2015 m. gruodžio 20 d., sekmadienis

Šventų Kalėdų — Mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus Gimimo šventės proga  linkime mūsų skaitytojams Dievo palaimos šventėse, ir kasdienybėje visus ateinančius metus!

2015 m. gruodžio 18 d., penktadienis

2010 m. lapkričio mėn. Siurprizas prekybos centre



Limburgo vyskupija diskutuoja apie specialų homoseksualų porų "laiminimo" apeigyną


Frankfurto Katedra
FRANKFURT, Vokietija. 2015 12 14 (LSN) Limburgo vyskupija diskutuoja apie specialų homoseksualų porų "laiminimo" apeigyną. Vienas iš naujai paskirtų kunigų į vyskupijos pastoracinę tarnybą homoseksualų reikalams Jėzuitų aukštosios Filosofijos ir teologijos mokyklos rektorius kun. Ansgar Wucherpfennig SJ, kaip rašo Die Frankfurter Allgemeine Zeitung, jau privačiai tokias poras laimina. Katalikų blogeris Mathias von Gersdorff rašo, http://mathias-von-gersdorff.blogspot.de/2015/12/rektor-von-jesuiten-hochschule-sankt.html  kad Šv. Jurgio mokykla, kuriai vadovauja kun. Wucherpfennig, yra žinoma savo ekstravagantiška teologine pozicija. https://www.lifesitenews.com/news/german-diocese-discusses-special-ritual-to-bless-gay-couples

Pro Vita žinios (http://lit.esy.es)


2015 m. gruodžio 17 d., ketvirtadienis

Roberto de Mattei. Desakralizuota Šv. Petro bazilika


Vaizdas, kurį visi prisimins ir sies su Jubiliejinių Gailestingumo metų atidarymu, bus ne kukli popiežiaus Pranciškaus vesta ceremonija gruodžio 8-osios rytą, bet pretenzingas spektaklis Fiat Lux: Nušviečiant mūsų bendrus namus, užbaigęs dieną šviesomis ir garsais užtvindydamas Šv. Petro baziliką.

Pasaulio banko grupės (World Bank Group) organizuoto šou metu milžiniški liūtai, tigrai ir leopardai „užsilipo“ ant Šv. Petro bazilikos, kuri buvo pastatyta anksčiau stovėjusio Nerono cirko, kuriame nuožmūs žvėrys ryjo krikščionis, vietoje. Dėl šviesų žaismo atrodė, kad Bazilika apsivertė aukštyn kojomis ar ištirpo vandenyje, kol žuvys ir jūrų vėžliai plaukiojo po jos fasadą, taip beveik suskystindami Bažnyčios struktūras, tarsi ji nebeturėtų jokio tvirtumo. Milžiniškos pelėdos ir keisti, sparnuoti, šviečiantys padarai suko ratus aplink Baziliką, kol budistai vienuoliai žygiuodami tarsi vaizdavo krikščionybei alternatyvų išganymo kelią. Nebuvo parodytas nei vienas religinis simbolis, nei viena užuomina į krikščionybę, Bažnyčia užleido kelią „nepriklausomai gamtai“.

Andrea Tornielli rašė, kad mums nereikėtų pykti, nes juk daug praėjusių amžių menininkų, kaip savo knygoje „Gyvūnai religiniame mene. Šv. Petro bazilika“ pažymi meno istorikas Sandro Barbagallo, yra įamžinę turtingą fauną aplink Šv. Petro kapą. Tačiau jei Šv. Petro bazilika yra „šventas zoologijos sodas“, kaip šios knygos autorius ją nepagarbiai apibūdina, taip yra ne todėl, kad gyvūnai, įamžinti Bazilikoje, yra uždaryti į tam tikrą šventą užtvarą, bet todėl, kad Bazilika yra pašventinta, t.y. paskirta transcendentiniam tikslui. Būtent tai yra svarba, kurią menas priskiria šiems gyvūnams.

Krikščionybėje gyvūnai nėra sudievinami, bet vertinami už savo tikslą tarnauti žmogui, kurį jiems suteikė Dievas. Psalmės pažymi: „Tu davei jam valdžią Tavo rankų darbams, jam po kojų visa padėjai: visas avis ir jaučius, net lauko žvėris, padangių paukščius ir jūrų žuvis, ir visa, kas jūros takais plaukioja“ (Ps 8, 6-8). Žmogus Dievo buvo paskirtas būti kūrinijos valdovu, kurio link viskas turi būti nukreipta, kol to jis nenukreipia link Dievo, elgdamasis kaip visatos atstovas (Pr. 1, 26-27). Dievas yra galutinis visatos tikslas, bet tiesioginis fizinės visatos tikslas yra žmogus. „Tam tikra prasme, mes taip pat esame visų tvarinių tikslas“, patvirtina Šv. Tomas Akvinietis, nes „Dievas sukūrė visus tvarinius dėl žmogaus“.

Krikščioniškasis simbolizmas gyvūnams priskiria ir simbolinę svarbą. Krikšionybei rūpi ne gyvūnų nykimas ar jų gerovė, tačiau galutinė ir svarbiausia jų egzistencijos prasmė. Liūtas simbolizuoja jėgą, o avis - nuolankumą, ir visa tai tam, kad primintų mums apie skirtingų dorybių ir tobulumų, kuriuos tik vienas Dievas gali tobulai turėti, egzistavimą. Žemėje nuostabi kūrinijos hierarchija, užsibaigianti žmogumi, turi esmę, kuri yra išreikšta simbolių kalba.

Gamtosauga pristatoma kaip vizija pasaulio, kuris šią hierarchiją apverčia aukštyn kojomis, pašalindamas Dievą ir nukarūnuodamas žmogų. Žmogus čia visiškai sulyginamas su gamta, teigiant, kad juos sieja tarpusavio priklausomybė. Žmogus sulyginamas ne tik su gyvūnais, bet taip pat ir su mus supančiais negyvais aplinkos elementais: kalnais, upėmis, jūromis, kraštovaizdžiais, maisto grandinėmis ir ekosistema. Šios kosmologinės vizijos prielaida yra bet kokių ribų tarp žmogaus ir pasaulio sunaikinimas. Žemė su savo biosfera sudaro tam tikrą vieningą visumą ir tampa kažkuo daugiau nei vien „bendrais namais“ - ji pradeda atstoti dieviškumą.

Prieš 50 metų, kai baigėsi Antrasis Vatikano susirinkimas, išryškėjo dominuojanti to istorinio meto kryptis - „žmogaus kultas“, primestas Jacqueso Maritaino „integralaus humanizmo“ formulės. Tokio paties pavadinimo šio prancūzų filosofo knyga pasirodė dar 1936 metais, bet didžiausią savo įtaką padarė tada, kai vienas iš entuziastingiausių jos skaitytojų Giovani Battista Montini, vėliau tapęs popiežiumi Pauliumi VI, siekė panaudoti ją kaip savo pontifikato orientyrą. 1965 metų gruodžio 7 d. savo Mišių homilijoje, Paulius VI priminė, kad Antrajame Vatikano susirinkime susidūrė „Dievo, tapusio žmogumi, religija“ bei „religija, kurioje žmogus padarė save Dievu“.

Praėjus penkiasdešimt metų mes stebime integralaus humanizmo virsmą integralia gamtosauga, Žmogaus teisių chartijos virsmą Gamtos teisių chartija. XVI amžiuje humanizmas antropocentrizmo vardu atmetė Viduramžių krikščioniškąją civilizaciją. Bandymas Žmogaus miestą pastatyti ant Dievo miesto griuvėsių XX amžiuje patyrė tragišką nesėkmę, taip pat ir bandymai integralaus humanizmo vardu sukrikščioninti antropocentrizmą prie nieko neprivedė.

Dabar žmogaus religija keičiama Žemės religija. Antropocentrizmas, kritikuotas dėl savo „nukrypimų“, keičiamas nauja ekocentristine vizija. Gender teorija, sunaikinanti bet kokį tapatumą ir esybę, taip pat įterpta į šią panteistinę ir egalitarinę perspektyvą.

[...]

Antonio Socci laikraštyje Libero apibūdino tai kaip „gnostinę, neo-pagonišką viziją su aiškia ideologine, anti-krikščioniška žinute“, pastebėdamas, jog „per Nekaltojo Prasidėjimo iškilmę ant Šv. Petro bazilikos buvo pasirinkta švęsti Motiną Žemę vietoj Dievo Motinos tam, kad būtų propaguojama dominuojanti „klimato kaitos ir gamtosaugos“ ideologija, neo-pagoniška religija, remiama pasaulio galingųjų. Tai - dvasinis išniekinimas (nepamirškime, jog ta vieta yra krikščionybės kankinių vieta)“.

Alessandro Gnocchi dar prideda: „Taigi, ne IS išniekino krikščionybės širdį, ne sekuliarūs ekstremistai sužalojo katalikų centrą, ne įprasti šventvagiški menininkai. Nereikėjo nei patikromis ar metalo detektoriais blokuoti vandalų įėjimo į Dievo Tvirtovę: jie jau buvo jos viduje ir jau susprogdino vizualinę bombą šiltai ir jaukiai sėdėdami prie pultų savo kambarėlyje.“

[...]

Tarp visų vaizdų, rodytų ant Bazilikos sienų, nebuvo nei vieno, vaizduojančio mūsų Viešpatį ar Nekaltąją, nors tai buvo Jos iškilmė. Šv. Petro bazilika buvo panardinta į apsišaukėlišką sukilusio angelo Liuciferio, šio pasaulio kunigaikščio ir tamsos karaliaus, šviesą.

Žodžiai „dieviška šviesa“ nėra tik metafora. Tai - realybė, kaip realybė yra ir tamsa, šiandien apgaubusi pasaulį. Ir šį Kalėdų vakarą žmonija laukia akimirkos, kai naktis bus apšviesta kaip diena, ir kai išsipildys Fatimoje Nekaltosios duoti pažadai.

2015 m. gruodžio 8 d., antradienis

Kun. Robertas Urbonavičius. Tota pulchra

P.R.Campos nuotr.

Švęsdama Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmę, Bažnyčia Giesmių Giesmės žodžiais stebisi Marijos tobulu grožiu bei spindinčiu šventumu: „Tota pulchra es, María: et mácula originális non est in te - Visa tu graži, Marija, ir gimtosios dėmės nėra tavyje (plg. Gg 4,7). Nuo pat savo aušros, Bažnyčia tikėjo, kad Toji, kuri pagimdė žmogumi tapusį Dievą, negalėjo būti suteršta pirmųjų Tėvų klaidos pasėkmių – gimtosios nuodėmės ir jos padarinių. Šis tikėjimas praėjo ilgą ir sudėtingą laikotarpį, pilną tiek karštų jo skatintojų, tiek priešininkų susidūrimų, kol galiausiai buvo įteisintas popiežiaus Pal. Pijaus IX 1854 m. gruodžio 8 d. bulėje „Ineffabilis Deus“: „Mes skelbiame, nutariame ir nustatome, kad doktrina, tvirtinanti, jog Švenčiausioji Mergelė Marija nuo pirmosios savo prasidėjimo akimirkos ypatinga Visagalio Dievo malone bei apdovanojimu ir Jėzaus Kristaus, žmonijos Išganytojo, dėka buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės ir liko jos nesutepta, yra Dievo nušviesta doktrina, todėl ja turi tvirtai ir nedvejodami tikėti visi tikintieji.“

Norėdami teisingai suprasti šios tikėjimo tiesos svarbą ir reikšmę Išganymo plane, turime sugrįžti į pačią žmonijos pradžią. Dievas sukuria žmones tobulus – apdovanotus ypatingomis malonėmis. Jie gyvena bendrystėje su Dievu ir vienas kitu. Tokią būseną galima vadinti Rojumi. Tačiau yra tas, kuriam tokia žmonių būklė nepatinka. Jis – tai puolęs šviesos angelas, sukėlęs maištą prieš Dievą ir trokštantis į jį įtraukti visą kuriniją. Šventasis Raštas ir Bažnyčios Tradicija jį vadina velniu, senąja gyvate, slibinu...Jam pavyksta patraukti pirmuosius Tėvus į savo pusę. Jie nepaklauso Dievo ir ima abėjoti Jo gerumu – tai vadinamoji „Rojaus obuolio“ istorija. Piktasis pasiekia savo – suyra draugystė tarp žmogaus ir Dievo. Žmogus pats nori būti Dievu – pažinti gera ir bloga. Žmogus tampa nebepajėgus mylėti Dievą ir priimti jo meilę. Šis pirmųjų Tėvų nuopolis ir vadinamas gimtąja nuodėme. Kadangi Adomas ir Ieva buvo mūsų žmogiškosios prigimties tėvai, ši nuodėmė, kaip kompiuterinis virusas, persidavė visiems jų palikuonims ir todėl vadinama gimtąja. Mūsų sužeista prigimtis neteko pašvenčiamosios malonės – tai, kas mus padaro mielus Dievui, ji tapo palinkusi į bloga ir varginama geismų. Natūralu tapo rinktis nebe gera, o bloga. Bloga imta laikyti geru. Kaip sako Bažnyčios Tėvai, mes patekome į velnio vergiją, iš kurios mus galėjo išvaduoti, tik galingesnis už jį. Tačiau VIEŠPATS nepaliko mūsų ir davė pažadą, atėjus laikui, mus išvaduoti. Dievas nusprendė išgydyti mus iš vidaus – pats tapti žmogumi, prisiimti mūsų prigimtį ir mus atpirkti. Tačiau kaip ŠVENTŲ ŠVENČIAUSIAS galėjo prisiimti suteptą žmogaus prigimtį ? Juk kas bendra tarp šviesos ir tamsos ? Jei Dievas būtų tapęs žmogumi, kurio prigimtis yra sužeista – tai yra atvira nuodėmei, o tai reiškia – atvira velniui, kaip jis būtų mus išvadavęs ? Todėl JIS išsirenka sau rinktinį indą, be dėmės ir įtrūkimo – Mergelę Mariją, būti Jo Gimdytoja. Marija yra Naujoji Ieva, ji dėl būsimosios atperkamosios Dievo Sūnaus kančios nuopelnų (juk pas Dievą laiko nėra!) – apsaugoma nuo gimtosios nuodėmės padarinių – ji tampa pirmuoju Kristaus atpirkimo vaisiu! Gimdamas iš Marijos, Kristus gauna tobulą, nesuteptą žmogystę ir tampa mūsų Atpirkėju. Taip išsipildo Dievo perspėjimas ištartas suvedžiotojui: „Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo palikuonių ir jos palikuonių; jis kirs tau per galvą, o tu kirsi jam į kulną“ (Pr 3,15)

Švęsdami Nekaltąjį Mergelės Marijos Prasidėjimą, mes švenčiame Dievo pergalę prieš nuodėmę ir blogį. Visuomet galima pradėti iš naujo. Visuomet galima apsispręsti už Dievą ir Jis ateis mūsų išgelbėti, surasdamas patį tinkamiausią būdą tam įvykdyti.

Prašykime Mergelės Marijos, kuri yra visų Malonių Tarpininkė, kad padėtų kovoje su nuodėme. Tegul Jos galingas užtarimas kreipia mus Dangaus link.

2015 m. gruodžio 6 d., sekmadienis

Roberto de Mattei. Mūsų laikų fariziejai ir sadukiejai


P.R.Campos nuotr.

„Fariziejų“ kritika vis pasikartoja popiežiaus Pranciškaus žodžiuose. Daugybėje savo kalbų tarp 2013 iki 2015 metų jis kalbėjo apie „fariziejų ligą“ (2013 m. rugsėjo 7 d.), „tuos, kurie kritikuoja Jėzų dėl šabo nesilaikymo“ (2014 m. balandžio 1 d.), apie „savipakankamumo ir klerikalizmo, tikėjimo kodifikavimo taisyklėse ir nurodymuose, kaip Jėzaus laikais darė Rašto aiškintojai, fariziejai ir Įstatymo mokytojai, pagundą“ (2014 m. rugsėjo 19 d.). 2015 m. rugpjūčio 30 d. „Viešpaties angelo“ maldoje jis sakė, kad, kaip ir fariziejams, yra „pavojinga ir mums save laikyti priimtinais ar, dar blogiau, geresniais nei kiti vien tik dėl to, kad laikomės taisyklių, papročių, nors nemylime savo artimo, esame kietos širdies, išdidūs ir išpuikę“. 2015 m. lapkričio 8 d. jis priešpastatė Rašto aiškintojų ir fariziejų elgesį, pagrįstą „išskyrimu“, Jėzaus elgesiui, grindžiamam „įtraukimu“.

Galiausiai, nuoroda į fariziejus akivaizdi popiežiaus baigiamojoje kalboje, pasakytoje šių metų spalio 24 d. uždarant 14-ąjį vyskupų sinodą šeimos klausimais. Iš tiesų, kas yra „uždaros širdys, kurios dažnai dangstosi net Bažnyčios mokymu, idant galėtų sėsti į Mozės krasę ir teisti, kartais iš aukšto ir paviršutiniškai, sudėtingus atvejus ir sužeistas šeimas“, jei ne „fariziejai, kurie pavertė religiją nesibaigiančia įsakymų grandine“ (2014 m. birželio 26 d.). Atrodo, kad fariziejus yra bet kas, kas su atkakliu išdidumu gina įsakymų, įstatymų ir absoliučių, privalomų Bažnyčios taisyklių egzistavimą.

Bet kas iš tikrųjų buvo fariziejai? Kai Jėzus pradėjo pamokslauti, žydų pasaulis buvo pasidalijęs į įvairias stovyklas, kurias mini tiek evangelijos, tiek istorikai, pavyzdžiui, Juozapas Flavijus (37–100 m. po Kr.) savo darbuose „Žydų senovė“ ir „Žydų karas“. Pagrindinės sektos buvo fariziejai ir sadukiejai. Fariziejai detaliai laikėsi religinių nurodymų, bet buvo praradę Tiesos dvasią. Jie buvo išpuikę žmonės, falsifikavę pranašystes apie Mesiją ir interpretavę Dieviškąjį įstatymą pagal savo pačių nuomones. Sadukiejai mokė dar didesnių klaidų, keldami abejones dėl sielos nemirtingumo ir atmesdami daugumą Šventųjų knygų. Tiek vieni, tiek kiti ginčijo Sanhedrino, kuris tuo metu, kai buvo pasmerktas Jėzus, buvo vadovaujamas sadukiejų, valdžią.

Sadukiejai Morkaus evangelijoje minimi tik kartą, Mato – tris kartus, tuo tarpu fariziejai abiejose šiose evangelijose minimi labai dažnai. Mato evangelijos 23 skyriuje randame ypač atvirą jų kaltinimą: „Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs duodate dešimtinę nuo mėtų [...], o pamirštate, kas svarbiausia Įstatyme, – teisingumą, gailestingumą ir ištikimybę. Reikia tai daryti ir ano neapleisti!“

Komentuodamas šią Mato evangelijos ištrauką, šv. Tomas aiškina, kad Jėzus peikė fariziejus ne dėl to, kad šie duodavo dešimtinę, „o tik dėl fakto, kad jie nepaisė svarbesnių, dvasinės tvarkos nurodymų. Tačiau atrodo, kad pačią [dešimtinės davimo – propatria.lt] praktiką Jis giria, sakydamas „reikia tai daryti“ (Haec oportuit facere), laikantis įstatymo, kaip priduria Auksaburnis“ (Summa Theologica, II–IIae, q. 87 ad 3).

Šv. Augustinas, kalbėdamas apie šv. Luko evangelijoje (18, 10–14) aprašomą fariziejų, sako, kad jis pasmerkiamas ne dėl savo darbų, o dėl gyrimosi savo preziumuojamu šventumu (121 laiškas, 1, 3). Laiške Kazulanui šv. Augustinas aiškina, kad fariziejus nebuvo pasmerktas dėl pasninkavimo (Lk 18, 11), o dėl to, kad „išsipūtęs nuo puikybės, jis aukštino save prieš muitininką“ (36 laiškas, 3, 7). Iš tiesų, „pasninkavimas dukart per savaitę nesuteikia nuopelnų tokiam žmogui kaip fariziejus, tačiau tai yra religinis veiksmas nuolankiai ištikimam ar ištikimai nuolankiam žmogui, net jei Evangelija nekalba apie fariziejaus pasmerkimą, o verčiau apie muitininko nuteisinimą“ (36 laiškas, 36, 4, 7).

Šv. Bonaventūras pateikia glausčiausią fariziejų apibrėžimą: „Pharisaeus significat illos qui propter opera exteriora se reputant bonos; et ideo non habent lacrymas compunctionis“ (De S. Maria Magdalena Sermo I, in Opera omnia, Ad Claras Aquas, Firenze 2001 vol. IX, col. 556b). „Fariziejai yra tie, kurie dėl savo išoriškų darbų laiko save gerais ir todėl neturi kaltės ašarų.“

Jėzus smerkė fariziejus, nes pažinojo jų širdis: jie buvo nusidėjėliai, bet laikė save šventais. Viešpats norėjo parodyti savo mokiniams, kad išoriškų gerų darbų nepakanka, kad veiksmą geru daro ne tik jo objektas, bet ir intencija. Vis dėlto, jei yra tiesa, kad gerų darbų nepakanka, kai trūksta geros intencijos, tai taip pat tiesa, kad geros intencijos nepakanka, jei nėra gerų darbų. Fariziejų stovykla, kuriai priklausė Gamalielis, Nikodemas, Juozapas iš Arimatėjos („Žydų senovė“, 20.9.1) ir pats šv. Paulius (Apaštalų darbai 23, 6), buvo geresnė nei sadukiejų stovykla – būtent todėl, kad, nežiūrint jų veidmainiškumo, jie paisė įstatymų. Tuo tarpu sadukiejai, kurių gretose buvo vyriausieji kunigai Anas ir Kajafas („Žydų senovė“, 18.35.95), tuos įstatymus niekino. Fariziejai buvo išpuikę konservatoriai, sadukiejai – netikintys progresyvistai, tačiau juos abejus vienijo Jėzaus dieviškosios pasiuntinybės atmetimas (Mt, 3, 7–10).

Kas yra mūsų laikų fariziejai ir sadukiejai? Galime užtikrintai atsakyti į šį klausimą. Tai yra tie, kurie prieš, per ir po Sinodo bandė (ir bandys) pakeisti Bažnyčios praktiką ir, per praktiką, jos mokymą apie santuoką ir šeimą.

Jėzus skelbė santuokos neišardomumą, grįsdamas jį prigimtinio įstatymo, nuo kurio žydai buvo nukrypę, atstatymu, ir Jis sustiprino jį, pakeldamas santuokinį ryšį iki sakramento. Fariziejai ir sadukiejai atmetė šį mokymą, nepriimdami Jėzaus dieviškųjų žodžių, į kurių vietą jie pastatė savo nuomonę. Jie klaidingai nurodė į Mozę, kaip ir mūsų laikų novatoriai nurodo į tariamą pirmųjų amžių tradiciją, klastodami istoriją ir Bažnyčios doktriną.

Todėl narsus vyskupas, ortodoksiško tikėjimo gynėjas Athanasius Schneideris [Astanos vyskupas augziliaras, Kazachstano katalikų vyskupų konferencijos generalinis sekretorius – propatria.lt] kalba apie vėl atgyjančią „neomózišką praktiką“: „Naujieji Mozės mokiniai ir naujieji fariziejai per pastarąsias dvi Sinodo asamblėjas (2014 ir 2015 m.) slėpė santuokos neišardomumo ir Šeštojo įsakymo atmetimą praktikoje tam tikrais atvejais, prisidengdami gailestingumo sąvoka, vartodami tokius išsireiškimus, kaip „sprendimo kelias“, „palydėjimas“, „vyskupo gairės“, „dialogas su kunigu“, „forum internum“, „pilnesnis įtraukimas į Bažnyčios gyvenimą“, galimas atsakomybės už gyvenimą nereguliariose sąjungose panaikinimas (žr. Sinodo baigiamosios ataskaitos paragrafus 84–86).

Sadukiejai yra tie novatoriai, kurie aiškiai pareiškia atmetantys Bažnyčios doktriną ir praktiką, fariziejai – tie, kurie lūpomis skelbia santuokos neišardomumą, bet veidmainiškai neigia jį veiksmais, siūlydami „atskirais atvejais“ peržengti moralinį įstatymą. Tikrieji Jėzaus Kristaus sekėjai nepriklauso nei neofariziejų, nei neosadukiejų stovykloms, kurios abi yra modernistinės. Jie priklauso šv. Jono Krikštytojo, kuris pamokslavo dvasinėje savo laikų dykumoje, mokyklai. Krikštytojas, kai smerkė fariziejus ir sadukiejus, pavadindamas juos „angių išperomis“ (Mt 3, 7), ir kai perspėjo Erodą Antipą dėl jo svetimavimo, nebuvo kietos širdies – jo motyvas buvo meilė Dievui ir sieloms. Veidmainiai ir kietaširdžiai buvo Erodo patarėjai, teigę, kad neatgailaujančio nusidėjėlio Erodo būklę galima sutaikyti su Rašto mokymu. Erodas nužudė Krikštytoją, kad nutildytų tiesos balsą, bet Pirmtako balsas vis dar tebeskamba ir po dvidešimties šimtmečių.

Ginantieji tikrą doktriną seka ne fariziejų ir sadukiejų, o šv. Jono Krikštytojo ir mūsų Viešpaties pavyzdžiu.

2015 m. gruodžio 3 d., ketvirtadienis

Advento vainikas



Vienas Kalėdų laukimo simbolių — Advento vainikas. Lotyniškai adventum reiškia atėjimą, atvykimą. Pagal tradiciją trys žvakės turėtų būti violetinės, o viena – rožinės spalvos. Violetinės žvakės – tai maldos, atgailos, aukų simbolis. Rožinė žvakė šviečia trečiąjį advento sekmadienį, kuris yra vadinamas Gaudete (Džiaukitės!).