2015 m. rugsėjo 24 d., ketvirtadienis

Roberto de Mattei. Rimtas smūgis krikščioniškai santuokai


2015 m. rugsėjo 8 d. paskelbti popiežiaus Pranciškaus apaštaliniai laiškai motu proprio: „Mitis Judex Dominus Jesus“, Lotynų Bažnyčiai, ir „Mitis et Misericors Jesu“, Rytų Bažnyčioms, sudavė rimtą smūgį krikščioniškai santuokai.

Santuokos neišardomumas yra dieviškas ir nekeičiamas Jėzaus Kristaus įstatymas. Bažnyčia negali „panaikinti“ santuokos ją nutraukdama. Ji gali, paskelbdama santuoką negaliojančia, tik patvirtinti jos neegzistavimą dėl jos galiojimą užtikrinančių būtinų sąlygų trūkumo. Tai reiškia, kad kanoninio proceso metu Bažnyčios prioritetas yra ne sutuoktinių noras gauti santuokos negaliojimo patvirtinimą, o pats santuokinio ryšio galiojimas. Šiuo klausimu pop. Pijus XII mums primena:

„Santuokos bylas nagrinėjančio proceso galutinis tikslas yra padaryti sprendimą, atitinkantį tiesą ir įstatymą; šis sprendimas santuokos negaliojimo bylų procedūrose susijęs su tvirtinimu apie santuokinio ryšio negaliojimą.“[1]

Tikintieji gali apgauti Bažnyčią, kad pasiektų savo santuokos negaliojimo pripažinimą, pavyzdžiui, pasitelkę melagingus liudininkus, bet Bažnyčia negali apgauti Dievo, todėl turi pareigą griežtai patikrinti aiškius ir tikslius faktus.

Kanoninio proceso metu pirmiausia turi būti ginami santuokos, šios dieviškos institucijos, interesai. Šios realijos pripažinimą ir gynimą juridinėje sferoje tiksliai apibūdina posakis favor matrimonii, reiškiantis prielaidą, kad santuoka yra galiojanti, kol neįrodoma kitaip. Jonas Paulius II gerai paaiškino, jog Bažnyčios magisteriumas santuokos neišardomumą pripažįsta kaip įprastą kiekvienos sudaromos santuokos įstatymą – kaip tik todėl, kad santuoka iš anksto laikoma galiojančia nepriklausomai nuo paties santuokinio gyvenimo kokybės ir nuo galimybės kai kuriais atvejais paskelbti ją negaliojančia.[2]

Kai Apšvieta pamėgino suduoti mirtiną smūgį krikščioniškai santuokai, pop. Benediktas XIV dekretu „Dei miseratione“ (1741 m. lapkričio 3 d.) įsakė, kad kiekvienoje vyskupijoje būtų paskirtas defensor vinculi (liet. ryšio [santuokinio] gynėjas), ir įvedė dviejų nuosprendžių būtino atitikimo norint paskelbti santuokos negaliojimą principą. Šis dviejų vienodų nuosprendžių (dvigubo patvirtinimo) principas buvo patvirtintas 1917 m. Kanonų teisės kodekso ir įtrauktas į Jono Pauliaus II 1983 m. sausio 25 d. paskelbtą Kanonų teisės kodeksą.

Popiežiaus Pranciškaus motu proprio šį principą panaikina. Sutuoktinių interesai įgyja pirmenybę prieš santuokos interesus. Pats dokumentas tai patvirtina, apibendrindamas pagrindinius reformos punktus: atsisakoma dvigubo patvirtinimo paliekant tik vieną sprendimą santuokos negaliojimo naudai; vyskupui suteikiama vienvaldė galia, jis tampa vienintelis teisėjas; įvedamas spartesnis procesas (lot. brevior, trumpesnis), praktiškai nekontroliuojamas, nes Romos Rotos vaidmuo sumažinamas iki minimumo.

Kaip kitaip aiškinti, pavyzdžiui, dvigubo patvirtinimo panaikinimą? Dėl kokių rimtų priežasčių šis principas – po 270 metų – buvo pašalintas?

Dėl šio punkto kard. Burke‘as prisiminė liūdną patirtį. 1971 m. liepą Jungtinėse Valstijose įsigaliojo vadinamosios laikinosios normos, faktiškai pašalinusios būtiną dvigubą patvirtinimą. Šio panaikinimo pasekmė – vyskupų konferencija neatmetė nė vieno iš šimtų tūkstančių reikalavimų anuliuoti santuoką, ir žmonės šį procesą visuotinai ėmė vadinti „katalikiškomis skyrybomis“.[3]

Dar blogiau yra galios suteikimas vietos vyskupui, kaip vieninteliam teisėjui, savo nuožiūra pradėti paspartintą procesą. Vyskupas savo juridinę galią gali vykdyti asmeniškai arba deleguoti ją komisijai, nebūtinai sudarytai iš teisininkų. Ši komisija, sudaryta vyskupo sprendimu, natūraliai seks jo pastoraciniais nurodymais, kaip jau vyksta su „vyskupijų patariamaisiais centrais“, neturinčiais jokios teisinės kompetencijos.

1683 kanono ir 14 punkto kombinacija turės siaubingas pasekmes. Sprendimams neišvengiamai įtaką darys sociologinio pobūdžio motyvai: išsiskyrusiems ir antrą kartą „susituokusiems“ remiantis „gailestingumu“ bus taikomos lengvatinės procedūros. „Gailestingumo Bažnyčia, – pastebėjo Giuliano Ferrara, – pradėjo savo kelią.“[4]

Kai kuriose diecezijose vyskupai, žinoma, mėgins užtikrinti proceso rimtumą, bet lengva įsivaizduoti, kad daugelyje kitų vyskupijų, pavyzdžiui, Centrinėje Europoje, santuokos negaliojimo pripažinimas taps paprastu formalumu. 1993 m. Freiburgo arkivyskupas Oskaras Saieris, Mainco vyskupas Karlas Lehmanas ir Rotenburgo vyskupas Walteris Kasperis paskelbė dokumentą, ginantį tuos, kurie sąžinėje jautėsi tikri dėl savo santuokos negaliojimo, bet negalėjo to įrodyti teisme.[5] Tikėjimo doktrinos kongregacija atsakė laišku „Annus Internationalis Familiae“ (1994 m. rugsėjo 14 d.), teigdama, kad šis būdas nepraktikuotinas, nes santuoka yra viešas faktas: „Nepripažinti šio esminio bruožo reikštų neigti, kad santuoka Bažnyčioje egzistuoja kaip tikrovė, t. y. kaip Sakramentas.“

Vis dėlto pasiūlymą vėl neseniai iškėlė pastoracinė Freiburgo vyskupijos tarnyba, pasak kurios, išsiskyrę ir antrą kartą susituokę, savo sąžinėje būdami įsitikinę pirmosios santuokos negaliojimu, galės priimti Sakramentus ir užimti pareigas parapijų tarybose.[6]

Favor matrimonii vietą užėmė favor nullitatis, tapusi pagrindiniu įstatymo elementu, o santuokos neišardomumas sumenkinamas iki sunkiai įgyvendinamo „idealo“. Teoriškai jis pripažįstamas, bet praktikoje žmogui suteikiama teisė į kiekvienos nepasisekusios santuokos negaliojimo paskelbimą. Užteks savo sąžinėje laikyti savo santuoką negaliojančia, kad Bažnyčia ją pripažintų tokia. Tai tas pats principas, kuriuo remdamiesi kai kurie teologai santuoką laiko „mirusia“, kai vieno ar abejų sutuoktinių „meilė miršta“.

2010 m. sausio 29 d. popiežius Benediktas XVI paragino Romos Rotos tribunolą neanuliuoti santuokų „nuolaidžiaujant sutuoktinių norams ir lūkesčiams ar pasiduodant socialinės aplinkos sąlygoms“. Tačiau Centrinės Europos vyskupijose santuokos negaliojimo paskelbimas taps vien formaliu veiksmu, kaip tai nutiko JAV Laikinųjų normų įvedimo metais. Pagal gerai žinomą Greshamo dėsnį: „blogi pinigai išstumia gerus pinigus“, artėjančiame chaose „greitos skyrybos“ neišvengiamai triumfuos prieš neišardomą santuoką.

Jau daugiau nei metus girdime kalbas apie nematomą schizmą Katalikų Bažnyčioje, tačiau neseniai apie tai prakalbo ne kas kitas, o pats Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektas Gerhardas Mülleris. Vienoje iš savo kalbų Regensburge jis įspėjo apie skilimo Bažnyčioje pavojų, ragindamas būti atsargiems ir neužmiršti protestantiškos schizmos, prieš 500 metų padalijusios Europą, pamokos.

Spalį vyksiančio Sinodo šeimos tema išvakarėse popiežiaus Pranciškaus reforma neužgesino ugnies, priešingai, dar labiau ją pakurstė ir nutiesė kelią kitoms katastrofiškoms naujovėms. Tylėti tampa nebeįmanoma.

[1] Kreipimasis į Romos Rotą, 1944 m. spalio 2 d.
[2] Kalba Romos Rotai, 2000 m. sausio 21 d.
[3] Permanere nella verità di Cristo. Matrimonio e comunione nella Chiesa cattolica, Siena: Edizioni Cantagalli S.r.l, 2014, pp. 222-223.
[4] „Il Foglio“, 2015 m. rugsėjo 9 d.
[5] „Il Regno“, Documenti, 38 (1993), pp. 613-622.
[6] „Il Regno“, Documenti, 58 (2013), pp. 631-639.

2015 m. rugsėjo 23 d., trečiadienis

Krizė: Kur mus nuves Sinodas?


Filmas anglų ir lenkų kalbomis

Prie kameros: Kardinolas R. Burke, arkivyskupas J. P. Lenga ir vyskupas A. Schneider, taip pat prof. G. Kucharczyk ir redaktorius  žurnalo "Polonia Christiana“ "S. Skiba.



2015 m. rugsėjo 20 d., sekmadienis

Seimo nario A. Ažubalio kalba Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų A. Račo gimimo metinių minėjime


2015 m. rugsėjo 15 d. pranešimas VIR

A. Račas
Seimo Pirmininke, kolegos, Antano Račo artimieji, Lietuvos signatarai, svečiai, šiandien, kada aplinkui daug politinio triukšmo ir ne visada prasmingų diskusijų, prabilti apie tokius žmones kaip Antanas yra tiesiog būtina. Na, kad ir prablaivėtume nuo politinio tarškesio.
Turbūt svarbiausias žodis, apibūdinantis visą Antano gyvenimą ir jo istoriją, ir žodis „Ištikimybė“ Ištikimybė savo įsitikinimams net tada, kai jie neleidžia saugiai gyventi arba daryti karjerą. Net sunkiausiais laikais Antanas nenuslydo į pilkąją konformizmo zoną, kurie daugelis pakankamai patogiai sėdėjo visą okupacijos laikotarpį, vėliau teigdami – ir tada dirbome Lietuvai. A. Račas darbą Lietuvai suprato visiškai kitaip: dirbti – tai išdrįsti veikti pagal sąžinę ir tikėjimą.
Dar 8-jame dešimtmetyje Antaną pašalino iš mokyklos direktoriaus pareigų už ryšius su antitarybiniais klerikalais. Bet tai nesutrukdė jam tęsti šviesuolio misiją Kelmės krašte ir atgimimo laikais tapti vienu patikimiausių Sąjūdžio vėliavnešių.
Vėliau, iš karto po Sausio 13-osios įvykių įsikūrė ir vadovavo Lietuvos informaciniam biurui Vokietijoje, ir tapo centrine figūra kovoje prieš sovietų bandymus diskredituoti atkurtos Lietuvos vadovybę. Primenu kontekstą: „Nuo pat 1990 m. sovietai siekė išsaugoti privilegijuotos Vokietijos partnerės statusą, naudodama propagandą ir KGB. Jie siekė didinti Ostpolitik gerbėjų gretas ir Vokietijos valdančiųjų priešiškumą permainoms Lietuvoje ir visoje Rytų Europoje.
A. Račas gebėjo atmerkti vokiečiams akis ir žengė dar toliau. Jis ir tik jis pirmasis klojo pamatą politinių ir ekonominių santykių su Vokietija plėtrai, apie ką jau kalbėjo šiandien gerbiamas Vofgangas Hermanas fon Štetenas (Wolfgang Herman von Stetten). Išskirtiniai saitai su Vokietija labai pravertė ir vėliau, kai A. Račas jau dirbo Seimo Užsienio reikalų komitete dvi kadencijas arba dvi su puse, Europos reikalų komitete ir, žinoma, Tėvynės sąjungos gretose. Čia A. Račą prisimenu kaip kuklų, tačiau nepaprastai  kruopštų, nuoseklų ir sąžiningą žmogų.
Buvo ir kitas nemažiau reikšmingas jo veiklos laukas. Net pasitraukęs iš valstybinės politikos Antanas dribo svarbų darbą – tvirtino išdraskytą visuomenės moralinį audinį. Man pačiam yra tekusi proga greta jo žengti vienoje iš tradicinių katalikų eisenoje į Šiluvą. Antanas buvo nuolatinis šių visuomenės telkiančių eisenų idėjinis vedlys ir organizatorius. Taip pat būtent jo, Antano, dėka, tarptautinė organizacija „Tradicija į šeimą ir nuosavybei ginti“ Kelmėje įsteigė savo biurą. Visi žinome, jog tai ta pati organizacija, kurie su Antanu priešaky pasiekė Lietuvos laisvei svarbų rekordą – didžiausią pasaulyje peticija su daugiau kaip 5 mln. pasaulio piliečių parašų už Lietuvos nepriklausomybę, įteikiant ją tuometiniai sovietų Sąjungos vadovybei.
Savo darbuose Antanas buvo paprastas, kupinas vidinės inteligencijos ir padorumo. Kaip jau čia buvo kalbėta, jis buvo religingas žmogus, atsparus naujiesiems politinio elgesio modeliams: nustumk konkurentą ir pažemink oponentą. Tačiau jo nuosaikumas nebuvo silpnadvasis, o kilo iš gilaus ir vidinio žinojimo,  – ką jis veikia šiame gyvenime.
Prieš trejus metus jau Santariškių klinikoje man teko garbė apdovanoti Antaną Lietuvos diplomatijos žvaigžde už ilgametį darbą užsienio politikos srityje. Tuomet, Nepriklausomybės Akto signataras pabrėžė, kad visas jo mintys atsigaunant po ligos jau yra nukreiptos į tai, ką dar reikės nuveikti, kad jo užmegzti ryšiai su Vokietijos Bundestago politikais ir šios valstybės verslo atstovais būtų ir toliau puoselėjami.
Kolegos, geriausias būdas šiandien pagerbti šviesų velionio atminimą – priimti jo gyvenimą, kaip įpareigojantį testamentą. Dirbti – tai išdrįsti veikti pagal sąžinę ir tikėjimą. Ačiū.

Šaltinis: LRS svetainė Internete

2015 m. rugsėjo 19 d., šeštadienis

Švenčiausiojo Sakramento adoracijos pradininkas Lietuvoje.



Įsteigęs amžinąją adoraciją anuometinėje Laikinojoje Sostinėje T. Matulionis gali būti laikomas Švenčiausiojo Sakramento adoracijos pradininku Lietuvoje.

Arkivyskupas Teofilius Matulionis – viena žymiausių XX amžiaus Lietuvos asmenybių, vaidinusi reikšmingą vaidmenį ne tik Katalikų Bažnyčios, bet ir visos Lietuvos visuomenės gyvenime,
1936 m. apsigyveno Kaune ir rūpinosi jam patikėta Šv. Mikalojaus bažnyčia bei seserų benediktinių vienuolynu. Čia ypač atsiskleidė jo eucharistinis pamaldumas. Anot amžininkų, jis labai pamaldžiai laikydavo šv. Mišias, rūpinosi bažnyčios švara ir tvarka. Vyskupui Teofiliui kilo sumanymas Šv. Mikalojaus benediktinių bažnyčioje, esančioje „arti miesto centro ir toli nuo miesto triukšmo“, įsteigti amžinąją Švenčiausiojo Sakramento adoraciją ir tokiu būdu paminėti krikščionybės Lietuvoje 550 metų jubiliejų bei Lietuvos nepriklausomybės 20-metį. Rengdamasis įkurti amžinąją adoraciją T. Matulionis subūrė komitetą, pasitelkė Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus specialistus ir suorganizavo konkursą, skirtą atnaujinti Šv. Mikalojaus šventovės interjerą. Konkurso laimėtojas dailininkas Liudas Truikys (1904–1987) savuosius interjero sprendimus derino su vyskupu. Buvo nuspręsta atsisakyti trijų altorių presbiterijoje ir įrengti vieną centrinį altorių, o už jo – kryžių su Nukryžiuotojo skulptūra. Taip Eucharistijos garbinimas turėjo sietis su Išganytojo auka ant kryžiaus. Viešpaties kančia akcentuojama dar kartą altoriaus antipendiumo centre skulptūriniu Išganytojo veidu. Išties, Kristaus išganančioji meilė išreikšta žmogui Jo kančioje, mirtyje ir Šventoje Eucharistijoje tampriai susijusi su Švč. Jėzaus Širdies, tapusios Išganytojo meilės simboliu, garbinimu. Todėl galima spėti, kad vyskupo Teofiliaus patarimo dėka virš presbiterijos arkos yra suprojektuotas Švč. Sakramento reljefinis simbolis su įterptu Švč. Jėzaus Širdies atvaizdu. 1940 m. Kauno Šv. Mikalojaus bažnyčia buvo pritaikyta amžinajai Švenčiausiojo Sakramento adoracijai ir liepos 19 d. adoracija pradėta. Vyskupo rūpinimasis šventovės interjero atnaujinimu rodo subtilų jo širdies jautrumą ir pagarbą Švenčiausiajam Sakramentui. Viename savo laiškų bičiuliui dvasininkui vyskupas yra išreiškęs nuomonę, jog kunigo atliktas bažnyčios remontas liudija gyvą jo dvasinį gyvenimą. Ši mintis gali būti taikoma ir jos autoriui. Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, galima tvirtinti, kad krikščionybės įvedimo jubiliejaus paminėjimas, įkuriant Kauno Šv. Mikalojaus bažnyčioje amžinąją adoraciją, buvo drąsi ir vertinga iniciatyva, skirta ugdyti ir iš tikrųjų ugdžiusi Kauno visuomenės dvasinį gyvenimą. 1938 m. vyskupas T. Matulionis vadovavo lietuvių delegacijai, vykstančiai į tarptautinį Eucharistijos kongresą Budapešte. Ruošiantis kelionei, jis parašė aplinkraštį parapijų klebonams, kuriuo ragino žadinti pamaldumą į Eucharistinį Jėzų, kongreso dienomis Lietuvos parapijose sakyti eucharistinius pamokslus, šv. Mišias aukoti prie išstatyto Švč. Sakramento ir išlydėti į kongresą išvykstančius savo parapijiečius. Nuoširdžią pagarbą Eucharistiniam Jėzui T. Matulionis parodė Kaišiadorių vyskupijos kurijoje 1943 m. Įsikurdamas vyskupo rūmuose, vienu pirmųjų sprendimų jis pakeitė kurijos koplyčios vietą, perkeldamas ją į patį erdviausią – svetainės kambarį, buvusį šalia jo buto. Gili pagarba Eucharistiniam Jėzui buvo būdinga vyskupui ir jo kalinimo vietose. Kalėdamas Potmos invalidų namuose Matulionis, rūpindamasis Švenčiausiojo Sakramento saugumu, nešiodavęsis jį su savimi. T. Matulionio nuostata dėl Eucharistinio pamaldumo išsakyta 1943-05-12 Ganytojiškame laiške Kaišiadorių vyskupijos tikintiesiems: ,,kad Eucharistijoje esąs Jėzus būtų tikinčiųjų karštai mylimas, per šv. Komuniją į širdis kuo dažniausiai kviečiamas, altoriaus tabernakulyje nuolat gyvenąs dažnai lankomas“. Šiame laiške Teofilius išryškina esminius eucharistinio pamaldumo elementus: mylintis Dievas ragina tikintįjį atsiliepti į jo meilę rimta maldos praktika, dažnu Komunijos priėmimu ir tyliu Švenčiausiojo Sakramento pagarbinimu. Lietuvos Vyskupų Konferencija nutarusi surengti Lietuvos II Eucharistinį Kongresą 1944 m. vasarą, jo organizatoriumi išrinko vyskupą T. Matulionį. Teofilius rengiamo kongreso proga 1943-12-09 parašė Ganytojišką laišką ir pakvietė kunigus bei pasauliečius stropiai rengtis kongresui. Šiame laiške Teofilius išryškino glaudžią Jėzaus Širdies pamaldumo ir Eucharistinio pamaldumo vienybę. Vyskupas aiškino, jog meilė Švč. Jėzaus Širdžiai sužadina meilę Eucharistijoje esančiam Išganytojui, pagilina tikėjimą ir pasitikėjimą Juo. Iš laiško matyti, kad Matulioniui Eucharistinis kongresas buvo įvykis, kuris turėjo giliai paliesti ne tik religinę praktiką, bet ir kitas žmonių gyvenimo sritis. Kaip tik dėlto, kad kongresas siekė pažadinti pozityvias etines ir pilietines visuomenės nuostatas, po karo vyskupas sovietinių pareigūnų buvo apkaltintas, neva rengiamas Eucharistinis kongresas buvo nukreiptas prieš Sovietų valdžią. Eucharistijos adoracija Teofiliui buvo krikščioniškojo gyvenimo versmė. Anot benediktinės ses. Agnietės, pats vyskupas savo pavyzdžiu geriausiai liudijo meilę Išganytojui, dažnai adoruodamas Švenčiausiąjį Sakramentą Kauno Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Jo gili bei rami laikysena adoracijos metu leido aplinkiniams suprasti jį esant laimingiausiu šalia Dievo altoriaus, o bažnyčioje esančius tikinčiuosius skatino gilesnei maldai.

Šaltinis: http://www.matulionis.info/pamaldumas-iscaronganytojui-dievo-tarno-arkivyskupo-teofiliaus-matulionio-gyvenime-ir-mokyme.html#.Ve7mjlXtmkp

2015 m. rugsėjo 3 d., ketvirtadienis

Rugsėjo 2-ąją LR Seime lankėsi organizacijos "TFP" nariai


Rugsėjo 2-ąją LR Seime lankėsi organizacijos "Tradition, Family and Property." nariai, kuriems dalis Seimo narių turėjo progą padėkoti už tai, kad TFP davė didelę moralinę pagalbą lygiai prieš 25-erius metus, pasaulyje surinkdami 5,2mln. parašų už Lietuvos siekį tapti nepriklausoma.
Tarp šiandien besilankiusių delegacijos narių buvo ir tų, kurie 1990 m. dalyvavo į Gineso rekordų knygą patekusioje kampanijoje.










Šaltinis  Lithuanian Freedom Foundation
Nuotr.: P.A. Rodrigues