2016 m. gruodžio 24 d., šeštadienis




Ecce enim annuntio vobis gaudium magnum quod erit omni populo, quia natus est vobis hodie Salvator Christus Dominus in civitate Davi (Lk 2,10-11)


Lituania Christiana visus savo skaitytojus sveikina artėjančių švenčių proga.

Džiugių ir palaimingų šv. Kalėdų ir laimingų 2016!

2016 m. gruodžio 22 d., ketvirtadienis

Lygiai prieš 60 metų


Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio paskutinis ganytojo laiškas tikintiesiems 
(ištraukos)

Gyvendamas Birštone, vysk. T. Matulionis 1956 m. gruodžio 23 d. parašė šį ganytojinį laišką savo vyskupijos tikintiesiems.

Teofilius Matulionis,

Kaišiadorių Vyskupas,

siunčia ganytojišką sveikinimą Kristuje savo diecezijos tikintiesiems.

Brangūs ir Mylimieji Dieceziečiai !

Daugiau devynių metų gyvenimo toli nuo Diecezijos, gailestingoji Dievo Apvaizda leido grįžti į Lietuvą ir Kaišiadorių Diecezijos ribose apsigyventi.

Paminėjęs Jūsų gražius, kilnius, Mylimieji, gyvenimo bruožus ir veiksmus, ir drauge su Jumis jais pasidžiaugęs, turiu atkreipti visų Jūsų, Brangūs Dieceziečiai, dėmesį į kai kuriuos dalykus :

1. Šiemet sueina lygiai šimtas metų nuo tų šviesių dienų, kada vyskupas Motiejus Valančius pradėjo skelbti didįjį kryžiaus karą prieš girtybę Lietuvoje. Tai buvo nepaprastai drąsus ir labai reikalingas užsimojimas tais laikais, kada visos kryžkelės buvo nusėtos karčiamomis, o visų dvarų bravorai drauge su caro monopoliais liejo degtinę į visą mūsų kraštą. Po kelių metų atkaklaus darbo vyskupui Motiejui Valančiui pasisekė iškelti savo tautą į tokių blaivių šalių aukštį, kokio anuo metu jau buvo pasiekę skandinavai. Mūsų maža Lietuva tapo blaivi tikra to žodžio prasme.

Mūsų laikai, girtavimo atžvilgiu, turi daug panašumo su Valančiaus laikais ar net viršija juos. Juk mūsų laikais : krikštynos, sutuoktuvės, net laidotuvės, pobūviai-svečiavimai, visokie reikalų atlikinėjimai, be taip vadinamo « šimto gramų », be degtinės, o dažniausia be « naminės » — samagono, be girtuokliavimo neapsieina.

Tegul, Mylimieji, šie metai pas mus būna «Blaivybės šventieji metai». Kviečiu ir prašau visus Dieceziečius: tėvus —- motinas, sūnus — dukteris, senus — jaunus «Grabnyčių šventėje», kuri yra « Blaivybės šventė», vasario mėnesio antrą dieną, ar kitu patogiu laiku, padaryti iškilmingai ar privačiai blaivybės apžadą, negerti svaiginančių gėrimų : degtinės, samagono, konjako ir kitų alkoholinių gėrimų, jei ne visam gyvenimui, tai bent šiems ištisiems « Blaivybės Metams » ar bent pusmečiui.

Melskimės — prašykime Viešpaties per Švenčiausios Marijos užtarimą, kad duotų mūsų Tėvynei Blaivybės malonę.

2. Su šventu Povilu apaštalu primenu Jums, Brangūs Dieceziečiai, kad pas katalikus, katalikų Bažnyčioje, teisėta moterystė neišardoma. Pasiklausykite, ką šv. Povilas apaštalas apie šventos moterystės neišardomumą sako : « Ištekėjusi moteriškė yra surišta įstatymu, kolei vyras yra gyvas : bet jei vyras miršta, ji yra laisva nuo vyro įstatymo. Taigi vyrui gyvam teesant, ji vadinsis svetmoterė, jei bus su kitu vyru : bet jei jos vyras miršta, ji yra laisva nuo vyro įstatymo ir gali ištekėti už kito vyro » (Rom. 7,2-3) ; taip pat ir vyrams, kol gyva teisėta žmona, negali gyventi su kita moterimi : jei taip elgtųsi, vadintųsi svetmoteris : tik mirus žmonai, gali vesti kitą moterį ir tuomet nebus svetmoteris — susi-metėlis. Gyventi tat vyriškiui su moteriške ar moteriškei su vyriškiu nesusituokusiems bažnyčioje, be Bažnyčios palaiminimo, neleistina, yra sunki mirtina nuodėmė.

3. Tas pats šv. Povilas Apaštalas savo laiške korintiečiams sako : «Venkite paleistuvystės! Ar jūs nežinote, kad jūsų sąnariai yra šventykla jumyse esančios Šventosios Dvasios, kurią turite iš Dievo... Garbinkite ir nešiokite Dievą savo kūne ! » (I Kor. 6, 18-20).

Arba vėl rašo efeziečiams : «Paleistuvystė ir bet koks susitepimas tenebūna nė minimas jūsų tarpe, kaip pritinka šventiesiems ; nei begėdystė, nei paikos šnekos, nei juokavimai ... nepritinka ... nes žinokite ir supraskite, kad nė vienas paleistuvis ar suteptas... neturi Kristaus ir Dievo karalystės tėvonystės » (Efez. 5, 3-5).

Saugokimės tad tų ir panašių neskaisčių dalykų, o visa širdimi pamilkime skaistybės dorybę ; venkime ne tiktai to, kas tą gražią angelišką dorybę galėtų sunaikinti, bet net ir to, kas galėtų ją aptemdyti. Nes ji yra kaip dailiai apdirbtas veidrodžio stiklas, kuris kiekvienu mažo kvapo pūstelėjimu apsitemdina. Skaistybę Šv. Raštas vadina brangiausia dorybe, nes sako : « Viskas, kas brangaus yra, yra čia ant žemės niekas prilyginus prie skaisčios sielos » (Sir. 1,10). Tat ir mes privalome savo širdyje aukštai vertinti tą brangią dorybę. Turime būti pasiryžę : « geriau mirti, nekaip širdies skaistybei mažiausią skriaudą padaryti », toks turi būti mūsų tvirtas pasiryžimas. Malda : « Sutverk, o Dieve, skaisčią širdį manyje » (Ps. 1,12) turi nuolat iš mūsų lūpų kilti prie Dievo sosto. Mes privalome prie kiekvieno Švenčiausiojo Sakramento aplankymo, prie kiekvienų šv. Mišių klausymo, prie kiekvienos šventos Komunijos priėmimo, prašyti Dieviškojo Atpirkėjo skaistybės dorybės ir kad Jis savo Širdies Žaizdoje ją paslėptų, kad jos nepražudytume. Ypatingai sėkminga yra malda taip pat tuo reikalu į Šventąją Dvasią, skaistybės Dvasią ir prie Jos skaisčiausios Sužadėtinės Mergelės Marijos. Atsiminkime Apaštalo žodžius, kad brangią skaistybės dovaną « mes nešiojame moliniuose induose » (2 Kor. 4,7), tai yra, kad silpni esame, kad be ypatingos Dievo malonės skaistybės dorybę sunku yra pilname spindėjime išlaikyti.

Malonu priminti, kad skaistybė pas lietuvius yra branginama ir joje stengiamasi gyventi. Juk nemažas yra Lietuvoje skaičius vyrų ir moterų, nevedusių-netekėjusių, skaisčiai gyvenančių. Arba vėl : tik skaisčiai nekaltybėje gyvenusieji sutuoktuvių metu, eidami prie altoriaus : jaunuolės gali pasipuošti rūtų vainikėliu, o jaunuoliai rūtų šakelę prisegti prie krūtinės. Nes žalia rūta yra skaistybės simbolis-ženklas.

4. Pagaliau, Brangiausieji, turiu priminti Jums Katalikų Bažnyčios, mūsų Motinos, mokslą apie negimusios žmogaus gyvybės panaikinimą, arba, kaip dabar sakoma «abortą». Taigi Bažnyčia mus mokina, kad negimusios gyvybės panaikinimas - abortas, kokiu nors laiku ar būdu bebūtų padarytas, yra tikra žmogžudystė, gyvo žmogaus nužudymas -užmušimas. Didelė, mirtina nuodėmė prieš V. Dievo įsakymą «Nežudyk» : tai nuodėmė šaukianti dangaus keršto.

Be to, tokia žmogžudystė yra didelis nusikaltimas ir prieš mūsų mažą, neskaitlingą lietuvių tautą. Nes tuo būdu sulaikomas mūsų tautos prieauglio skaičius.

Ši nuodėmė yra nusižengimas prieš Dievo įsakymą, pareikštą dar rojuje tebeesant pirmiesiems mūsų tėvams Adomui ir Ievai : « Aukite ir dauginkitės ».

Maldaukime tad Viešpatį Dievą, kad duotų mums malonę saugotis girtuoklystės, ištvirkavimo, žmogžudysčių, o teviešpatauja, tespindi mūsų tarpe blaivybė, skaistybė, Dievo ir tarpusavė meilė.

Telaimina Jus, Mylimieji Dieceziečiai, Visagalis Dievas Tėvas ir Sūnus ir Šventoji Dvasia.

+ Teofilius, 
Kaišiadorių Vyskupas
Birštonas, 1956 m. gruodžio 23 d.

2016 m. gruodžio 18 d., sekmadienis

Eisena už gyvybę Olandijoje


Šių metų, gruodžio 10 d šeštadienį, vyko Olandiškasis "Eisenos už gyvybę" variantas - The "Mars voor het Leven", kuris kiekvienais metais vyksta Olandijoje, tam kad paminėtu 1980 metų gruodžio 18 priimtą įstatymą kuris legalizavo. 
Man teko dalyvauti tarp maždaug 7000 žmonių kurie kartu žygiavo per rūku persmilkusias lietingas Hagos miesto gatves, tam kad pasipriešintu nekaltų vaikų žudymui. Nešdamas Lietuvos Trispalvę sutikau keletą Lietuvių, kurie supratę ką darau šiltai palaikė ir palinkėjo sekmės!. 
Hugo Bos
Šioje eisenoje buvo dalyvių iš Vokietijos, Prancūzijos, Lietuvos ir JAV, taip pat atstovų iš SOS Leben ( Vokietijos krikščioniškosios kultūros asociacijos), "Droit de Naitre" (Prancūzija) ir mūsų Lietuvos "Krikščioniškosios Kultūros gynimo Asociacijos". Renginys buvo surengtas Hilversum "Schreiuw om Leven" ( "Šauksmas gyvybei") asociacijos.
Eisena buvo pradėta demonstracijomis, kurias parengė Hugo Bos katalikų "Civitas Christiana" pirmininkas. Bos atkreipė dėmesį į tai, kad būtent Hagos miestas yra atsakingas dėl šio įstatymo gyvavimo, nes jis yra Tarptautinio Baudžiamojo Teismo būstinė, kuris užima ypatingą atsakomybę. Didžioji dauguma žmonių žygiavo tyliai, arba kalbėdami rožančių, melsdami šio įstatymo sustabdymo. 
Prieš eisenos gala mes susidūrėme su maždaug 40 garsiai klykiančių jaunų aktyvistų grupe, kurie atkreipė dėmesį į save savo garsiai verksmais ir vulgariomis skanduotėmis, bet tiesa sakant tai neturėjo įtakos dalyviam, atvirkčiai jų nemokšiškumas ir pačio skanduočių saviprieštaravimas sukėlė šypseną daugelių dalyvių.

Mindaugas Lileikis

2016 m. rugsėjo 26 d., pirmadienis

Lenkijos parlamente pritarta siūlymui visiškai uždrausti abortus


Lenkijos žemesnieji parlamento rūmai - Sejmas - penktadienį atmetė įstatymo pataisą, kuria šalyje būtų
įteisinti abortai pagal pareikalavimą iki trečio nėštumo mėnesio, ir pritarė piliečių inicijuotai įstatymo pataisai, kuria siūloma visiškai uždrausti abortus.

Už abortų draudimą balsavo 267 parlamento nariai, prieš - 157. Už šią įstatymo pataisą parlamente bus balsuojama dar kartą.

Nuo 1993 metų abortai Lenkijoje nėra lagalūs, išskyrus tris išimtis: kai gręsia pavojus motinos gyvybei, kai nėštumas kyla po prieš motiną atlikto seksualinio nusikaltimo ir kai yra tikimybė, jog gimęs kūdikis turės apsigimimą.

Dabartinė abortus visiškai uždrausti siūlanti įstatymo pataisa atsirado iš piliečių, o ne Bažnyčios ar valdžios iniciatyvos. Lenkijoje piliečiai gali pateikti svarstyti įstatymo projektą, jei po juo surenka 100 tūkst. parašų. Po šia iniciatyva buvo surinkta daugiau nei 450 tūkst. parašų.

2016 metais kovo mėnesį šalyje atlikta apklausa parodė, kad 66% lenkų mano, jog „žmogaus gyvybė turi būti saugoma visada ir bet kokiomis aplinkybėmis, nuo pat jos pradėjimo akimirkos iki natūralios mirties“.

2016 m. rugpjūčio 30 d., antradienis

Padėkos ir vilties eisena iš Tytuvėnų į Šiluvą


Rugpjūčio 28 d. Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis vadovavo Padėkos už laisvę eisenai iš Tytuvėnų į Šiluvą.
Laisvė kaip brangi vertybė prisiminta ir sueigose. Šiauliuose Laisvės dienos minėjimas surengtas eisenos išvakarėse - rugpjūčio 27 d. 16.30 val. Sukilėlių kalnelyje, iš kur su giesmėmis eita į Šiaulių katedrą. Padėkos už laisvę dieną, rugpjūčio 28-ąją, vyko net dvi sueigos: 7.30 val. Kelmėje ir 8.30 val. Tytuvėnuose.
Laisvės dienos minėjimuose dalyvavo Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis. „Lietuvos laisvė, – sakė vyskupas, – Dievo dovana“. Kai pasaulyje tiek daug neramumų ir skausmo: krikščionių persekiojimas, žemės drebėjimas, masinė priverstinė emigracija, – Lietuva ypatingu būdu globojama Marijos, kuri ją palietė savo kojomis. Šiaulių ganytojas kvietė su pagarba už viską dėkoti Dievo Motinai.
Vadovaudamas eisenai į Šiluvą vyskupas kvietė ypatingai melstis už šeimas. Pagrindinė nesantarvės ir negerovių šeimose priežastis – netikėjimas. Ganytojas ragino priimti švč. Mergelės Marijos kvietimą maldai ir su rožinio malda lūpose prašyti, kad išsilaisvintume iš blogio. Visus sunkumus įveikia šeimos, kuriose tėvas, mama ir vaikai kalba rožinį.
Eisenos „Tytuvėnai – Šiluva“ metu sukalbėtos visos 5 rožinio dalys. Šiai maldai vadovavęs Šiaulių ganytojas pasinaudojo proga pakviesti į Eucharistinę adoraciją, išaiškinti krikšto neatidėliojimo svarbą ir kitus tikėjimo klausimus.
Laisvės dienos minėjimas bei žygis į Šiluvą vargiai beįsivaizduojamas be TFP delegacijos. TFP, - tai įvairių tautų atstovų organizacija, ginanti Tradicijos, Šeimos, Nuosavybės vertybes.  Laisvės dienos minėjimo renginiuose jie dalyvauja nešdami Fatimos Dievo Motinos statulą. Šiais metais ypatingas dėmesys skirtas Fatimos žiniai, nes 2017 m. bus švenčiamas Švč. Mergelės Marijos pasirodymo Fatimoje 100 metų jubiliejus. TFP organizacijos nariai dalino 2016-2017 m. kalendorius, kuriuose pasakojama Marijos pasirodymo istorija ir aiškinama Fatimos žinia, jos reikšmė šiandienos pasaulyje bei Dievo Motinos pažadas. Apie tai buvo ir Tytuvėnuose žygio dalyviams rodytas dokumentinis filmas „Fatima – tragedijos ar vilties žinia“. Už TFP organizacijos veiklą Lietuvoje atsakingas advokatas Renato Murta de Vasconcelos ypatingai pabrėžė, kaip svarbu įsiklausyti į tai, ką sakė Mergelė Marija. Didžiosios pasaulio problemos (vien abortai pasaulyje kasmet nusineša per 50 milijonų gyvybių) akivaizdžiai rodo, jog didelė pasaulio dalis nenori įsiklausyti į Marijos žodžius. Todėl reikia nuolat melstis ir prašyti Dievo Motiną pagalbos. Todėl ir žygio į Šiluvą eisena yra maldos eisena.
Kaip kasmet eisenoje dalyvavo būrelis skautų iš Gudijos, kuriam vadovauja gana gerai lietuviškai kalbantis Aleksandras Strelcovas.
Ne vienam eisenos dalyviui šis kelias iš Tytuvėnų į Šiluvą turi ypatingą prasmę, nes prisimena, kaip juo ėjo okupuotos Lietuvos laikais. Tačiau dalyvauja ir daug jaunų žmonių, mamos mielai vedasi vaikus, močiutės – anūkus, mokytojai pakviečia dalyvauti mokinius. Be tikinčiųjų iš Šiaulių ir Kelmės eisenoje dalyvavo piligrimai iš Mažeikių, Kauno, Prienų, Gargždų, tikėtina, ir kitų Lietuvos miestų.
Šiluvoje piligrimus sutiko Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius. 12 val. piligrimai dalyvavo Šiluvos bazilikoje aukotose šv. Mišiose. Inesė Ratnikaitė Vatikano radijui iš Šiaulių.

Vatikano Radijas

2016 m. rugpjūčio 21 d., sekmadienis

    
1. Vykstančius pro Kelmę į Tytuvenus
prašome užsukti į Atgimimo aikštę, kurioje:

7:30 val. sutiksime garbius svečius, Sąjudžio mitinge iškilmingai iškelsime tautinę vėliavą;

8:30 val. susitelksime Tytuvėnų vienuolyno kieme, iš kur 9 val. išeisime į Šiluvą.

2. Vykstančius pro Raseinius
prašome iki 9 val. atvykti į Dubysos slėnį, iš kur, susitelkę maldai, eisime į Šiluvą.

12 val. Visi dalyvausime šv. Mišiose Šiluvoje.

Žmonės eina iš Tytuvėnų ir nuo Dubysos slėnio, maldose dėkodami Dievui už atkurtą valstybę ir prisimindami tuos, kurie kovojo, kentėjo, siekdami išsaugoti tikėjimą ir laisvės viltį, melsdami padėti Lietuvos žmonėms neprarasti krikščioniškųjų gyvenimo orientyrų.

Sovietmečiu nuo 1973 m. Eucharistijos bičiuliai rugpjūčio paskutinįjį sekmadienį susirinkdavo Tytuvėnuose ir su malda eidavo į Šiluvą, prašydami Marijos padėti išsaugoti tikėjimą ir viltį sulaukti šviesesnės ateities. Tuometinė ateistinė valdžia persekiojo eisenos dalyvius. M. Jurevičius, G. Stanelytė, V. Vaičiūnas už eisenų į Šiluvą organizavimą buvo nuteisti kalėjimu. Siekiant sustabdyti ėjimą į Šiluvą, 1981 m. buvo netgi išgalvotas ,,kiaulių maras”. Šiluvą ir Tytuvėnus apsupo kareiviai ir draugovininkai.

Po dvylikos metų nuo ,,kiaulių maro” jau laisvoje Lietuvoje eisenos į Šiluvą, Lietuvos Sąjūdžiui paskatinus atgimė. Šią idėją palaikė ir TFPs (Tradicija, šeima ir nuosavybė) asociacijos. Asociacijų atstovai kasmet dalyvauja eisenose su Fatimos Dievo Motinos statula.

Roberto de Mattei. Blogio puolami tikintieji popiežiaus prašo aiškumo. Kur jis?


Rugpjūtį paprastai Šv. Mortos namai Vatikane ištuštėja, bet popiežius Pranciškus visą mėnesį praleis Vatikane, kaip ir paskutinius trejus metus.

Pranciškus pranešė, kad nedalyvaus ten, kur tradiciškai dalyvauja popiežius - Nacionaliniame eucharistiniame kongrese, vyksiančiame Genujoje rugpjūčio 15-18 dienomis, tačiau rugpjūčio 19 dieną jis vyks į Asyžių švęsti trisdešimtųjų „susitikimo tarp religijų“ metinių, organizuojamų Šv. Egidijaus bendruomenės. Tačiau apie tai nepranešė Vatikano spaudos tarnyba, o tik imamas iš Perudžijos Abdelis Moh'd savo interviu televizijos kanalui TV 2000 (Italijos vyskupų konferencijos kanalas).

Popiežius Bergoglio rugsėjo 30 - spalio 2 dienomis lankysis Gruzijoje bei Azerbaidžane, kur susitiks su stačiatikiais ir musulmonais, o spalio 31 dieną Lunde, Švedijoje, kur dalyvaus protestantų reformacijos 500-ųjų metinių šventime. Šio pontifikato dėmesys nukreiptas į ekumenines iniciatyvas, atspindinčias intenciją tarp religijų sukurti bendrą platformą, taip rizikuojant ištuštinti katalikybę ir sukurti „sinkretistinę religiją“.

Rugpjūčio 11 dienos pietūs su 21 Sirijos pabėgėliu musulmonu, atvykusiu į Italiją po popiežiaus kelionės į Lesbo salą, puikiai atspindi polinkį rinktis ne katalikus. Tokia strategija tiesiog reikalauja paneigti egzistuojant religinį karą. O Bažnyčia tuo metu ir toliau kenčia nuo persekiojimų visame pasaulyje...

Monsinjoras Dominique Lebrunas, Ruano arkivyskupas, pranešė apie savo ketinimą pradėti beatifikacijos procesą, kuriuo būtų pripažinta kunigo Jacqueso Hamelio kankinystė - jis buvo nužudytas iš neapykantos tikėjimui, kaip tiek daug krikščionių mūsų dienomis. Ar Roma pritars tokiam žingsniui?

Ar trys Ispanijos vyskupai, atsidūrę teisme dėl to, kad kritikavo neseniai šalyje išleistą transeksualumą propaguojantį įstatymą, sulauks paramos gesto? Ispanijos komisija, tirianti „homofobijos“ ir „transfobijos“ atvejus, padavė į teismą Getafės vyskupą monsinjorą Joaquiną Maria Lopez de Andujarą, jo augziliarą Jose Rico Pavesą ir titulinį vyskupą iš Alkalos monsinjorą Juaną Antonio Reig Pla „dėl neapykantos ir diskriminacijos kurstymo prieš homoseksualų bendruomenę“.

Tačiau blogiausia dar tik prieš akis. Rugpjūčio 15 dieną Oklahomos miesto rotušėje, su vietinės valdžios leidimu, Amerikos satanistų grupė laikė „juodasias mišias“. Miesto arkivyskupas monsinjoras Paulas Coackley pakvietė tikinčiuosius prašyti Šv. Mykolo Arkangelo ir Švč. Mergelės Marijos užtarimo, kad „Viešpats pasirūpintų mūsų bendruomene ir saugotų mus nuo blogio bei jo destruktyvių ir smurtinių manifestacijų“.

Šiandien ne tik ši Amerikos vyskupija kenčia blogio išpuolius, bet visa Bažnyčia. Pasimetę tikintieji gręžiasi į Kristaus vietininką, prašydami parodyti savo tėvystę ne tik tiems, kurie nuo jo nutolę, bet ir tiems, kurie jam artimiausi bei kuriems labiau nei bet kada anksčiau reikia aiškumo ir padrąsinimo šiame audringame istoriniame periode.

2016 m. rugpjūčio 5 d., penktadienis

Roberto de Mattei. Imamai bažnyčioje - sunkus nusikaltimas prieš tikėjimą ir protą



J. Gabriel Suhett nuotr.
Italijos vyskupų konferencijos prezidentas Angelo Bagnasco ėmėsi kritikuoti tuos katalikus, kuriuos sutrikdė ir papiktino kvietimas musulmonams sekmadienį, liepos 31 d., pasimelsti Italijos bažnyčiose: „Nesuprantu priežasties, nematau jokios tikros priežasties tuo piktintis“, - pareiškė jis. Jo požiūriu, tūkstančių musulmonų bendra malda prie bažnyčios altorių būtų „aiškus smurto pasmerkimas ir visiškas atsiribojimas nuo jo iš musulmonų - ir ne tik iš jų - pusės“.

Tačiau realybėje, kaip portale La Nuova Bussola Quotidiana pastebėjo monsinjoras Antonio Livi, musulmonų dalyvavimas liturginėse apeigose Italijoje ir Prancūzijoje buvo beprasmis ir net šventvagiškas aktas.

Šventvagiškas dėl to, kad katalikų bažnyčios, skirtingai nei mečetės, nėra konferencijų ar propagandos centrai, o šventos vietos, kuriose deramai garbinamas ir adoruojamas Jėzus Kristus, „Kūnas ir Kraujas, Siela ir Dievystė“, tikrai esantys Eucharistijoje. Jei būtinai reikėjo tokio smurtą pasmerkiančio susitikimo, šis politinis aktas galėjo vykti bet kurioje kitoje vietoje nei Dievo namai. Dievo, kuris popiežiui ir Italijos vyskupams privalo būti vienintelis tikrasis Dievas trijuose asmenyse ir su kuriuo per amžius intensyviai su kardu rankoje kovojo islamas.

Romos Santa Maria Trastevere bazilikoje trys imamai buvo pasodinti priekinėje eilėje, o du iš jų, Benas Mohamedas ir Sami Salemas iš sakyklos kelis kartus citavo Koraną, atsuko nugaras į Evangeliją homilijos metu ir murmėjo musulmonišką maldą katalikams kalbant Credo.

Bari katedroje taip vadinamas imamas Sharifas Lorenzini arabiškai citavo pirmąją Korano surą, šiais žodžiais smerkiančią krikščionių „netikėjimą“: „Vesk mus į tiesų kelią, kuriame dovanoji malonę, ne tą, kuriuo eina klaidatikiai ir žadinantys tavo pyktį“

Tai, kas įvyko, taip pat yra ir beprasmis aktas, nes apskritai nėra jokio pagrindo kviesti musulmonus melstis ir sakyti pamokslus katalikų bažnyčiose. Italų ir prancūzų iniciatyva vaizduoja, tarsi islamas kaip toks nėra atsakingas už terorą, lyg ne Korano vardu fanatiški, bet nuoseklūs musulmonai visame pasaulyje skerdžia krikščionis. Neigti, kaip tai daro popiežius Pranciškus, kad tai, kas dabar vyksta, yra religinis karas, tai tas pats, kaip neigti, kad Raudonosios brigados teroristai 1970 m. vykdė politinį karą prieš Italijos valstybę.*
  
„Islamo valstybės“ teroristų motyvas yra kartu religinis ir ideologinis bei pretekstą sau randa daugybėje Korano vietų. Korano vardu dešimtys tūkstančių katalikų persekiojami visame pasaulyje: nuo Artimųjų Rytų, iki Nigerijos ar Indonezijos. Ir kol naujame oficialiame Kalifato periodinio leidinio Dabiq numeryje raginama naikinti kryžius ir žudyti krikščionis, Italijos vyskupų konferencija atleidžia mohametonų religiją nuo bet kokios atsakomybės, paskutinių mėnesių žudynes priskirdami keliems ekstremistams. Bet tiesa yra visiškai priešinga: tik absoliuti mažuma musulmonų (23 tūkst. iš 2 milijonų oficialiai registruotų musulmonų) atsakė į Italijos vyskupų konferencijos paskelbtą iniciatyvą.

Tad ar galime kaltinti daugumą, grąžinusią kvietimą siuntėjui ir apkaltinusią tuos, kurie jį priėmė, veidmainyste?

2016 m. liepos 29 d., penktadienis

Roberto De Mattei. Gynyba gali būti būtina tikinčiojo pareiga


Pirmasis kankinys, Europos teritorijoje miręs nuo islamo rankų, tėvas Jacquesas Hamelis, buvo nužudytas liepos 26 dieną, tuo metu, kai Saint-Etienne-du-Rouvray bažnyčioje aukojo šventasias Mišias.
Du islamą garbinantys musulmonai įsiveržė į bažnyčią ir po to, kai dalį žmonių paėmė įkaitais, perrėžė kunigo gerklė bei sunkiai sužeidė kitą tikintįjį. Nekyla jokių abejonių dėl užpuolikų identiteto ir juos variusios neapykantos krikščionims. Per spaudos agentūrą Amaq, Islamo valstybė užpuolikus pavadino „mūsų kariais“.

Jacqueso Hamelio vardas buvo pridėtas prie tūkstančių kitų krikščionių, kurie buvo sudeginti, nukryžiuoti ar neteko galvos dėl neapykantos jų tikėjimui. Tačiau liepos 26-osios siaubas žymį lūžio tašką, nes pirmą kartą tai įvyko Europoje ir užtraukė baimės bei pavojaus šešėlį ant mūsų žemyno.

Neįmanoma apsaugoti 50 tūkstančių religinių pastatų Prancūzijoje ar dar panašiai tiek bažnyčių, parapijų ir vienuolynų Italijoje ir kitose šalyse. Kiekvienas kunigas yra galimo išpuolio taikinys, o išpuolių tik daugės.

„Kiek dar reikės mirčių, kiek nukirstų galvų, kad Europos vyriausybės suprastų, kokioje situacijoje yra atsidūrę Vakarai?“, - klausia kardinolas Robertas Sarah.

Ko dar reikia, mes galime pridėti, kad kardinolo Sarah kolegos iš kardinolų kolegijos, pradedant pačiu popiežiumi, suprastų siaubingą situaciją, kurioje yra atsidūrę ne tik Vakarai, bet ir visa Bažnyčia? Šią situaciją labai apsunkina ir itin prasta „gero darymo“ bei klaidingo gailestingumo politika islamo ir kitų Bažnyčios priešų atžvilgiu. Žinoma, katalikai turi melstis už savo priešus, bet jie taip pat turi suprasti, kad tų priešų turi, ir neturėtų apsiriboti vien malda už juos, nes turi ir pareigą su jais kovoti. To moko Katalikų Bažnyčios katekizmas, kuriame rašoma, kad teisėta gynyba gali būti būtina pareiga tiems, kurie atsakingi už kitų žmonių gyvybes.

Rašoma, kad popiežius Pranciškus buvo „ypatingai nusiminęs dėl šio smurto veiksmo, vykusio bažnyčioje Mišių metu ir maldavo Dievą taikos pasauliui“, ir vėl atsisakydamas žudikus pavadinti tikraisiais vardais. Popiežiaus Bergoglio tyla yra identiška musulmonų elgesiui visame pasaulyje, kurie stipriai ir nedviprasmiškai nepasmerkia nusikaltimų, įvykdytų kitų musulmonų Alacho vardu. Net Prancūzijos prezidentas Fransua Hollande'as, kalbėdamas prancūzams antradienį vakare, kalbėjo apie atvirą Prancūzijos karą su Islamo valstybe.

Per savo pontifikatą popiežius itin greitai beatifikavo kai kuriuos 20 amžiaus asmenis, pavyzdžiui, Oscarą Arnulfo Romero ar Doną Pino Puglisi (1993 m. jį Palerme nužudė mafija), kurie tikrai nebuvo nužudyti iš neapykantos jų katalikų tikėjimui. Bet 2013 m. gegužės 12 d. popiežius Šv. Petro aikštėje taip pat kanonizavo aštuonis šimtus Otranto kankinių, turkų nužudytų 1480 m. rugpjūčio 11 d. dėl to, kad atsisakė atsižadėti savo tikėjimo.

Jei popiežius Pranciškus paskelbtų apie tėvo Hamelio beatifikacos proceso pradžią, duotų pasauliui taikų, bet stiprų ir iškalbingą ženklą, kad Bažnyčia yra pasirengusi ginti savo identitetą. Kita vertus, jei jis ir toliau gyvens iliuzijoje dėl esą galimo ekumeninio susitarimo su islamu, ir vėl kartos tas pačias klaidas, kurios lėmė, kad komunistų persekiojimo aukos buvo paaukotos Rytų politikos (Ostpolitik) altoriams. Be to, politikos altoriais skiriasi nuo šventų altorių, kuriuose aukojama nekruvina Kristaus auka. Tėvas Jacquesas Hamelis gavo malonę suvienyti savo su šia auka, pasiūlant savo paties kraują liepos 26 dieną.

2016 m. liepos 25 d., pirmadienis

Kardinolas R. Burke: Bažnyčiai tikrai reikėtų bijoti islamo



Bažnyčiai „tikrai reikėtų bijoti“ islamo ir jo negebėjimo taikiai koegzistuoti su kitomis religijomis, naujame savo interviu perspėja kardinolas Raymondas Burke'as.

Knygoje „Viltis pasauliui: visa suvienyti Kristuje“ (angl. Hope for the World: To Unite All Things in Christ) ir naujame interviu portalui Religion News Service buvęs Apaštališkosios Signatūros prefektas, dabar Maltos ordino globėjas, teigia, jog islamas kelia grėsmę krikščionims ir Vakarų civilizacijai.

„Nekyla abejonių, kad islamas nori valdyti pasaulį“, - teigia Burke'as. „Kai musulmonai tampa dauguma kurioje nors valstybėje, jie turi religinį įpareigojimą tą valstybę valdyti. Jei piliečiai to nori, tuomet tegul tiesiog tai leidžia. Bet jei jie to nenori, tuomet jiems reikėtų rasti būdą su tuo kovoti.“

„Kitoms religijoms vietos nėra. Islamas nesustos, kol neužvaldys tautų ir pasaulio“, - pastebi kardinolas. „Krikščionims svarbu įsisąmoninti radikalius skirtumus tarp islamo ir krikščionybės, liečiančius mokymą apie Dievą, sąžinę ir kt. Jei tikrai supranti islamą, tuomet suprasi ir tai, kad Bažnyčiai jo iš tiesų reikėtų bijoti.“

Kardinolo teigimu, tinkamas atsakas į šią augančią grėsmę būtų tautų ir Europos krikščioniškų šaknų patvirtinimas.

Jis taip pat kritikuoja katalikus vadovus, kurie mano, kad islamas yra „tokia pati religija kaip katalikybė ar judaizmas“.

Kardinolas Burke'as nėra vienintelis katalikų kardinolas, išreiškęs susirūpinimą dėl islamo plitimo. Šį birželį tai padarė ir kardinolas Robertas Sarah, Dievo kulto ir sakramentų konfregacijos prefektas, pareiškęs, jog islamiškas fundamentalizmas yra „demoniškas“ ir „apokaliptinis“ žvėris, kaip ir „laisvės stabmeldystė Vakaruose“

Pro Patria

2016 m. liepos 1 d., penktadienis

"Maršas už Santuoką" Vašingtone


Protestas prieš JAV aukščiausio teismo sprendimą legalizuoti tos pačios lyties asmenų „santuokas“














Nuotraukos: M. Gorre

2016 m. birželio 17 d., penktadienis

Kreipimasis dėl komunistinės „seksualinės revoliucijos“ prievartinio brukimo ir Baltic Pride eitynių


Birželio 18 d. Vilniuje organizuojamos eitynės Baltic Pride 2016 yra dar vienas žingsnis siekiant primesti Lietuvai antihumanišką, žmogaus prigimtį paneigiančią genderizmo ideologiją. Ji teigia, jog žmogus pats renkasi savo lyties tapatumą, nepriklausomai nuo biologinės lyties, o visos seksualinės elgsenos yra lygiavertės vyro ir moters ryšiu grindžiamai šeimai. (...) Daugiau

2016 m. birželio 10 d., penktadienis

Italijoje katalikams liepiama melstis tyliai, kad neįžeistų musulmonų


Šv. Antano parapijos, esančios mažame šiaurės vakarų Italijos miestelyje Ventimiglia tikintiesiems liepiama melstis tyliai, kad neįžeistų bažnyčioje gyvenančių pabėgėlių musulmonų.

55 tūkst. gyventojų turintis miestelis patyrė itin didelį musulmonų imigrantų antplūdį ir kasdien turi priimti bent po 50 imigrantų, kurių dalis apgyvendinami katalikų bažnyčiose.

Miestelio meras Enrico Ioculo teigia, jog situacija yra „nevaldoma“. Tačiau Italijos vyriausybė ir Caritas nedaro beveik nieko, kad palengvintų miestelio naštą.

Dauguma Šv. Antano parapijos tikinčiųjų pradėjo eiti į kitas miestelio bažnyčias, kur vis dar gali melstis garsiai


2016 m. gegužės 12 d., ketvirtadienis

Žygis už gyvybę Romoje


Negimusiųjų vaikų teisė gyventi nepaiso valstybės sienų.
Gyvybės gynėjai ne tik iš visos Italijos, bet ir iš įvairių šalių, žygiavo sekmadienį Romos gatvėmis iki Šv. Petro aikštės.
.

















2016 m. balandžio 28 d., ketvirtadienis

Prieš 300 metų, mirė šv. Liudvikas Marija Grinjonas de Monforas


Prieš 300 metų, 1716 m. balandžio 28 d., mirė šv. Liudvikas Marija Grinjonas de Monforas (Grignion de Monfort) – prancūzų kunigas, pamokslininkas ir misionierius, vienas iš didžiųjų katalikiškojo pamaldumo Marijai puoselėtojų. Jis gimė 1673 m. sausio 31 d. Vakarų Prancūzijoje, provincijos notaro šeimoje. Iš pradžių mokėsi jėzuitų kolegijoje Reno (Rennes) mieste, ten susižavėjo vietos klebono pasakojimais apie jo, kaip keliaujančio misionieriaus, patirtį. Vėliau, norėdamas tapti kunigu, nukako į Paryžių – ten patyrė skurdą ir vargą, o galiausiai ir sunkią ligą. Pasveikęs buvo priimtas į vieną iš garsiausių tuometinės Prancūzijos dvasingumo centrų – Šv. Sulpicijaus seminariją. 1700 m. įšventintas kunigu, vis nerimo: tapo dominikonų tretininku, norėjo kurti Rožinio brolijas, troško darbuotis misijose ir vykti į Prancūzų Kanadą.
Nuvykęs į Romą ir išdėstęs savo troškimus popiežiui Klemensui XI, kunigas Liudvikas Marija grįžo į Prancūziją su apaštališkojo misionieriaus titulu bei įgaliojimais. Tada prasidėjo iki pat mirties trukęs vaisingiausias jo gyvenimo etapas – misijos ir pamokslavimas Vakarų Prancūzijos kaimuose, kurį vis pertraukdavo atvangos ir atsiskyrėliško gyvenimo tarpsniai. Išsekęs nuo darbo ir ligų, kunigas Grinjonas de Monforas mirė vykdydamas vieną iš misijų. Tūkstančiai vietos žmonių susirinko į jo laidotuves, o po mirties ėmė sklisti žinios apie stebuklus, vykstančius prie jo kapo. Liudvikas Marija Grinjonas de Monforas palaimintuoju paskelbtas 1888 m., o šventuoju – 1947 m.; liturginiame kalendoriuje jis minimas balandžio 28-ąją – savo gimimo dangui dieną.
Šiandien svarbiausios šv. Liudviko Marijos Grinjono de Monforo palikimo puoselėtojos – kelios šventojo įkurtos ar įkvėptos vienuolinės bendruomenės: kunigų misionierių sambūris, vadinamas Marijos Draugija, ir ligonių slaugai bei vargšų globai atsidėjusios Išminties dukterys, įkurtos tėvo Grinjono de Monforo dvasinės bičiulės pal. Liudvikos Marijos Trišė (Trichet). Trijose šv. Liudviko Marijos Grinjono de Monforo knygose išsakytos mintys (ypač – pasišventimo Jėzui per Mariją idėja) ir šiandien tebegyvos katalikiško marijinio maldingumo praktikose.

Magnificat

Daugiau (anglu)

2016 m. balandžio 26 d., antradienis

04.26d. Švč. Mergelė Marija Motina Geroji Patarėja


Paveikslas
Miestelis











Nuo XVa. Italijoje, Genazzano miestelyje, garbinama stebuklinga maloningosios (Eleusa) Dievo Gimdytojos stiliaus ikona, vadinama Madonna del Buon Consiglio (Motina Geroji Patarėja). Legenda pasakoja, kad ši ikona ilgus amžius buvo saugoma Albanijoje, Škodros mieste. 1467 m. turkams užpuolus Albaniją, angelai šį paveikslą nunešė

Bažnyčia
Italijon, Genazzano miestelio bažnyčion. Tai atsitiko 1467 m. balandžio 25d. Ilgainiui šio paveikslo kultas ir jo kopijos pasklido po visą katalikišką pasaulį, neaplenkiant ir Lietuvos. Popiežius Leonas XIII buvo didis Motinos Gerosios Patarėjos mylėtojas, leidęs švęsti Gerosios Patarėjos šventę ir įrašęs jos titulą į Marijos litaniją (1903 m.)
Miestelis

Marija tapdama Dievo Sūnaus Motina tapo Išminties Sostu. Ji geriausiai žino, kas yra geriausia mums ir ko Viešpats iš mūsų nori. Geroji Patarėja padeda mums kasdienybėje pažinti Dievo valią ir pasipriešinti piktojo priešo melagystėms. 


2016 m. balandžio 17 d., sekmadienis

Roberto de Mattei. Amoris Laetitia: pirmieji pasvarstymai


Popiežius Pranciškus, balandžio 8 d. paskelbdamas posinodinį apaštalinį paraginimą „Amoris laetitia“, oficialiai pareiškė savo nuomonę apie santuokinės moralės klausimus, dėl kurių buvo karštai ginčijamasi paskutinius dvejus metus.

2014 m. vasario mėnesį vykusioje konsistorijoje pop. Pranciškus kardinolui Kasperiui patikėjo užduotį pradėti diskusiją šia tema. Kard. Kasperio pasiūlymas, kad Bažnyčia turėtų pakeisti savo santuokinę sielovadą, 2014 ir 2015 metais tapo dviejų sinodų apie šeimą leitmotyvu, o dabar sudaro Popiežiaus Apaštalinio paraginimo pagrindą.

Per šiuos du metus į diskusiją ne kartą įsiterpė žinomi kardinolai, vyskupai, teologai ir filosofai, norėdami parodyti, kad tarp Bažnyčios doktrinos ir sielovadinės praktikos turi būti glaudus ryšys ir darna. Sielovada iš tiesų turi būti pagrįsta dogmatiniu ir moraliniu mokymu. „Negali būti sielovados, kuri neatitiktų Bažnyčios tiesų ir moralės, kuri prieštarautų Jos įstatymams ir nesiektų krikščioniškojo gyvenimo įdealo“, ­– teigė kard. Velasio De Paolis 2014 m. kovo 27 d. savo įžanginėje kalboje Umbrijos bažnytiniame tribunole.

Likus kelioms savaitėms iki posinodinio apaštalinio paraginimo paskelbimo, įvairūs kardinolai ir vyskupai ėmė daug karščiau viešai ir privačiai raginti Popiežių neskelbti dokumento, kuriame būtų pilna klaidų ­– o tam būta pagrindo, kaip parodė didžiulis skaičius rankraščio pataisymų, kuriuos Šventajam Tėvui pasiuntė Tikėjimo doktrinos kongregacija. Pranciškus nepasidavė spaudimui ir galutinę dokumento redakciją, ar bent pagrindinius jo fragmentus, regis, atidavė į savo mėgstamų teologų rankas, teologų, kurie pamėgino naujai interpretuoti šv. Tomo mokymą remdamiesi Hegelio dialektika.

Iš šio mėginimo kilo tekstas, kuris yra toli gražu ne dviprasmiškas, o aiškus ­– savo miglotumu. Naujoji „praktinė“ teologija iš tiesų atsisako bet kokių doktrininių teiginių, palikdama žmogaus elgesio ir veiksmų vertinimą istorijai. „Suprantama“, ­– teigia Pranciškus, kad esminiu klausimu dėl Komunijos teikimo išsiskyrusiems ir antrą kartą susituokusiems „nei Sinodas, nei šis paraginimas neketina pateikti kokių nors naujų bendrų taisyklių, kurios turėtų kanoninį statusą ir būtų pritaikomos visais atvejais“ (Nr. 300). Jei manome, kad krikščionims nereikia savo elgesio priderinti prie absoliučių tiesų ir kad vietoj to jie turėtų įsiklausyti į „laiko ženklus“, būtų nelogiška nustatinėti kokias nors taisykles.

Visi laukė atsakymo į vieną esminį klausimą: ar sudarę antrą, civilinę, santuoką gali priimti Eucharistijos Sakramentą? Bažnyčia visada į šį klausimą kategoriškai atsakydavo „ne“. Išsiskyrę ir antrą kartą susituokę negali priimti Komunijos, nes jų gyvenimo situacija objektyviai prieštarauja prigimtinei ir krikščioniškai tiesai apie santuoką. („Familiaris Consorio“, 84.)

Vietoj to, Posinodinio apaštalinio paraginimo atsakymas skamba: bendrai – ne, bet „tam tikrais atvejais“ – taip. (Nr. 305, išnaša 351.) Išsiskyrę ir antrą kartą susituokę turį būti „integruoti“, o ne išskirti. (Nr. 299.) Jų integracija „gali būti išreikšta įvairiomis bažnytinėmis tarnystėmis, o tai neišvengiamai reikalauja ištirti, kokias išskyrimo formas, šiandien taikomas liturgijos, sielovados, pedagogikos ir institucinėse srityse, reikėtų įveikti“ (Nr. 299), neišskiriant nė sakramentų teikimo tvarkos (Išnaša 336).

Akivaizdu tampa viena: draudimas išsiskyrusiems ir antrą kartą susituokusiems priimti sakramentinę Komuniją nebėra absoliutus. Popiežius neįveda ­– kaip bendros taisyklės – Komunijos išsiskyrusiems, bet jos ir neuždraudžia.

Interviu dienraščiui „Il Foglio“ (2014 m. kovo 15 d.) kardinolas Caffarra, kalbėdamas apie kard. Kasperio pasiūlymą, pabrėžė: „Čia paliečiamas Bažnyčios mokymas. Neišvengiamai. Galima sakyti, kad taip nėra, bet, deja, taip yra. Šiuo pasiūlymu būtų įvedamas paprotys, kuris ilgainiui krikščionių – ir ne tik krikščionių – protuose įtvirtintų idėją, kad jokia santuoka nėra absoliučiai neišardoma. O tai, be abejo, prieštarauja Viešpaties valiai. Dėl to negali būti jokių abejonių.“

„Praktinei“ teologijai svarbu ne taisyklės, o konkretūs atvejai, ir kas neįmanoma teoriškai, galima praktiškai. Tačiau, kaip teisingai pastebėjo kard. Burke‘as: „Jei Bažnyčia leistų teikti sakramentus (net ir vienu atveju) asmeniui, kuris gyvena netvarkingoje sąjungoje, tai reikštų, kad arba santuoka nėra neišardoma, arba Šventoji Komunija nėra Kristaus Kūno ir Kraujo priėmimas, reikalaujantis tinkamos asmens nuostatos, t. y. gailesčio už sunkias nuodėmes ir tvirto pasiryžimo nebenusidėti.“[1]

Be to, išimtis neišvengiamai taps taisykle, nes sprendimas, ar priimti Komuniją, Apaštaliniame paraginime paliekamas „asmeniniam įvertinimui“. Šis įvertinimas turi būti individualus, jis atliekamas pasitarus su kunigu privačiame, slaptame pokalbyje (lot. forum internum) (Nr. 300). Tačiau kurie ganytojai išdrįs uždrausti priimti Eucharistiją, jei „pati Evangelija liepia mums neteisti ir nesmerkti“ (Nr. 308), ir jeigu būtina „integruoti kiekvieną“ (Nr. 297) ir „įvertinti konstruktyvius elementus tose situacijose, kurios dar neatitinka arba nebeatitinka Bažnyčios mokymo apie santuoką“ (Nr. 292)?

Ganytojai, norintys laikytis Bažnyčios įsakymų, pasak Paraginimo, rizikuotų tapti „malonės arbitrais, o ne jos skleidėjais“ (Nr. 310). „Dėl šios priežasties ganytojas neturėtų manyti, kad užtenka tiesiog pritaikyti moralinius įstatymus gyvenantiems „nenormaliose“ situacijose, tarsi šie įstatymai būtų akmenys, kuriuos galima mesti į žmonių gyvenimą. Tai tik paliudytų užvertą širdį to, kuris įpratęs slėptis už Bažnyčios mokymo, kuris „sėdi Mozės krasėje ir išdidžiai bei paviršutiniškai teisia sunkius atvejus ir sužeistas šeimas.“ (Nr. 305.)

Tokia precedento neturinti kalba, kietesnė nei „malonės arbitrų“ širdys, būdinga visam dokumentui. Šią „Amoris laetitia“ ypatybę kardinolas Schönbornas per balandžio 8 d. spaudos konferenciją neatsitiktinai pavadino „lingvistiniu įvykiu“. „Dokumentas mane labiausiai džiugina tuo, –­ sakė Vienos kardinolas, ­– kad jis nuosekliai vengia dirbtinio, išorinio, tikslaus „normalių“ ir „nenormalių“ situacijų atskyrimo.“

Tačiau kalba išreiškia turinį. Situacijos, kurias „Amoris laetitia“ apibrėžia kaip „tariamai nenormalias“, yra viešas svetimavimas ir gyvenimas nesusituokus. Pasak dokumento, tokie santykiai išpildo santuokos idealą, net jei tik „dalinai ir analogiškai“ (Nr. 292). „Dėl tam tikrų veiksnių ir švelninančių aplinkybių įmanoma, kad asmuo, esantis objektyvioje nuodėmės situacijoje, subjektyviai gali būti visiškai ar bent jau dalinai nekaltas, gali gyventi Dievo malonėje, gali mylėti, taip pat gali augti meilėje ir malonėje, šiam tikslui gaudamas Bažnyčios pagalbą. (Nr. 305.) „Kai kuriais atvejais tai galėtų reikšti sakramentų pagalbą.“ (Išnaša 351.)

Pagal katalikų moralinį mokymą, veiksmo aplinkybės negali pakeisti jo moralinės prigimties, t. y. negali savaime blogo veiksmo padaryti geru ir teisingu.[2] Tačiau „Amoris laetitia“ atmeta mokymą apie absoliučią moralę bei savaiminį blogį ir priima „naująją moralę“, kurią pasmerkė Pijus XII daugelyje savo dokumentų ir Jonas Paulius II enciklikoje „Veritatis splendor“. Situacinė etika leidžia aplinkybėms ir subjektyviai žmogaus sąžinei apspręsti, kas yra gera ar bloga. Nesantuokiniai lytiniai santykiai, jei kyla iš meilės, nelaikomi iš esmės neteisėtais, bet vertinami pagal aplinkybes. Apskritai savaiminis blogis ir mirtina nuodėmė neegzistuoja. Toks žmonių, gyvenančių malonės būklėje (normaliose situacijose), sulyginimas su žmonėmis, gyvenančiais nuolatinės nuodėmės būklėje (nenormaliose situacijose), nėra vien lingvistinis. Regis, jis atitinka Liuterio teoriją „simul iustus et peccator“[3], pasmerktą Tridento susirinkimo.

Šis posinodinis paraginimas yra daug blogesnis nei kard. Kasperio pasiūlymas, kuriam buvo išsakyta daug kritikos įvairiose knygose, straipsniuose ir interviu. Kard. Kasperis uždavė keletą klausimų, „Amoris laetitia“ pateikė atsakymą: atverkite duris išsiskyrusiems ir antrą kartą susituokusiems, kanonizuokite situacinę etiką ir pradėkite visų sugyvenimo formų įteisinimo procesą.

Turint galvoje, kad naujasis dokumentas nepriklauso neklystančiam ordinariniam magisteriumui, reikia tikėtis, kad jis taps išsamios analitinės kritikos objektu, kritikos, kurią atliks Bažnyčios teologai ir ganytojai, nepasiduodantys iliuzijai pritaikyti jam „tęstinumo hermeneutiką“.

Jei „Amoris laetitia“ tekstas yra katastrofiškas, dar labiau katastrofiška yra tai, kad jį pasirašė Kristaus Vietininkas. Nepaisant to, mylintys Kristų ir Jo Bažnyčią privalo netylėti. Todėl galime tik pakartoti drąsaus vyskupo Athanasiuso Schneiderio žodžius:

vysk. A. Schneideris
„Non possumus! Aš nepriimsiu miglotos kalbos ar meistriškai paslėptų durų, vedančių į Santuokos ir Eucharistijos sakramentų išniekinimą. Taip pat aš nepritarsiu pasityčiojimui iš Šeštojo Dievo įsakymo. Aš verčiau būsiu išjuokiamas ir persekiojamas, nei pritarsiu dviprasmiškiems tekstams ir nesąžiningiems metodams. Aš renkuosi aiškų „Kristaus, Tiesos, paveikslą vietoj brangakmeniais apsirėdžiusios lapės atvaizdo“ (Šv. Ireniejus), nes „aš žinau, kuo įtikėjau“ (2 Tim 1, 12).“


[1] Interviu su Alessandro Gnocchi, Il Foglio, 2014 m. spalio 14 d.

[2] „Savaime blogas veiksmas dėl aplinkybių negali pasidaryti geras, tik dar blogesnis. Pavyzdžiui, keiktis prie mažų vaikų yra nedoresnis veiksmas, negu keiktis tik prie suaugusių žmonių.“ ­– Prel. dr. Bartkus, kan. dr. Aleksa, Dievas ir žmogus. Tradicinis lietuviškas katalikų katekizmas. Kaunas: Laetitia, 2015.

[3] Teorija, teigianti, kad žmogus Dievo akyse visada yra nusidėjėlis, bet pritaikius jam Jėzaus Kristaus nuopelnus, jis tam tikra prasme tampa teisus.

Pro Patria