2015 m. rugsėjo 19 d., šeštadienis

Švenčiausiojo Sakramento adoracijos pradininkas Lietuvoje.



Įsteigęs amžinąją adoraciją anuometinėje Laikinojoje Sostinėje T. Matulionis gali būti laikomas Švenčiausiojo Sakramento adoracijos pradininku Lietuvoje.

Arkivyskupas Teofilius Matulionis – viena žymiausių XX amžiaus Lietuvos asmenybių, vaidinusi reikšmingą vaidmenį ne tik Katalikų Bažnyčios, bet ir visos Lietuvos visuomenės gyvenime,
1936 m. apsigyveno Kaune ir rūpinosi jam patikėta Šv. Mikalojaus bažnyčia bei seserų benediktinių vienuolynu. Čia ypač atsiskleidė jo eucharistinis pamaldumas. Anot amžininkų, jis labai pamaldžiai laikydavo šv. Mišias, rūpinosi bažnyčios švara ir tvarka. Vyskupui Teofiliui kilo sumanymas Šv. Mikalojaus benediktinių bažnyčioje, esančioje „arti miesto centro ir toli nuo miesto triukšmo“, įsteigti amžinąją Švenčiausiojo Sakramento adoraciją ir tokiu būdu paminėti krikščionybės Lietuvoje 550 metų jubiliejų bei Lietuvos nepriklausomybės 20-metį. Rengdamasis įkurti amžinąją adoraciją T. Matulionis subūrė komitetą, pasitelkė Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus specialistus ir suorganizavo konkursą, skirtą atnaujinti Šv. Mikalojaus šventovės interjerą. Konkurso laimėtojas dailininkas Liudas Truikys (1904–1987) savuosius interjero sprendimus derino su vyskupu. Buvo nuspręsta atsisakyti trijų altorių presbiterijoje ir įrengti vieną centrinį altorių, o už jo – kryžių su Nukryžiuotojo skulptūra. Taip Eucharistijos garbinimas turėjo sietis su Išganytojo auka ant kryžiaus. Viešpaties kančia akcentuojama dar kartą altoriaus antipendiumo centre skulptūriniu Išganytojo veidu. Išties, Kristaus išganančioji meilė išreikšta žmogui Jo kančioje, mirtyje ir Šventoje Eucharistijoje tampriai susijusi su Švč. Jėzaus Širdies, tapusios Išganytojo meilės simboliu, garbinimu. Todėl galima spėti, kad vyskupo Teofiliaus patarimo dėka virš presbiterijos arkos yra suprojektuotas Švč. Sakramento reljefinis simbolis su įterptu Švč. Jėzaus Širdies atvaizdu. 1940 m. Kauno Šv. Mikalojaus bažnyčia buvo pritaikyta amžinajai Švenčiausiojo Sakramento adoracijai ir liepos 19 d. adoracija pradėta. Vyskupo rūpinimasis šventovės interjero atnaujinimu rodo subtilų jo širdies jautrumą ir pagarbą Švenčiausiajam Sakramentui. Viename savo laiškų bičiuliui dvasininkui vyskupas yra išreiškęs nuomonę, jog kunigo atliktas bažnyčios remontas liudija gyvą jo dvasinį gyvenimą. Ši mintis gali būti taikoma ir jos autoriui. Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, galima tvirtinti, kad krikščionybės įvedimo jubiliejaus paminėjimas, įkuriant Kauno Šv. Mikalojaus bažnyčioje amžinąją adoraciją, buvo drąsi ir vertinga iniciatyva, skirta ugdyti ir iš tikrųjų ugdžiusi Kauno visuomenės dvasinį gyvenimą. 1938 m. vyskupas T. Matulionis vadovavo lietuvių delegacijai, vykstančiai į tarptautinį Eucharistijos kongresą Budapešte. Ruošiantis kelionei, jis parašė aplinkraštį parapijų klebonams, kuriuo ragino žadinti pamaldumą į Eucharistinį Jėzų, kongreso dienomis Lietuvos parapijose sakyti eucharistinius pamokslus, šv. Mišias aukoti prie išstatyto Švč. Sakramento ir išlydėti į kongresą išvykstančius savo parapijiečius. Nuoširdžią pagarbą Eucharistiniam Jėzui T. Matulionis parodė Kaišiadorių vyskupijos kurijoje 1943 m. Įsikurdamas vyskupo rūmuose, vienu pirmųjų sprendimų jis pakeitė kurijos koplyčios vietą, perkeldamas ją į patį erdviausią – svetainės kambarį, buvusį šalia jo buto. Gili pagarba Eucharistiniam Jėzui buvo būdinga vyskupui ir jo kalinimo vietose. Kalėdamas Potmos invalidų namuose Matulionis, rūpindamasis Švenčiausiojo Sakramento saugumu, nešiodavęsis jį su savimi. T. Matulionio nuostata dėl Eucharistinio pamaldumo išsakyta 1943-05-12 Ganytojiškame laiške Kaišiadorių vyskupijos tikintiesiems: ,,kad Eucharistijoje esąs Jėzus būtų tikinčiųjų karštai mylimas, per šv. Komuniją į širdis kuo dažniausiai kviečiamas, altoriaus tabernakulyje nuolat gyvenąs dažnai lankomas“. Šiame laiške Teofilius išryškina esminius eucharistinio pamaldumo elementus: mylintis Dievas ragina tikintįjį atsiliepti į jo meilę rimta maldos praktika, dažnu Komunijos priėmimu ir tyliu Švenčiausiojo Sakramento pagarbinimu. Lietuvos Vyskupų Konferencija nutarusi surengti Lietuvos II Eucharistinį Kongresą 1944 m. vasarą, jo organizatoriumi išrinko vyskupą T. Matulionį. Teofilius rengiamo kongreso proga 1943-12-09 parašė Ganytojišką laišką ir pakvietė kunigus bei pasauliečius stropiai rengtis kongresui. Šiame laiške Teofilius išryškino glaudžią Jėzaus Širdies pamaldumo ir Eucharistinio pamaldumo vienybę. Vyskupas aiškino, jog meilė Švč. Jėzaus Širdžiai sužadina meilę Eucharistijoje esančiam Išganytojui, pagilina tikėjimą ir pasitikėjimą Juo. Iš laiško matyti, kad Matulioniui Eucharistinis kongresas buvo įvykis, kuris turėjo giliai paliesti ne tik religinę praktiką, bet ir kitas žmonių gyvenimo sritis. Kaip tik dėlto, kad kongresas siekė pažadinti pozityvias etines ir pilietines visuomenės nuostatas, po karo vyskupas sovietinių pareigūnų buvo apkaltintas, neva rengiamas Eucharistinis kongresas buvo nukreiptas prieš Sovietų valdžią. Eucharistijos adoracija Teofiliui buvo krikščioniškojo gyvenimo versmė. Anot benediktinės ses. Agnietės, pats vyskupas savo pavyzdžiu geriausiai liudijo meilę Išganytojui, dažnai adoruodamas Švenčiausiąjį Sakramentą Kauno Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Jo gili bei rami laikysena adoracijos metu leido aplinkiniams suprasti jį esant laimingiausiu šalia Dievo altoriaus, o bažnyčioje esančius tikinčiuosius skatino gilesnei maldai.

Šaltinis: http://www.matulionis.info/pamaldumas-iscaronganytojui-dievo-tarno-arkivyskupo-teofiliaus-matulionio-gyvenime-ir-mokyme.html#.Ve7mjlXtmkp

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą