2016 m. balandžio 28 d., ketvirtadienis

Prieš 300 metų, mirė šv. Liudvikas Marija Grinjonas de Monforas


Prieš 300 metų, 1716 m. balandžio 28 d., mirė šv. Liudvikas Marija Grinjonas de Monforas (Grignion de Monfort) – prancūzų kunigas, pamokslininkas ir misionierius, vienas iš didžiųjų katalikiškojo pamaldumo Marijai puoselėtojų. Jis gimė 1673 m. sausio 31 d. Vakarų Prancūzijoje, provincijos notaro šeimoje. Iš pradžių mokėsi jėzuitų kolegijoje Reno (Rennes) mieste, ten susižavėjo vietos klebono pasakojimais apie jo, kaip keliaujančio misionieriaus, patirtį. Vėliau, norėdamas tapti kunigu, nukako į Paryžių – ten patyrė skurdą ir vargą, o galiausiai ir sunkią ligą. Pasveikęs buvo priimtas į vieną iš garsiausių tuometinės Prancūzijos dvasingumo centrų – Šv. Sulpicijaus seminariją. 1700 m. įšventintas kunigu, vis nerimo: tapo dominikonų tretininku, norėjo kurti Rožinio brolijas, troško darbuotis misijose ir vykti į Prancūzų Kanadą.
Nuvykęs į Romą ir išdėstęs savo troškimus popiežiui Klemensui XI, kunigas Liudvikas Marija grįžo į Prancūziją su apaštališkojo misionieriaus titulu bei įgaliojimais. Tada prasidėjo iki pat mirties trukęs vaisingiausias jo gyvenimo etapas – misijos ir pamokslavimas Vakarų Prancūzijos kaimuose, kurį vis pertraukdavo atvangos ir atsiskyrėliško gyvenimo tarpsniai. Išsekęs nuo darbo ir ligų, kunigas Grinjonas de Monforas mirė vykdydamas vieną iš misijų. Tūkstančiai vietos žmonių susirinko į jo laidotuves, o po mirties ėmė sklisti žinios apie stebuklus, vykstančius prie jo kapo. Liudvikas Marija Grinjonas de Monforas palaimintuoju paskelbtas 1888 m., o šventuoju – 1947 m.; liturginiame kalendoriuje jis minimas balandžio 28-ąją – savo gimimo dangui dieną.
Šiandien svarbiausios šv. Liudviko Marijos Grinjono de Monforo palikimo puoselėtojos – kelios šventojo įkurtos ar įkvėptos vienuolinės bendruomenės: kunigų misionierių sambūris, vadinamas Marijos Draugija, ir ligonių slaugai bei vargšų globai atsidėjusios Išminties dukterys, įkurtos tėvo Grinjono de Monforo dvasinės bičiulės pal. Liudvikos Marijos Trišė (Trichet). Trijose šv. Liudviko Marijos Grinjono de Monforo knygose išsakytos mintys (ypač – pasišventimo Jėzui per Mariją idėja) ir šiandien tebegyvos katalikiško marijinio maldingumo praktikose.

Magnificat

Daugiau (anglu)

2016 m. balandžio 26 d., antradienis

04.26d. Švč. Mergelė Marija Motina Geroji Patarėja


Paveikslas
Miestelis











Nuo XVa. Italijoje, Genazzano miestelyje, garbinama stebuklinga maloningosios (Eleusa) Dievo Gimdytojos stiliaus ikona, vadinama Madonna del Buon Consiglio (Motina Geroji Patarėja). Legenda pasakoja, kad ši ikona ilgus amžius buvo saugoma Albanijoje, Škodros mieste. 1467 m. turkams užpuolus Albaniją, angelai šį paveikslą nunešė

Bažnyčia
Italijon, Genazzano miestelio bažnyčion. Tai atsitiko 1467 m. balandžio 25d. Ilgainiui šio paveikslo kultas ir jo kopijos pasklido po visą katalikišką pasaulį, neaplenkiant ir Lietuvos. Popiežius Leonas XIII buvo didis Motinos Gerosios Patarėjos mylėtojas, leidęs švęsti Gerosios Patarėjos šventę ir įrašęs jos titulą į Marijos litaniją (1903 m.)
Miestelis

Marija tapdama Dievo Sūnaus Motina tapo Išminties Sostu. Ji geriausiai žino, kas yra geriausia mums ir ko Viešpats iš mūsų nori. Geroji Patarėja padeda mums kasdienybėje pažinti Dievo valią ir pasipriešinti piktojo priešo melagystėms. 


2016 m. balandžio 17 d., sekmadienis

Roberto de Mattei. Amoris Laetitia: pirmieji pasvarstymai


Popiežius Pranciškus, balandžio 8 d. paskelbdamas posinodinį apaštalinį paraginimą „Amoris laetitia“, oficialiai pareiškė savo nuomonę apie santuokinės moralės klausimus, dėl kurių buvo karštai ginčijamasi paskutinius dvejus metus.

2014 m. vasario mėnesį vykusioje konsistorijoje pop. Pranciškus kardinolui Kasperiui patikėjo užduotį pradėti diskusiją šia tema. Kard. Kasperio pasiūlymas, kad Bažnyčia turėtų pakeisti savo santuokinę sielovadą, 2014 ir 2015 metais tapo dviejų sinodų apie šeimą leitmotyvu, o dabar sudaro Popiežiaus Apaštalinio paraginimo pagrindą.

Per šiuos du metus į diskusiją ne kartą įsiterpė žinomi kardinolai, vyskupai, teologai ir filosofai, norėdami parodyti, kad tarp Bažnyčios doktrinos ir sielovadinės praktikos turi būti glaudus ryšys ir darna. Sielovada iš tiesų turi būti pagrįsta dogmatiniu ir moraliniu mokymu. „Negali būti sielovados, kuri neatitiktų Bažnyčios tiesų ir moralės, kuri prieštarautų Jos įstatymams ir nesiektų krikščioniškojo gyvenimo įdealo“, ­– teigė kard. Velasio De Paolis 2014 m. kovo 27 d. savo įžanginėje kalboje Umbrijos bažnytiniame tribunole.

Likus kelioms savaitėms iki posinodinio apaštalinio paraginimo paskelbimo, įvairūs kardinolai ir vyskupai ėmė daug karščiau viešai ir privačiai raginti Popiežių neskelbti dokumento, kuriame būtų pilna klaidų ­– o tam būta pagrindo, kaip parodė didžiulis skaičius rankraščio pataisymų, kuriuos Šventajam Tėvui pasiuntė Tikėjimo doktrinos kongregacija. Pranciškus nepasidavė spaudimui ir galutinę dokumento redakciją, ar bent pagrindinius jo fragmentus, regis, atidavė į savo mėgstamų teologų rankas, teologų, kurie pamėgino naujai interpretuoti šv. Tomo mokymą remdamiesi Hegelio dialektika.

Iš šio mėginimo kilo tekstas, kuris yra toli gražu ne dviprasmiškas, o aiškus ­– savo miglotumu. Naujoji „praktinė“ teologija iš tiesų atsisako bet kokių doktrininių teiginių, palikdama žmogaus elgesio ir veiksmų vertinimą istorijai. „Suprantama“, ­– teigia Pranciškus, kad esminiu klausimu dėl Komunijos teikimo išsiskyrusiems ir antrą kartą susituokusiems „nei Sinodas, nei šis paraginimas neketina pateikti kokių nors naujų bendrų taisyklių, kurios turėtų kanoninį statusą ir būtų pritaikomos visais atvejais“ (Nr. 300). Jei manome, kad krikščionims nereikia savo elgesio priderinti prie absoliučių tiesų ir kad vietoj to jie turėtų įsiklausyti į „laiko ženklus“, būtų nelogiška nustatinėti kokias nors taisykles.

Visi laukė atsakymo į vieną esminį klausimą: ar sudarę antrą, civilinę, santuoką gali priimti Eucharistijos Sakramentą? Bažnyčia visada į šį klausimą kategoriškai atsakydavo „ne“. Išsiskyrę ir antrą kartą susituokę negali priimti Komunijos, nes jų gyvenimo situacija objektyviai prieštarauja prigimtinei ir krikščioniškai tiesai apie santuoką. („Familiaris Consorio“, 84.)

Vietoj to, Posinodinio apaštalinio paraginimo atsakymas skamba: bendrai – ne, bet „tam tikrais atvejais“ – taip. (Nr. 305, išnaša 351.) Išsiskyrę ir antrą kartą susituokę turį būti „integruoti“, o ne išskirti. (Nr. 299.) Jų integracija „gali būti išreikšta įvairiomis bažnytinėmis tarnystėmis, o tai neišvengiamai reikalauja ištirti, kokias išskyrimo formas, šiandien taikomas liturgijos, sielovados, pedagogikos ir institucinėse srityse, reikėtų įveikti“ (Nr. 299), neišskiriant nė sakramentų teikimo tvarkos (Išnaša 336).

Akivaizdu tampa viena: draudimas išsiskyrusiems ir antrą kartą susituokusiems priimti sakramentinę Komuniją nebėra absoliutus. Popiežius neįveda ­– kaip bendros taisyklės – Komunijos išsiskyrusiems, bet jos ir neuždraudžia.

Interviu dienraščiui „Il Foglio“ (2014 m. kovo 15 d.) kardinolas Caffarra, kalbėdamas apie kard. Kasperio pasiūlymą, pabrėžė: „Čia paliečiamas Bažnyčios mokymas. Neišvengiamai. Galima sakyti, kad taip nėra, bet, deja, taip yra. Šiuo pasiūlymu būtų įvedamas paprotys, kuris ilgainiui krikščionių – ir ne tik krikščionių – protuose įtvirtintų idėją, kad jokia santuoka nėra absoliučiai neišardoma. O tai, be abejo, prieštarauja Viešpaties valiai. Dėl to negali būti jokių abejonių.“

„Praktinei“ teologijai svarbu ne taisyklės, o konkretūs atvejai, ir kas neįmanoma teoriškai, galima praktiškai. Tačiau, kaip teisingai pastebėjo kard. Burke‘as: „Jei Bažnyčia leistų teikti sakramentus (net ir vienu atveju) asmeniui, kuris gyvena netvarkingoje sąjungoje, tai reikštų, kad arba santuoka nėra neišardoma, arba Šventoji Komunija nėra Kristaus Kūno ir Kraujo priėmimas, reikalaujantis tinkamos asmens nuostatos, t. y. gailesčio už sunkias nuodėmes ir tvirto pasiryžimo nebenusidėti.“[1]

Be to, išimtis neišvengiamai taps taisykle, nes sprendimas, ar priimti Komuniją, Apaštaliniame paraginime paliekamas „asmeniniam įvertinimui“. Šis įvertinimas turi būti individualus, jis atliekamas pasitarus su kunigu privačiame, slaptame pokalbyje (lot. forum internum) (Nr. 300). Tačiau kurie ganytojai išdrįs uždrausti priimti Eucharistiją, jei „pati Evangelija liepia mums neteisti ir nesmerkti“ (Nr. 308), ir jeigu būtina „integruoti kiekvieną“ (Nr. 297) ir „įvertinti konstruktyvius elementus tose situacijose, kurios dar neatitinka arba nebeatitinka Bažnyčios mokymo apie santuoką“ (Nr. 292)?

Ganytojai, norintys laikytis Bažnyčios įsakymų, pasak Paraginimo, rizikuotų tapti „malonės arbitrais, o ne jos skleidėjais“ (Nr. 310). „Dėl šios priežasties ganytojas neturėtų manyti, kad užtenka tiesiog pritaikyti moralinius įstatymus gyvenantiems „nenormaliose“ situacijose, tarsi šie įstatymai būtų akmenys, kuriuos galima mesti į žmonių gyvenimą. Tai tik paliudytų užvertą širdį to, kuris įpratęs slėptis už Bažnyčios mokymo, kuris „sėdi Mozės krasėje ir išdidžiai bei paviršutiniškai teisia sunkius atvejus ir sužeistas šeimas.“ (Nr. 305.)

Tokia precedento neturinti kalba, kietesnė nei „malonės arbitrų“ širdys, būdinga visam dokumentui. Šią „Amoris laetitia“ ypatybę kardinolas Schönbornas per balandžio 8 d. spaudos konferenciją neatsitiktinai pavadino „lingvistiniu įvykiu“. „Dokumentas mane labiausiai džiugina tuo, –­ sakė Vienos kardinolas, ­– kad jis nuosekliai vengia dirbtinio, išorinio, tikslaus „normalių“ ir „nenormalių“ situacijų atskyrimo.“

Tačiau kalba išreiškia turinį. Situacijos, kurias „Amoris laetitia“ apibrėžia kaip „tariamai nenormalias“, yra viešas svetimavimas ir gyvenimas nesusituokus. Pasak dokumento, tokie santykiai išpildo santuokos idealą, net jei tik „dalinai ir analogiškai“ (Nr. 292). „Dėl tam tikrų veiksnių ir švelninančių aplinkybių įmanoma, kad asmuo, esantis objektyvioje nuodėmės situacijoje, subjektyviai gali būti visiškai ar bent jau dalinai nekaltas, gali gyventi Dievo malonėje, gali mylėti, taip pat gali augti meilėje ir malonėje, šiam tikslui gaudamas Bažnyčios pagalbą. (Nr. 305.) „Kai kuriais atvejais tai galėtų reikšti sakramentų pagalbą.“ (Išnaša 351.)

Pagal katalikų moralinį mokymą, veiksmo aplinkybės negali pakeisti jo moralinės prigimties, t. y. negali savaime blogo veiksmo padaryti geru ir teisingu.[2] Tačiau „Amoris laetitia“ atmeta mokymą apie absoliučią moralę bei savaiminį blogį ir priima „naująją moralę“, kurią pasmerkė Pijus XII daugelyje savo dokumentų ir Jonas Paulius II enciklikoje „Veritatis splendor“. Situacinė etika leidžia aplinkybėms ir subjektyviai žmogaus sąžinei apspręsti, kas yra gera ar bloga. Nesantuokiniai lytiniai santykiai, jei kyla iš meilės, nelaikomi iš esmės neteisėtais, bet vertinami pagal aplinkybes. Apskritai savaiminis blogis ir mirtina nuodėmė neegzistuoja. Toks žmonių, gyvenančių malonės būklėje (normaliose situacijose), sulyginimas su žmonėmis, gyvenančiais nuolatinės nuodėmės būklėje (nenormaliose situacijose), nėra vien lingvistinis. Regis, jis atitinka Liuterio teoriją „simul iustus et peccator“[3], pasmerktą Tridento susirinkimo.

Šis posinodinis paraginimas yra daug blogesnis nei kard. Kasperio pasiūlymas, kuriam buvo išsakyta daug kritikos įvairiose knygose, straipsniuose ir interviu. Kard. Kasperis uždavė keletą klausimų, „Amoris laetitia“ pateikė atsakymą: atverkite duris išsiskyrusiems ir antrą kartą susituokusiems, kanonizuokite situacinę etiką ir pradėkite visų sugyvenimo formų įteisinimo procesą.

Turint galvoje, kad naujasis dokumentas nepriklauso neklystančiam ordinariniam magisteriumui, reikia tikėtis, kad jis taps išsamios analitinės kritikos objektu, kritikos, kurią atliks Bažnyčios teologai ir ganytojai, nepasiduodantys iliuzijai pritaikyti jam „tęstinumo hermeneutiką“.

Jei „Amoris laetitia“ tekstas yra katastrofiškas, dar labiau katastrofiška yra tai, kad jį pasirašė Kristaus Vietininkas. Nepaisant to, mylintys Kristų ir Jo Bažnyčią privalo netylėti. Todėl galime tik pakartoti drąsaus vyskupo Athanasiuso Schneiderio žodžius:

vysk. A. Schneideris
„Non possumus! Aš nepriimsiu miglotos kalbos ar meistriškai paslėptų durų, vedančių į Santuokos ir Eucharistijos sakramentų išniekinimą. Taip pat aš nepritarsiu pasityčiojimui iš Šeštojo Dievo įsakymo. Aš verčiau būsiu išjuokiamas ir persekiojamas, nei pritarsiu dviprasmiškiems tekstams ir nesąžiningiems metodams. Aš renkuosi aiškų „Kristaus, Tiesos, paveikslą vietoj brangakmeniais apsirėdžiusios lapės atvaizdo“ (Šv. Ireniejus), nes „aš žinau, kuo įtikėjau“ (2 Tim 1, 12).“


[1] Interviu su Alessandro Gnocchi, Il Foglio, 2014 m. spalio 14 d.

[2] „Savaime blogas veiksmas dėl aplinkybių negali pasidaryti geras, tik dar blogesnis. Pavyzdžiui, keiktis prie mažų vaikų yra nedoresnis veiksmas, negu keiktis tik prie suaugusių žmonių.“ ­– Prel. dr. Bartkus, kan. dr. Aleksa, Dievas ir žmogus. Tradicinis lietuviškas katalikų katekizmas. Kaunas: Laetitia, 2015.

[3] Teorija, teigianti, kad žmogus Dievo akyse visada yra nusidėjėlis, bet pritaikius jam Jėzaus Kristaus nuopelnus, jis tam tikra prasme tampa teisus.

Pro Patria

2016 m. balandžio 11 d., pirmadienis

Kardinolas apie „Amoris Laetitia“: „Kas neįmanoma iš principo, neįmanoma ir atskirais atvejais“


Popiežiui Pranciškui penktadienį paskelbus apaštališkąjį paraginimą apie santuoką ir šeimą, Romos kurijos kardinolas vokietis Walteris Brandmulleris perspėja dėl Bažnyčios mokymo susilpninimo.

Savo apaštališkajame paraginime „Amoris Laetitia“ popiežius pateikia dviejų jo 2014 ir 2015 m. sukviestų vyskupų sinodų santuokos ir šeimos klausimais svarstymų santrauką. Ginčijamu antrąkart „susituokusių“ išsiskyrusių asmenų klausimu popiežius dokumente aiškiai nepasisako, tačiau reikalauja labiau atsižvelgti į individualius sąžinės sprendimus moraliniais klausimais. Be to, tekste teigiama, kad visuomet reikalingas kruopštus kiekvieno atskiro atvejo įvertinimas.

Apaštališkajame paraginime rašoma, kad „ganytojui negali pakakti tiesiog pritaikyti moralinius įstatymus žmonėms, gyvenantiems „nereguliariose“ situacijose“, teigiama, kad žmonės ne visada yra atsakingi dėl tokios savo padėties bei raginama jiems pagelbėti. Taip pat teigiama, kad „kai kuriais atvejais tai gali apimti ir sakramentų pagalbą“.

Kardinolas W. Brandmulleris Vokietijos dienraščiui „Bild“ šeštadienį sakė, kad įvairios neteisingos interpretacijos gali pakirsti pasitikėjimą Bažnyčios skelbiamu mokymu. Žmonės, gyvenantys „negaliojančioje antroje santuokoje“, negali naudojantis „saliamio taktika“ galiausiai vis dėlto gauti leidimo priimti sakramentus, teigia kard. W. Brandmulleris.

Pasiūlymą leisti išimtis atskirais atvejais kardinolas pavadino akligatviu. „Kas dėl tikėjimo priežasčių yra neįmanoma iš principo, tas neįmanoma ir atskiru atveju“, – sakė jis. Kardinolas pakartojo Bažnyčios mokymą apie santuokos neišardomumą: „Kad sudaryta ir konsumuota galiojanti santuoka negali būti nutraukta jokios žemiškos jėgos – taip pat ir Bažnyčios, – yra katalikų doktrinos dalis, jos dogma. „Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“, – sako Jėzus.“

Kas aiškina kitaip, tas neina katalikiško mokymo keliu, pabrėžė buvęs vyriausiasis Vatikano istorikas. Jo teigimu, galima sakyti, kad santuokos neišardomumo principo laikymasis „laikui bėgant tapo visiškai išskirtiniu Katalikų Bažnyčios bruožu.“ „Taigi kas neigia santuokos neišardomumo dogmą, tas nuklysta nuo katalikiškos doktrinos“, – griežtai kalbėjo Bažnyčios hierarchas. Naująjį popiežiaus dokumentą taip pat kritikavo ir krikščionišką šeimos sampratą ginančios pasaulinės organizacijos „Voice of the Family“ atstovai. Savo pareiškime organizacija teigia, kad „katalikai negali priimti apaštališkojo paraginimo dalių, kurios kelia pavojų šeimai ir tikėjimui“.

Pasiūlymas sudaryti galimybę priimti Bažnyčios sakramentus antras civilines santuokas sudariusiems tikintiesiems, kurių pirmoji bažnytinė santuoka vis dar galioja, sulaukė aštrios kritikos iš daugelio Bažnyčios hierarchų ir abiejų šeimai skirtų vyskupų sinodų metu. Vyskupai, be kita ko, citavo 1981 m. popiežiaus Jono Pauliaus II apaštališkąjį paraginimą „Familiaris Consortio“, kuriame teigiama:

„Bažnyčia iš naujo patvirtina savo nuostatą, kuri remiasi Šventuoju Raštu, neleisdama priimti eucharistinės Komunijos išsiskyrusiems, kurie sudarė naują santuoką. Jiems negali būti leista priimti Komuniją nuo to momento, kai jų gyvenimo būdas objektyviai prieštarauja meilei tarp Kristaus ir Bažnyčios, meilei, kurią išreiškia ir įgyvendina Eucharistija. Be to, yra ir kitas motyvas: leidimas priimti jiems Eucharistiją galėtų suklaidinti tikinčiuosius ar versti juos abejoti Bažnyčios mokymu apie santuokos neišardomumą.

Susitaikyti – priimdami Atgailos sakramentą, kuris atvertų kelią eucharistinei Komunijai, – gali tik tie, kurie, gailėdamiesi, kad buvo neištikimi Kristui, yra pasirengę taip sutvarkyti savo gyvenimą, kad jis neprieštarautų santuokos neišardomumui.“

Tikėjimo mokymo kongregacija, vadovaujama kard. Josepho Ratzingerio, 1994 m. „Laiške dėl Komunijos išsiskyrusiems ir vėl susituokusiems tikintiesiems“ dar kartą nedviprasmiškai išaiškino, kad „Bažnyčios praktikos šia tema negalima kaitalioti remiantis įvairiomis situacijomis.“ Be to, laiške pabrėžta, kad tokie tikintieji neturėtų artintis prie Komunijos vadovaudamiesi savo sąžinės sprendimu: „Jei mano tai esant galima, ganytojams ir nuodėmklausiams tenka rimta pareiga įspėti, kad toks sąžinės sprendimas aiškiai prieštarauja Bažnyčios mokymui.“

Pro Patria

2016 m. balandžio 7 d., ketvirtadienis

Vokiečių kardinolas: „Popiežiaus posinodinis dokumentas negali prieštarauti Bažnyčios mokymui“


Likus vos dviems dienoms iki popiežiui Pranciškui paskelbiant ilgai lauktą posinodinį ganytojišką paraginimą šeimos tema, vokiečių kardinolas Walteris Brandmulleris Austrijos katalikiškoje žiniasklaidoje sukritikavo neįmanomus Sinodo siūlymus „labiau integruoti“ į Bažnyčią išsiskyrusius ir civilinę santuoką sudariusius katalikus.

Popiežiškojo istorijos mokslų komiteto prezidentas emeritas W. Brandmulleris aiškino, kad „integracija“, kuri nėra pagrįsta tiesa apie santuokos neišardomumą ir Komunijos šventumą, vestų tik į konfliktus, sumišimą ir „šventos Bažnyčios žinios paminimą“.

Kardinolas pakartojo Bažnyčios mokymą, kad susituokęs katalikas, sudarantis naują civilinę santuoką, nusideda svetimavimu ir, kol nepasiryžta nutraukti tokios nuodėmingos būsenos, negali nei gauti išrišimo per išpažintį, nei priimti Komunijos. Bet koks kitas kelias, išskyrus atgailą ir gyvenimo būdo pakeitimą, yra pasmerktas nesėkmei dėl savo neteisingumo.

Minimas neteisingumas tiesiogiai būdingas bandymams integruoti į Katalikų Bažnyčią gyvenančius negaliojančioje „antroje santuokoje“, suteikiant jiems liturgines, katechetines ir kitas funkcijas, pridūrė W. Brandmulleris.

„Kas fundamentaliai neįmanoma dėl tikėjimo priežasčių, taip pat neįmanoma ir individualiais atvejais“, - sakė kardinolas.

Kalbėdamas apie būsimą popiežiaus ganytojiškąjį paraginimą Amoris Laetitia, kardinolas perspėjo, kad nepriklausomai nuo to, kas būtų parašyta dokumente, viskas turi būti interpretuojama nekeičiamų Bažnyčios dogmų kontekste, ypač dogmų, išdėstytų Bažnyčios Katekizme.

„Posinodinis dokumentas Amoris Laetitia gali būti interpretuojamas tik išdėstytų Bažnyčios principų šviesoje, o prieštaravimas tarp popiežiaus dokumento ir Katalikų Bažnyčios Katekizmo būtų tiesiog neįsivaizduojamas“, - teigė vokiečių kardinolas.

Apaštališkojo paraginimo paskelbimas numatytas balandžio aštuntos dienos vidurdienį Romos laiku. Jį pristatys du Bažnyčios tarnams skandalingomis kairiosiomis nuostatomis pagarsėję kardinolai Lorenzo Baldisseri ir Christophas Schönbornas. Dalis vatikanistų šį sprendimą interpretuoja kaip ženklą, jog būsimasis dokumentas turės progresyvių nuostatų.