2016 m. gruodžio 24 d., šeštadienis




Ecce enim annuntio vobis gaudium magnum quod erit omni populo, quia natus est vobis hodie Salvator Christus Dominus in civitate Davi (Lk 2,10-11)


Lituania Christiana visus savo skaitytojus sveikina artėjančių švenčių proga.

Džiugių ir palaimingų šv. Kalėdų ir laimingų 2016!

2016 m. gruodžio 22 d., ketvirtadienis

Lygiai prieš 60 metų


Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio paskutinis ganytojo laiškas tikintiesiems 
(ištraukos)

Gyvendamas Birštone, vysk. T. Matulionis 1956 m. gruodžio 23 d. parašė šį ganytojinį laišką savo vyskupijos tikintiesiems.

Teofilius Matulionis,

Kaišiadorių Vyskupas,

siunčia ganytojišką sveikinimą Kristuje savo diecezijos tikintiesiems.

Brangūs ir Mylimieji Dieceziečiai !

Daugiau devynių metų gyvenimo toli nuo Diecezijos, gailestingoji Dievo Apvaizda leido grįžti į Lietuvą ir Kaišiadorių Diecezijos ribose apsigyventi.

Paminėjęs Jūsų gražius, kilnius, Mylimieji, gyvenimo bruožus ir veiksmus, ir drauge su Jumis jais pasidžiaugęs, turiu atkreipti visų Jūsų, Brangūs Dieceziečiai, dėmesį į kai kuriuos dalykus :

1. Šiemet sueina lygiai šimtas metų nuo tų šviesių dienų, kada vyskupas Motiejus Valančius pradėjo skelbti didįjį kryžiaus karą prieš girtybę Lietuvoje. Tai buvo nepaprastai drąsus ir labai reikalingas užsimojimas tais laikais, kada visos kryžkelės buvo nusėtos karčiamomis, o visų dvarų bravorai drauge su caro monopoliais liejo degtinę į visą mūsų kraštą. Po kelių metų atkaklaus darbo vyskupui Motiejui Valančiui pasisekė iškelti savo tautą į tokių blaivių šalių aukštį, kokio anuo metu jau buvo pasiekę skandinavai. Mūsų maža Lietuva tapo blaivi tikra to žodžio prasme.

Mūsų laikai, girtavimo atžvilgiu, turi daug panašumo su Valančiaus laikais ar net viršija juos. Juk mūsų laikais : krikštynos, sutuoktuvės, net laidotuvės, pobūviai-svečiavimai, visokie reikalų atlikinėjimai, be taip vadinamo « šimto gramų », be degtinės, o dažniausia be « naminės » — samagono, be girtuokliavimo neapsieina.

Tegul, Mylimieji, šie metai pas mus būna «Blaivybės šventieji metai». Kviečiu ir prašau visus Dieceziečius: tėvus —- motinas, sūnus — dukteris, senus — jaunus «Grabnyčių šventėje», kuri yra « Blaivybės šventė», vasario mėnesio antrą dieną, ar kitu patogiu laiku, padaryti iškilmingai ar privačiai blaivybės apžadą, negerti svaiginančių gėrimų : degtinės, samagono, konjako ir kitų alkoholinių gėrimų, jei ne visam gyvenimui, tai bent šiems ištisiems « Blaivybės Metams » ar bent pusmečiui.

Melskimės — prašykime Viešpaties per Švenčiausios Marijos užtarimą, kad duotų mūsų Tėvynei Blaivybės malonę.

2. Su šventu Povilu apaštalu primenu Jums, Brangūs Dieceziečiai, kad pas katalikus, katalikų Bažnyčioje, teisėta moterystė neišardoma. Pasiklausykite, ką šv. Povilas apaštalas apie šventos moterystės neišardomumą sako : « Ištekėjusi moteriškė yra surišta įstatymu, kolei vyras yra gyvas : bet jei vyras miršta, ji yra laisva nuo vyro įstatymo. Taigi vyrui gyvam teesant, ji vadinsis svetmoterė, jei bus su kitu vyru : bet jei jos vyras miršta, ji yra laisva nuo vyro įstatymo ir gali ištekėti už kito vyro » (Rom. 7,2-3) ; taip pat ir vyrams, kol gyva teisėta žmona, negali gyventi su kita moterimi : jei taip elgtųsi, vadintųsi svetmoteris : tik mirus žmonai, gali vesti kitą moterį ir tuomet nebus svetmoteris — susi-metėlis. Gyventi tat vyriškiui su moteriške ar moteriškei su vyriškiu nesusituokusiems bažnyčioje, be Bažnyčios palaiminimo, neleistina, yra sunki mirtina nuodėmė.

3. Tas pats šv. Povilas Apaštalas savo laiške korintiečiams sako : «Venkite paleistuvystės! Ar jūs nežinote, kad jūsų sąnariai yra šventykla jumyse esančios Šventosios Dvasios, kurią turite iš Dievo... Garbinkite ir nešiokite Dievą savo kūne ! » (I Kor. 6, 18-20).

Arba vėl rašo efeziečiams : «Paleistuvystė ir bet koks susitepimas tenebūna nė minimas jūsų tarpe, kaip pritinka šventiesiems ; nei begėdystė, nei paikos šnekos, nei juokavimai ... nepritinka ... nes žinokite ir supraskite, kad nė vienas paleistuvis ar suteptas... neturi Kristaus ir Dievo karalystės tėvonystės » (Efez. 5, 3-5).

Saugokimės tad tų ir panašių neskaisčių dalykų, o visa širdimi pamilkime skaistybės dorybę ; venkime ne tiktai to, kas tą gražią angelišką dorybę galėtų sunaikinti, bet net ir to, kas galėtų ją aptemdyti. Nes ji yra kaip dailiai apdirbtas veidrodžio stiklas, kuris kiekvienu mažo kvapo pūstelėjimu apsitemdina. Skaistybę Šv. Raštas vadina brangiausia dorybe, nes sako : « Viskas, kas brangaus yra, yra čia ant žemės niekas prilyginus prie skaisčios sielos » (Sir. 1,10). Tat ir mes privalome savo širdyje aukštai vertinti tą brangią dorybę. Turime būti pasiryžę : « geriau mirti, nekaip širdies skaistybei mažiausią skriaudą padaryti », toks turi būti mūsų tvirtas pasiryžimas. Malda : « Sutverk, o Dieve, skaisčią širdį manyje » (Ps. 1,12) turi nuolat iš mūsų lūpų kilti prie Dievo sosto. Mes privalome prie kiekvieno Švenčiausiojo Sakramento aplankymo, prie kiekvienų šv. Mišių klausymo, prie kiekvienos šventos Komunijos priėmimo, prašyti Dieviškojo Atpirkėjo skaistybės dorybės ir kad Jis savo Širdies Žaizdoje ją paslėptų, kad jos nepražudytume. Ypatingai sėkminga yra malda taip pat tuo reikalu į Šventąją Dvasią, skaistybės Dvasią ir prie Jos skaisčiausios Sužadėtinės Mergelės Marijos. Atsiminkime Apaštalo žodžius, kad brangią skaistybės dovaną « mes nešiojame moliniuose induose » (2 Kor. 4,7), tai yra, kad silpni esame, kad be ypatingos Dievo malonės skaistybės dorybę sunku yra pilname spindėjime išlaikyti.

Malonu priminti, kad skaistybė pas lietuvius yra branginama ir joje stengiamasi gyventi. Juk nemažas yra Lietuvoje skaičius vyrų ir moterų, nevedusių-netekėjusių, skaisčiai gyvenančių. Arba vėl : tik skaisčiai nekaltybėje gyvenusieji sutuoktuvių metu, eidami prie altoriaus : jaunuolės gali pasipuošti rūtų vainikėliu, o jaunuoliai rūtų šakelę prisegti prie krūtinės. Nes žalia rūta yra skaistybės simbolis-ženklas.

4. Pagaliau, Brangiausieji, turiu priminti Jums Katalikų Bažnyčios, mūsų Motinos, mokslą apie negimusios žmogaus gyvybės panaikinimą, arba, kaip dabar sakoma «abortą». Taigi Bažnyčia mus mokina, kad negimusios gyvybės panaikinimas - abortas, kokiu nors laiku ar būdu bebūtų padarytas, yra tikra žmogžudystė, gyvo žmogaus nužudymas -užmušimas. Didelė, mirtina nuodėmė prieš V. Dievo įsakymą «Nežudyk» : tai nuodėmė šaukianti dangaus keršto.

Be to, tokia žmogžudystė yra didelis nusikaltimas ir prieš mūsų mažą, neskaitlingą lietuvių tautą. Nes tuo būdu sulaikomas mūsų tautos prieauglio skaičius.

Ši nuodėmė yra nusižengimas prieš Dievo įsakymą, pareikštą dar rojuje tebeesant pirmiesiems mūsų tėvams Adomui ir Ievai : « Aukite ir dauginkitės ».

Maldaukime tad Viešpatį Dievą, kad duotų mums malonę saugotis girtuoklystės, ištvirkavimo, žmogžudysčių, o teviešpatauja, tespindi mūsų tarpe blaivybė, skaistybė, Dievo ir tarpusavė meilė.

Telaimina Jus, Mylimieji Dieceziečiai, Visagalis Dievas Tėvas ir Sūnus ir Šventoji Dvasia.

+ Teofilius, 
Kaišiadorių Vyskupas
Birštonas, 1956 m. gruodžio 23 d.

2016 m. gruodžio 18 d., sekmadienis

Eisena už gyvybę Olandijoje


Šių metų, gruodžio 10 d šeštadienį, vyko Olandiškasis "Eisenos už gyvybę" variantas - The "Mars voor het Leven", kuris kiekvienais metais vyksta Olandijoje, tam kad paminėtu 1980 metų gruodžio 18 priimtą įstatymą kuris legalizavo. 
Man teko dalyvauti tarp maždaug 7000 žmonių kurie kartu žygiavo per rūku persmilkusias lietingas Hagos miesto gatves, tam kad pasipriešintu nekaltų vaikų žudymui. Nešdamas Lietuvos Trispalvę sutikau keletą Lietuvių, kurie supratę ką darau šiltai palaikė ir palinkėjo sekmės!. 
Hugo Bos
Šioje eisenoje buvo dalyvių iš Vokietijos, Prancūzijos, Lietuvos ir JAV, taip pat atstovų iš SOS Leben ( Vokietijos krikščioniškosios kultūros asociacijos), "Droit de Naitre" (Prancūzija) ir mūsų Lietuvos "Krikščioniškosios Kultūros gynimo Asociacijos". Renginys buvo surengtas Hilversum "Schreiuw om Leven" ( "Šauksmas gyvybei") asociacijos.
Eisena buvo pradėta demonstracijomis, kurias parengė Hugo Bos katalikų "Civitas Christiana" pirmininkas. Bos atkreipė dėmesį į tai, kad būtent Hagos miestas yra atsakingas dėl šio įstatymo gyvavimo, nes jis yra Tarptautinio Baudžiamojo Teismo būstinė, kuris užima ypatingą atsakomybę. Didžioji dauguma žmonių žygiavo tyliai, arba kalbėdami rožančių, melsdami šio įstatymo sustabdymo. 
Prieš eisenos gala mes susidūrėme su maždaug 40 garsiai klykiančių jaunų aktyvistų grupe, kurie atkreipė dėmesį į save savo garsiai verksmais ir vulgariomis skanduotėmis, bet tiesa sakant tai neturėjo įtakos dalyviam, atvirkčiai jų nemokšiškumas ir pačio skanduočių saviprieštaravimas sukėlė šypseną daugelių dalyvių.

Mindaugas Lileikis