2017 m. balandžio 15 d., šeštadienis


Kristus prisikėlė! 
Tikrai prisikėlė!


Lituania Christiana sveikina visus savo skaitytojus su šv. Velykomis!

2017 m. balandžio 14 d., penktadienis

Jie surišo jo rankas


Plinio Corrêa de Oliveira

Kodėl budeliai Jėzų surišo? Kodėl jie norėjo sutrukdyti Jo rankoms judėti, kodėl jas surišo stipriais raiščiais? Kodėl tokiu būdu kam nors suvaržomi judesiai ir galios, galima būtų paaiškinti didžiule neapykanta arba baime. Dėl ko tokia neapykanta toms rankoms? Kodėl tokia baimė prieš Jo rankas?
Ranka – viena iš išraiškingiausių ir kilniausių žmogaus kūno dalių. Popiežiai ar tėvai, kai teikia palaiminimą, daro tai rankos ženklu. Maldai žmogus sudeda rankas arba jas kelia į Dangų. Kai norime parodyti valdžią, į rankas įduodame skeptrą, kai jėgą, – rankoje kalavijas. Gydytojas ranka paduoda vaistus, gailestingas žmogus ištiesia pagalbos ranką vargšams, seneliams ar vaikams.
Žmogus bučiuoja rankas tiems, kurie daro gera, ir suriša rankas tų, kurie daro blogį.
O Tavo rankos, Viešpatie, ką jos padarė? Kodėl jas surišo?

****

Kas galėtų pasakyti, o Viešpatie, kokios tos rankos, dabar kraujuojančios, sužalotos, bet tokios gražios ir kilnios, kurios nuo pirmųjų Tavo kūdikystės dienų garbino Dievą, kai jas bučiavo Švenčiausioji Mergelė ir šventasis Juozapas? Kas galėtų pasakyti, su kokiu švelnumu jos glostė švenčiausiąją Motiną? Su kokiu nuoširdumu jos buvo sudedamos maldai? Ir su kokia jėga, kokiu uolumu ir nusižeminimu jos dirbo Šv. Juozapo dirbtuvėje?
Tobulo sūnaus rankos, ką jos blogo padarė šioje žemėje?

****

Prasidėjus Tavo viešajam gyvenimui, Tu buvai Mokytojas, mokęs žmones eiti keliu, vedančiu į Dangų. Tavo rankos judėjo, kad nurodytų kelią į dangiškąją buveinę arba kad sudraustų nuo blogio. Tavo rankos praturtindavo Tavo kalbas, Tavo žodžiai dėka rankų gestų tapdavo aiškesni. Apaštalai ir žmonių minios patikėjo Tavimi, Viešpatie.

****

Mokytojo rankos, bet taip pat ir Ganytojo rankos. Tu ne tik mokei, bet ir buvai vadovu bei gyvenimo pavyzdžiu. Vadovo uždavinys – paveikti valią, o mokytojo – protą. O valią pirmiausia galima paveikti meile. Tavo rankos buvo apdovanotos paslaptingomis, antgamtiškomis galiomis, kad paglostytų mažuosius, kad priimtų atgailą darančiuosius ir kad gydytų ligonius.
Bet šitos rankos taip stebuklingai galingos, jog joms pakluso gamtos dėsniai, joms, davus ženklą, atsitraukdavo skausmas, mirtis, neviltis, turėjo ir kitą užduotį. Ar Tu nekalbėjai apie pavojingąjį vilką? Ar Tu galėjai būti Ganytoju, nenuvijusiu vilką? Vilką,–taip, bet pirmiausia – velnią.
Viešpatie, Tu savo galia išvarinėdavai velnią, o nuo Tavo žodžių, skambančių rimtai ir valdingai kaip griausmas, kilniau ir šventiškiau kaip angelų giedojimas, sprukdavo išsigandusios ir suglumusios nešvariosios dvasios.
Ganytojau, Tavo dieviškosios rankos kėlė lazdą ne tik prieš mums nematomas dvasines galybes, plevenančias ore ir siekiančias pražudyti žmones, kaip sako Šv. Povilas, tačiau ir prieš velnią, bandydamas įveikti blogį, pasireiškiantį regimomis ar kitaip suprantamomis formomis.

Blogis pirmiausia suvokiamas abstrakčiai. Bet nėra nė vienos ydos, kurios, Viešpatie, nebūtum įvardinęs. Konkretus blogis pasireiškia žmonėse. Ir ne tik aplamai žmonėse, bet tam tikruose visuomenės sluoksniuose, pvz. fariziejuose. Ir ne tik atskiruose sluoksniuose, bet ir konkrečiuose žmonėse, kaip prekeiviuose šventykloje, įamžintuose Evangelijoje dėka jų išvaikymo. Čia kalbama ne tik apie žmonių teises, bet ir apie Dievo dalykus. Tarnaujant Dievui, būna akimirkų, kai tylėti negalima, kai tylėjimas reiškia išdavystę.

****

O šitos rankos, tokios švelnios teisiesiems, kaip Šv. Jonui – nekaltajam, Šv. Magdalenai – atgailautojai. Šitos rankos, keliančios baimę blogiui, velniui, kūniškiesiems geiduliams, kodėl jos dabar surištos ir kraujuojančios?
Ar dėl nekaltųjų darbų, ar dėl atgailautojų? O gal dėl tų, kurie dėka savo išdidumo nepriėmė Tavo meilės ir Tavo gailestingumo ir nuo Tavęs nusigręžė?
Bet iš kur tokia neapykanta, iš kur tokia baimė, kad nusprendžia Tavo rankas surišti, nutildyti Tavo balsą, atimti Tau gyvybę?

****

O Viešpatie, norint šią visą baisenybę suprasti, reikia tikėti, kad egzistuoja blogis. Reikia pripažinti, kad žmonės pagal savo prigimtį atmeta aukojimąsi, ir jei jau pasuko priešinimosi Dievui keliu, nėra niekšybės ir nedorybės, kurių negalėtų padaryti. Būtina pasakyti, kad Tavo Įstatymas reikalauja pasiaukojimo, kad nėra lengva išlikti skaisčiu, nusižeminusiu ir garbingu. Ir aplamai, nėra lengva ir paprasta sekti Tavuoju Įstatymu. Bet visgi, Tavo valdžia švelni, Tavo našta lengva. Ne todėl, kad būtų lengva atsisakyti to, kas mumyse gyvuliška, kas nedorovinga, bet todėl, kad Tu pats mums padedi.
Jei kas nors Tau pasako ne, tuoj pat pradeda Tave neigti, o tuo pačiu neapkęsti gėrio, tiesos, tobulybės,–visa tai, ką Tu įkūniji. O kadangi toks žmogus regimu būdu negali Tavęs pasiekti, kad Tau išlietų savo pyktį, tai jis užsipuola Tavo Bažnyčią, niekina Ostiją, nuodėmiauja, skleidžia amoralumą, kelia revoliuciją.

****

Mano Jėzau, Tu surištas. Kur yra tie luošieji, raupsuotieji, aklieji, kurtieji, kuriuos Tu pagydei? Kur tie apsėstieji, kuriuos Tu išlaisvinai, tie nuodėmingieji, kuriems Tu atleidai, kur tie teisieji, kuriems Tu atvėrei amžinąjį gyvenimą? Kodėl jie visi neateina, kad sutraukytų pančius, kuriais surišo Tavo rankas?

****

Ir koks paradoksas. Tavo priešai vis dar bijo Tavo surištų rankų. Dėl to jie tave ir nužudys. Tavo draugai, greičiausiai, nesuvokia Tavo galios. Ir kadangi tvirtai Tavimi nepasitiki, jie pabėga nuo žmonių, persekiojančių Tave.
Kodėl? Akivaizdi blogio jėga. Tavo priešai taip stipriai pamilo blogį, bet jie, nors Tu esi pažemintas Tave surišusiais pančiais, suvokia visą Tavo galios jėgą... Ir bijo! Kad jaustųsi saugesniais, ruošiasi visą Tavo kūną nusėti žaizdomis, išlieti paskutinįjį Tavo kraujo lašą ir pamatyti Tave, paskutinįjį kartą iškvepiant. Net po to jie nenurimsta. Ir miręs keli jiems baimę. Tavo kapas užritinamas, o Tavo kūną saugo ginkluoti sargybiniai. Neapykanta Tau verčia juos būti budriais, jie suvokė, kad Tu nesunaikinamas.
Gaila, kad gerieji viso to taip aiškiai nemato. Jiems atrodo, kad Tu nugalėtas, pražuvęs... Jie bėga, norėdami patys išsigelbėti. Jie turi akis, jie turi ausis, bet tik tam, kad suvoktų sau pavojų. Taip jau yra, kad žmogus labiausiai jautrus tiems dalykams, kuriuos jis myli. Ir jei žmogus greičiau pastebi pavojų sau negu Tavo galią, tai todėl, kad jam sava gyvybė svarbiau nei Tavo garbė.
O Viešpatie, dažnai Tavo priešai dreba iš baimės prieš Tavo Bažnyčią, o aš, matydamas ją surištą, puolu į nusivylimą!

****

Ir vis tik, Tavo priešai ne be reikalo baiminosi! Tu prisikėlei! Nei pančiai, nei vinys, nei kapo akmuo, nei mirties galios nesulaikė Tavęs. Taip, Tu prisikėlei! Aleliuja!
Mano Viešpatie, pamokyk, ką aš galėčiau nuveikti Tavo Bažnyčiai, nuo kurios nutolo dalis jos vaikų, pasidavę amoraliems įpročiams ar neteisingų mokymų suklaidinti? Kaip apsaugoti Bažnyčią nuo išorės pavojų ir nuo vidaus blogybių, kurias sukelia nuolaidžiaujantys velniui ar nesąmoningai jam tarnaujantieji? Ar aš tik laukiu, bijausi, ar nemanau, kad viskas prarasta?
Mano Viešpatie, tūkstantį kartų – Ne! Savo galia Tu prisikėlei! Raiščius, kuriais Tavo priešai norėjo išlaikyti Tave mirties šešėlyje, Tu sutraukei! Tavo Bažnyčia iš Tavo prisikėlimo gauna jėgos įveikti visas kliūtis kelyje. Mūsų viltis – ne nuolaidžiavimas ar prisitaikymas prie mūsų epochos klaidų, mūsų viltis Tavyje, o Viešpatie!
Išklausyk mūsų prašymus, kuriais kreipiamės į Tave, užtariant Švenčiausiajai Mergelei Marijai. Atsiųsk, Jėzau, savo dvasią ir atnaujinki žemes veidą! (plg. Ps 104, 30)

Straipsnis parašytas 1952 m. ir skirtas Gavėnios susikaupimui.