2016 m. vasario 25 d., ketvirtadienis

Roberto de Mattei. „Istorinis“ Pranciškaus ir Kirilo susitikimas

M. Gorre nuotr.

Tarp daugelio pasisekimų, kuriuos masinė žiniasklaida priskiria popiežiui Pranciškui, yra ir „istorinis susitikimas“ su Maskvos patriarchu Kirilu, vykęs vasario 12 d. Havanoje. Įvykis, kaip rašoma, sugriovęs sieną, tūkstantį metų skyrusią Romos ir Rytų bažnyčias. Susitikimo svarba, pasak paties Pranciškaus, slypi ne dokumente, kuris yra grynai „pastoracinės“ prigimties, o judėjime link bendro tikslo, ne politinio ar moralinio, o religinio.

Kas liečia tradicinį Bažnyčios Magisteriumą, išreiškiamą dokumentuose, atrodo, kad popiežius Pranciškus siekia jį pakeisti Naujuoju Magisteriumu, perteikiamu simboliniais įvykiais. Popiežius siekia perduoti žinią, kad tai yra lūžio taškas Bažnyčios istorijoje. Tačiau būtent nuo Bažnyčios istorijos turime pradėti, jei norime suprasti įvykio reikšmę. Istorinių netikslumų aplink mus yra labai daug, ir juos reikia pataisyti, nes doktrininiai nukrypimai dažnai kuriami būtent dėka klaidingo istorijos išmanymo.

Pirmiausia, netiesa, kad tūkstantis metų istorijos skyrė Romos Bažnyčią nuo Maskvos patriarchato, nes šis atsiskyrimas įvyko tik 1589 metais. Ankstesnius penkis amžius, ir net dar anksčiau, Romos rytinis pašnekovas buvo Konstantinopolio patriarchas.

Vatikano II susitikimo metu, 1964 metų sausio 6 d. Paulius VI Jeruzalėje susitiko su patriarchu Atenagoru tam, kad pradėtų „ekumeninį dialogą“ tarp katalikų ir stačiatikių pasaulių. Šis dialogas negalėjo judėti į priekį dėl jau tūkstantmetį besitęsiančios stačiatikių opozicijos Romos primatui. Tai 1967 m. balandžio 28 d. savo kalboje Krikščionių vienybės sekretoriatui patvirtino ir pats Paulius VI: „Popiežiaus institucija, mes tai gerai žinome, be jokių abejonių yra didžiausia kliūtis ekumenizmo kelyje“.


Konstantinopolio patriarchatas buvo vienas iš penkių pagrindinių krikščionybės sklaidos centrų, įkurtų Chalkedono susirinkimo 451 metais. Tačiau Bizantijos patriarchai manė, kad po Romos imperijos žlugimo būtent Konstantinopolis, Rytuose atgimusios Romos imperijos krikščionybės centras, turėjo tapti pasaulio religine sostine. 28 Chalkedono susirinkimo kanonas, patvirtintas Leono Didžiojo, savyje jau talpina vėlesnės Bizantijos schizmos sėklą, nes Romos popiežiaus pirmenybei priskiria politinį, o ne dievišką pamatą. Dėl to 515 metais popiežius Hormizdas įkalbėjo Rytų vyskupus pasirašyti Unijos formulę, kuria jie pripažino savo paklusnumą Petro Sostui.

Tarp V ir X amžių, kol Vakaruose vyko dvasinės ir laikinosios valdžių atskyrimo procesas, Rytuose gimė vadinamasis cezaropapizmas, kuriuo Bažnyčia de facto buvo pajungta imperatoriui, laikiusiam save Dievo deleguotu vadovu, tiek dvasinėje, tiek sekuliarioje sferose. Konstantinopolio patriarchai de facto buvo paversti Bizantijos imperijos funkcionieriais ir toliau augino savo radikalią priešpriešą Romos Bažnyčiai.

Po pirmojo skilimo, IX amžiuje sukelto patriarcho Fotijaus, sekė 1054 m. liepos 16 d. įvykusi oficiali schizma, kai patriarchas Mykolas Kerularijus paskelbė, kad Roma puolė į ereziją dėl Filioque (mokymo, kad Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo ir Sūnaus, - vert. past.) ir kitų priežasčių. Tuomet popiežiaus pasiuntiniai Konstantinopolio Šv. Sofijos sobore paskelbė apie jo ekskomuniką. Kijevo ir Maskvos kunigaikščiai, į krikščionybę atversti šv. Vladimiro 988 metais, pasekė Konstantinopolio patriarchais ir pripažino jų religinę jurisdikciją.

Atrodė, kad ši nesantaika neįveikiama, bet 1439 m. liepos 6 d. Florencijos Švč. Mergelės Marijos Gėlių (Santa Maria del Fiore) katedroje nutiko nepaprastas įvykis - popiežius Eugenijus IV iškilmingai savo bule Laetentur Coeli („Dangus džiūgauja“) paskelbė apie schizmos tarp Rytų ir Vakarų Bažnyčių panaikinimą.

Florencijos susirinkimo (1439 m.), kuriame dalyvavo ir Rytų imperatorius Jonas VIII Paleologas bei Konstantinopolio patriarchas Juozapas II, metu pasiektas susitarimas dėl visų problemų - nuo Filioque iki Romos popiežiaus viršenybės. Pontifikalinė bulė buvo užbaigta šiuo iškilmingu dogmatiniu apibrėžimu, pasirašytu ir graikų Tėvų: „Mes apibrėžiame, kad Šventasis Apaštališkasis Sostas ir Romos pontifikas turi viršenybę visai visatai; kad tas pats Romos pontifikas yra šventojo Petro, Apaštalų kunigaikščio, įpėdinis; jis yra tikrasis Kristaus vietininkas, visos Bažnyčios galva, visų krikščionių Tėvas ir Daktaras; kad mūsų Viešpats Jėzus Kristus jam per šventojo Petro asmenį perdavė pilną galią ganyti, vadovauti ir valdyti Visuotinę Bažnyčią, kaip patvirtina ir Ekumeninių susirinkimų aktai bei Šventieji kanonai“ (Conciliorum Oecumenicorum Decreta, Centro Editoriale Dehoniano, Bolonija 2013, p. 523-528). Tai buvo vienintelis tikras dviejų Bažnyčių suartėjimas per paskutinį tūkstantmetį.

Tarp aktyviausių Florencijos susirinkimo dalyvių buvo Kijevo ir visos Rusios metropolitas Isidoras. Vos grįžęs į Maskvą, jis viešai pareiškė apie Romos pontifiko viršenybės pripažinimą, tačiau Maskvos kunigaikštis Vasilijus Aklasis paskelbė jį esant eretiku ir pakeitė sau ištikimu vyskupu. Šis veiksmas žymi Maskvos Bažnyčios, nepriklausomos ne tik nuo Romos, bet ir nuo Konstantinopolio, autokefalijos pradžią.

Neilgai trukus, 1453 metais, Bizantijos imperija buvo nukariauta turkų, o su ja kartu žlugo ir Konstantinopolio patriarchatas. Tuomet iškilo idėja, kad Maskva turi perimti Bizantijos šlovę ir tapti nauju Stačiatikių Bažnyčios centru. Po savo santuokos su Zoja Paleologina, paskutine Rytų imperatoriaus dukterėčia, Maskvos kunigaikštis Ivanas III suteikė sau caro titulą ir pristatė dvigalvio erelio simbolį. 1589 m. susiformavo Maskvos patriarchatas ir visa Rusija. Rusai tapo naujais „ortodoksijos“ gynėjais ir sekdami katalikiškąja bei bizantiškąja Roma paskelbė apie „Trečiosios Romos“ atėjimą.

Susidūrę su šiais įvykiais, teritorijos, tuo metu vadintos Rusia (dabar Ukraina ir dalis Baltarusijos), vyskupai 1596 m. susitiko Bresto sinode ir paskelbė apie uniją su Romos Sostu. Jie dabar žinomi kaip unitai dėl savo unijos su Roma arba kaip graikai katalikai, nes net pripažinę Romos primato viršenybę jie išlaikė bizantišką liturgiją.

Rusijos carai pradėjo sistematiškai persekioti Unitų Bažnyčią, tarp kurios daugelio kankinių buvo ir vienuolis, Polocko arkivyskupas Juozapatas Kuncevičius (1580-1623) bei jėzuitas Andrius Bobola. Abu jie buvo nukankinti ir nužudyti iš neapykantos katalikų tikėjimui ir šiandien yra garbinami kaip šventieji.

Persekiojimai tapo dar griežtesni Sovietų imperijoje. Kardinolas Josyfas Slipyj (1892-1984), 18 metų kalintas komunistų lageriuose, buvo paskutinis bebaimis Ukrainiečių katalikų Bažnyčios gynėjų. Šiandien unitai yra didžiausia rytietiškojo rito katalikų bendruomenė ir yra gyvi Katalikų Bažnyčios universalumo liudytojai. Nekilnu teigti, kaip tai daro Pranciškaus ir Kirilo dokumentas, kad „unitizmo metodas“, suprantamas kaip „unija tarp dviejų bendruomenių, vieną iš jų atskirianti nuo savo Bažnyčios, nėra būdas atkurti vienybę“ ir kad „negali būti priimtina, kad nelojalūs veiksmai būtų naudojami norint skatinti tikinčiuosius pereiti iš vienos Bažnyčios į kitą, atimant jų religinę laisvę ir tradicijas“.

Kaina, kurią popiežius Pranciškus turėjo sumokėti už šiuos Kirilo pageidautus žodžius, yra labai aukšta: kaltinimas „išdavyste“ metamas unitams, kurie visą laiką buvo visiškai ištikimi Romai.

Bet kuriuo atveju, Pranciškaus ir Maskvos patriarcho susitikimas yra žymiai svarbesnis nei Pauliaus VI ir Atenagoro susitikimas. Ši draugystė su Kirilu dera su noru priimti stačiatikių sinodališkumo principą, kuris reikalingas norint „demokratizuoti“ Romos Bažnyčią.

Tačiau jei kalbame apie tikėjimo esmę, o ne Bažnyčios struktūrą, svarbiausias simbolinis metų įvykis turbūt bus Pranciškaus dalyvavimas 500-ųjų protestantų reformacijos metinių minėjime, kuris vyks kitą spalį Lunde, Švedijoje.

2016 m. vasario 9 d., antradienis

Arso Klebonas: Atgaila būtina kaip kvėpavimas


Penitemini igitur et convertimini ut deleantur peccata vestra.
Tad atgailaukite ir atsiverskite, kad būtų išdildytos visos jūsų nuodėmės. (Apd III,19)

Taigi, broliai mano, su kuo galima palyginti bausmę sielai, kuriai Dievas atėmė tikėjimą, bausdamas ją už jos nuodėmę? Jeigu mes norime išgelbėti savo sielą ir būti Dievo malonėje, atgaila mums taip reikalinga, kaip kvėpavimas kūno gyvenimui. Tikrai žinokite, kad kūną būtinai reikia tramdyti, jei norime, kad jis paklustų mūsų dvasiai ir protui. Jei mes nenorime, kad mūsų kūnas priešintųsi sielai, mes turime jį tramdyti kartu su visais jo jausmais; ir jeigu norime, kad mūsų siela būtų paklusni Dievui, mes turime ją tramdyti kartu su visomis jos galiomis.
Šventajame Rašte pasakyta: Viešpats, įsakydamas Gedeonui kariauti su medianitais, liepė jam pasakyti, kad visi bailiai ir nedrąsūs kariai pasišalintų. Keletas tūkstančių vyrų pasitraukė. Liko dešimt tūkstančių. Viešpats pasakė Gedeonui: Tu dar turi per daug karių; peržiūrėk juos ir pastebėk, kurie vandens atsigerti pasisems ranka nesustodami – tuos ir vesk į mūšį. Iš dešimties tūkstančių tokių buvo tik trys šimtai (pgl. Teis 7, 6). Šventoji Dvasia pateikia tokį pavyzdį, norėdama mums parodyti, kaip maža yra savo kūną tramdančių žmonių, ir kaip mažai bus išganytų. Tiesa, broliai mano, kūną tramdyti, reiškia ne vien tik susilaikyti valgant ir geriant, bet ir nepritarti viskam, ko reikalauja mūsų kūnas, nes šventasis Paulius mums pasakė: Aš tramdau savo kūną, kad, kitus mokydamas, pats nepasidaryčiau atmestinas.
Tačiau taip pat tiesa, broliai mano, kad žmogus, kuris mėgsta malonumus,  ieško patogumų, vengia galimybės pakentėti, žmogus, kuris nerimauja, murma, jaudinasi ir nekantrauja dėl mažiausio nieko, neatitinkančio jo norų, toks žmogus tiktai vadinasi krikščionimi. Jis daro gėdą savo tikėjimui, nes Jėzus Kristus yra pasakęs: Kas nori eiti paskui mane, teišsižada savęs, teneša savo kryžių ir teseka manimi(Lk 9,23). Nėra abejonės, kad juslinis žmogus niekada neįgis dorybių, patinkančių Dievui ir garantuojančių mums Dangaus Karalystę. Jei norime laimėti gražiausią dorybę – skaistumą, turime žinoti, kad tą rožę galime nuskinti tik tarp dyglių, todėl, panašiai kaip ir kitos dorybės,  ji randama tik pas tą žmogų, kuris tramdo savo kūną. Šventajame Rašte pasakyta, jog  Archangelas Gabrielius, pasirodęs pranašui Danieliui, pasakė, kad Dievas išgirdo jo maldą, nes jis meldė pasninkaudamas ir pelenuose – o pelenai reiškia susitramdymą (plg. Dan 9, 33). (...)
O dabar, broliai mano, jūs norite žinoti, kas panašiai atgailavo? Įvairiausi asmenys, nuo piemenų iki imperatorių. Štai jums pavyzdys – imperatorius Teodozijus.
Kai imperatorius nusidėjo, veikiau įsikarščiavęs negu iš pykčio, šv. Ambraziejus jam parašė šitaip:Praeitą naktį aš turėjau regėjimą, Viešpats Dievas man parodė, kaip tu išėjai iš bažnyčios. Jis man liepė uždrausti tau į bažnyčią įeiti. Skaitydamas laišką, imperatorius graudžiai verkė.
Imperatorius negalėjo įeiti į bažnyčią neatgailavęs. Taip praėjo aštuoni mėnesiai. Paskui jis atgailaudamas prisistatė šv. Ambraziejui, sakydamas: Ir Dovydas nusidėjo, ir Viešpats jam atleido.Šventasis atsakydamas jam tarė: Jeigu tu sekei jo pavyzdžiu nusidėdamas, sek jo pavyzdžiu ir atgailaudamas. Imperatorius nusivilko savo imperatoriškus rūbus ir atgailavo.
Kai jam pagaliau buvo leista dalyvauti pamaldose, jis nestovėjo ir neklūpojo, kaip kiti maldininkai, bet kniūbsčias mušėsi į krūtinę, rovė sau plaukus ir raudojo. Visą savo gyvenimą jis atsiminė savo nuodėmę ir be ašarų negalėjo apie ją pagalvoti. Štai, broliai mano, kaip elgėsi imperatorius, norėdamas nepražudyti savo sielos.
Kokią išvadą mes galime iš to padaryti, broliai mano? Kadangi mums teks apverkti savo nuodėmes šiame ar kitame pasaulyje ir už jas atgailauti, ar nebūtų geriau pasirinkti ne tokią sunkią ir ilgai trunkančią atgailą? Kaip apgailėtina būtų sulaukti mirties valandos, nepadarius nieko, kas patenkintų Dievo teisingumą. Kokia nelaimė, jeigu mes būsime neišnaudoję tiek galimybių iškentėti kokius nors nemalonumus, kuriuos priėmę Dievo garbei, užsitarnautume sau atleidimą. Kokia nelaimė visą gyvenimą praleisti nuodėmėje, visąlaik tikintis jos atsisakyti, bet numirti neįvykdžius savo ketinimo. Broliai mano, pasirinkite kitą kelią, kuris labiau paguos jus tą valandą! Palikime blogus darbus, apverkime savo nuodėmes ir kantriai kęskime tai, ką mums siųs Viešpats Dievas. Tegu mūsų gyvenimas bus gailesčio bei atgailavimo už  mūsų nuodėmes ir meilės Dievui gyvenimas, kad turėtume laimės susivienyti su Viešpačiu Dievu visiems amžių amžiams. Štai, ko aš jums linkiu!

Iš Arso klebono šv. Jono Marijos Vianėjaus (1786-1859) pamokslo Pelenų dieną

Pagal:


2016 m. vasario 3 d., trečiadienis

Šv. Blažiejus


Vasario 3-iąją minimas Šv. Blažiejus. Bažnyčia kviečia priimti „gerklės palaiminimo“ sakramentalija. Ji teikiama paliečiant gerklę dviem sukryžiuotom žvakėms, prašant šv. Blažiejaus užtarimo.
Ši apeiga susijusi su tradicija, kuri perduoda, jog vyskupas Blažiejus stebuklingai pagydė berniuką, kuriam gerklėje buvo įstrigęs žuvies ašakai.


2016 m. vasario 2 d., antradienis

Romoje – protestas prieš homoseksualų sąjungas


Minėdami „Šeimos dieną”,  Romos  hipodrome „Circus Maximus“ (Didysis cirkas)  šeštadienį (sausio 30) dešimtys tūkstančių žmonių protestavo  prieš homoseksualų sąjungas. (B. Hofschulte nuotraukos)