mergelei yra nesavanaudiškas, t. y. įkvepiantis ieškoti ne savęs, o vien Dievo jo šventojoje Motinoje. Tikrajam Marijos maldininkui ši aukščiausioji Karalienė reikalinga ne dėl pelno bei naudos, nei dėl laikinųjų, nei dėl amžinųjų, nei dėl kūno, nei dėl dvasios gėrybių, bet tik dėl to, kad verta tarnauti jai ir vien Dievui joje; jis myli Mariją anaiptol ne dėl to, kad ji daro jam gera ar kad to iš jos tikisi, bet todėl, kad ji verta meilės. Todėl jis myli ją ir tarnauja jai taip pat ištikimai nepasitenkinimo ir sausros laikotarpiais, kaip ir švelnaus bei karšto jausmo akimirkomis; jis myli ją tiek Kalvarijoje, tiek Kanos vestuvėse. O, koks mielas Dievo ir jo šventosios Motinos akims šis Švenčiausiosios Mergelės maldininkas, neieškantis sau nieko jos tarnyboje! Bet kaip dabar reta tokių! Kaip tik dėl to, kad jų nebebūtų reta, aš imu plunksną į ranką ir rašau popieriuje tai, ką vaisingai skelbiau viešai, ypač per ilgametes misijas. Ištrauka iš: Šv. Liudvikas Marija Grinjonas de Monforas, Auksinė Knyga, Kaunas: Laetitia, 2008.

(Pro Patria)


2015 m. gegužės 15 d., penktadienis

Žygis už gyvybę Romoje


Žygyje ėjo šeimos su vaikais, seneliai su anūkais, įvairių krikščioniškųjų asociacijų atstovai, nešdami savo valstybių vėliavas, plakatus ir kitokius ženklus.

,,Marcia per la Vita“ vyko Romoje šių metų gegužės 10 d. Joje dalyvavo 40 000 žmonių iš daugelių Italijos vietovių ir kitų Europos valstybių: Rumunijos, Airijos, Prancūzijos, Kanados, Australijos... ir Lietuvos.
(nuotr. M. Gorre ir J. Saidl)


























2015 m. gegužės 13 d., trečiadienis

Sveika, Fatimos Marija




Piligrimų giesmė ‚,Sveika, Fatimos Marija“
Autorius nežinomas
Lietuv. žodžiai: A. Račas, E. Skaudvilaitė, tercetas ,,Anima".
Šaukėnų kultūros centro vokalinis tercetas ,,Anima“ (vad. Aidas Kalinčikas), 2014 Rugpjūčio 31 d. Atgimimo aikštėje (Kelmė)

***

GEGUŽINĖS PAMALDOS


1858 metais minoritų bažnyčioje Vilniuje pirmą kartą Vilniaus diecezijoje vyko Gegužinės pamaldos. Jos buvo pradėtos Mišparais paskutinę balandžio dieną. Po jų laudžiai buvo skaitytas skaitinys apie Marijos gyvenimą, paskui Celebransas prieš išstatytą Švenčiausiąjį Sakramentą giedojo ,,Loreto litaniją" ir ,,Tavo apgynimo", po to laimino ir intonuojant ,,Sveika Marija" procesijoje išeidavo iš bažnyčios link Nekaltojo Mergelės Marijos Prasidėjimo skulptūros, kuri stovėjo bažnyčios nišoje.
(http://pranciskonai.w.interia.pl/geguines_pamaldos_.html)





2015 m. gegužės 6 d., trečiadienis

„Žygis už gyvybę“ Romoje


Negimusiųjų vaikų teisė gyventi nepaiso valstybės sienų.

Kova už negimusių vaikų teisę gyventi jau senai nebėra tik nacionalinio lygmens reikalas.

Būtina Europoje plati teisės į gyvybę gynėjų koalicija, kad būtų įmanoma efektingai ir sėkmingai pasipriešinti abortų lobizmui.

Todėl ir Krikščioniškosios kultūros institutas iš Lietuvos dalyvauja ,,Žygyje už gyvybę” Romoje 2015.05.10.

Romoje, amžinajame mieste, KKI atstovai kartu su kitais susirūpinusiais Europos piliečiais ir organizacijomis pasisako už neribotą teisę į gyvybę ir už šios teisės gerbimą.

KKI savo dalyvavimu šiame žygyje prisideda prie Europos krikščioniškosios negimusiųjų vaikų teisės į gyvybę gynimo.

Iš Romos turėtų po visą Europą pasklisti žinia, kad krikščioniškoji moralė yra prieš žiaurią ir neteisėtą masinių abortų praktiką žemyne ir visuomet gins negimusiųjų teisę į gyvybę, kol ši teisė visoje Europoje nebus gerbiama ir apginta.




2015 m. gegužės 1 d., penktadienis

Kard. W. Brandmüller: Norintys keisti Bažnyčios mokymą apie santuoką yra eretikai


Kardinolas Walteris Brandmülleris buvo vienas iš vyskupų, kurie labiausiai kritikavo praėjusių metų Vyskupų sinode iškeltus pasiūlymus, grasinančius sugriauti katalikų mokymą apie sakramentus ir santuokinę moralę. Taip pat jis yra vienas iš penkių kardinolų, parašiusių knygą „Remaining in the truth of Christ“ („Liekant Kristaus tiesoje“), kurioje kritikuojamas kard. Walterio Kasperio pasiūlymas teikti sakramentinę Komuniją išsiskyrusiems ir antrą kartą „susituokusiems“ krikščionims.

Kovo mėnesį kard. Brandmülleris sutiko duoti interviu katalikiškai interneto svetainei „LifeSiteNews“. Pateikiame šio interviu ištraukas.

LifeSiteNews: Ar gali Bažnyčia leisti išsiskyrusioms ir antrą kartą „susituokusioms“ poroms priimti Komuniją, net jeigu jų antroji santuoka Bažnyčios akyse yra negaliojanti?

Kard. Brandmülleris: Tai būtų įmanoma, jeigu šios poros nuspręstų ateityje gyventi kaip brolis ir sesuo. Toks sprendimas būtų ypač vertas dėmesio, jeigu dėl vaikų gerovės tėvams būtų neįmanoma išsiskirti. Pasiryžimas rinktis tokį kelią įtikinamai parodytų gailestį už ankstesnį ilgai trukusį svetimavimo veiksmą.

Ar Bažnyčia gali santuokinius klausimus spręsti tokiomis sielovadinėmis priemonėmis, kurios neatitinka nuolatinio Bažnyčios mokymo? Ar Bažnyčia apskritai gali keisti mokymą apie santuoką nenukrypdama į ereziją?

Akivaizdu, kad sielovadinė Bažnyčios praktika negali prieštarauti dogmatiniam mokymui ar jo nepaisyti. Pavyzdžiui, architektas gali pastatyti nuostabų tiltą. Tačiau, jeigu jis neatsižvelgs į statybinės mechanikos dėsnius, jo statinys greitai sugrius. Lygiai taip pat kiekviena sielovadinė praktika turi sekti Dievo žodžiu, jeigu nori išvengti nesėkmės. Negalima pakeisti Bažnyčios mokymo, jos dogmų. Kas, nepaisydamas šios tiesos, sąmoningai tai daro ar primygtinai to reikalauja, yra eretikas ‒ net jeigu nešioja kardinolo kepurėlę.

Ar visa ši diskusija apie leidimą antrą kartą „susituokusiems“ priimti Šventąją Eucharistiją neatskleidžia liūdno fakto, jog daugelis katalikų nebetiki Tikruoju Buvimu ir galvoja Komunijoje priimą tik duonos gabalėlį?

Žinoma, tas, kas norėtų priimti Kristaus Kūną ir Kraują, t. y. norėtų su Juo susijungti ir kartu sąmoningai nepaklustų vienam iš Jo įsakymų, susidurtų su neišsprendžiamu vidiniu prieštaravimu. Kaip tai galėtų būti įmanoma? Šv. Paulius apie tai sako: „Kas valgo ir geria to Kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą.“ (1 Kor 11, 29) Bet, jūs esate teisus. Toli gražu ne visi katalikai tiki Tikruoju Kristaus Buvimu konsekruotoje Ostijoje. Šį faktą matome vien iš to, kad, pavyzdžiui, daugelis tikinčiųjų ‒ netgi  kunigų ‒ pro tabernakulį praeina nepriklaupdami.

Kodėl šiandien netgi Bažnyčios viduje taip stipriai puolamas santuokos neišardomumas? Vienas iš galimų atsakymų būtų, kad reliatyvizmo dvasia įsiskverbė į Bažnyčią, tačiau turėtų būti ir daugiau priežasčių. Ar galite jas išvardyti? Ar šios priežastys nebyloja apie tikėjimo krizę tarp pačios Bažnyčios narių?

Žinoma, jeigu nebepripažįstamos universalios moralinės normos, galiojančios visiems, visur ir visada, tuomet kiekvienas susikuria savo nuosavą moralinį įstatymą. To pasekmė ‒ kiekvienas elgiasi taip, kaip jam patinka. Taip pat galime paminėti individualistinį požiūrį į gyvenimą, kai į jį žvelgiama kaip į išskirtinę progą save realizuoti, o ne kaip į Kūrėjo skirtą uždavinį. Akivaizdu, kad toks požiūris liudija apie gilų tikėjimo praradimą.

Nenukrypstant nuo temos galima teigti, kad paskutiniais dešimtmečiais buvo mažai kalbama apie puolusią žmogaus prigimtį. Susidarė įspūdis, kad žmogus, apskritai paėmus, yra geras. Mano nuomone, tai leido susiformuoti atsainiam požiūriui į nuodėmę. Kadangi dabar mes regime šio atsainaus požiūrio pasekmes ‒ nežmogiško elgesio įsigalėjimą visose įmanomose žmogaus gyvenimo srityse, ‒ ar tai neturėtų patvirtinti mokymo apie puolusią žmogaus prigimtį teisingumą ir paskatinti Bažnyčią vėl jį skelbti?

Tai tikrai tiesa. Tokios temos, kaip prigimtinė nuodėmė su visomis savo pasekmėmis, atpirkimo kančiomis būtinybė, Kristaus mirtis ir prisikėlimas, ilgą laiką buvo tarsi užmirštos arba nutylimos. Tačiau be šių tiesų neįmanoma suprasti pasaulio įvykių ir savo pačių gyvenimo. Šių esminių tiesų nepaisymas neišvengiamai veda į amoralumą. Jūs teisus, reikia vėl pradėti pamokslauti šiomis temomis, reikia aiškiai apie tai kalbėti.

Ką manote apie neseniai išsakytus vyskupo Franzo Josefo Bodes teiginius, jog Katalikų Bažnyčia turi vis labiau prisitaikyti prie šiandieninio žmogaus „gyvenimo realijų“, priderindama prie jų savo moralinį mokymą? Esu tikras, kad Jūs, kaip Bažnyčios istorikas, žinote daug pavyzdžių iš krikščionybės istorijos, kai Bažnyčia buvo išorinių jėgų verčiama pakeisti Kristaus mokymą. Kaip praeityje Bažnyčia atsakydavo į tokį spaudimą?

Visiškai akivaizdu ‒ ir tai buvo suvokiama visais laikais, ‒ kad Bažnyčios mokymo skelbimas turi būti pritaikytas prie konkrečių visuomeninio ir individualaus gyvenimo situacijų, jeigu norima, kad Evangelijos žinia būtų išgirsta. Tačiau tai liečia tik tikėjimo skelbimo būdą, o ne jo nekintamą turinį. Moralinio mokymo pritaikymas jį keičiant yra nepriimtinas. „Nesekite šiuo pasauliu“, ‒ sako šv. Paulius (Rom 12, 2). Jeigu vyskupas Bode skelbia kai ką priešinga, jis prieštarauja Bažnyčios mokymui. Ar jis tai supranta?

Ar Vokietijos Katalikų Bažnyčiai leidžiama eiti savo keliu sprendžiant klausimą apie Komunijos teikimą išsiskyrusiems ir antrą kartą „susituokusiems“ katalikams nepriklausomai nuo to, ką nuspręs Roma, kaip teigė kard. Reinhardas Marxas Vokietijos vyskupų konferencijos susitikime?

Gerai žinomi kard. Marxo pasisakymai prieštarauja dogmai apie Bažnyčią. Sielovados požiūriu, jo teiginiai skamba neatsakingai, nes kursto sumišimą ir abejones tarp tikinčiųjų. Manydamas, kad jo tauta gali eiti savo keliu, jis kelia pavojų Bažnyčios vienybei. Bet kuri vietinė Bažnyčia savo mokyme ir sielovadoje turi sekti aiškiai apibrėžtu Visuotinės Bažnyčios mokymu. 
Portalas propatria.lt 4/21/2015 - Nuotr. J. Saidl