Lituania Christiana

2011-08-05T13:35:00.000+03:00

2011-06-10T01:07:00.024+03:00

Manifestacija Varšuvoje

2011 m. gegužės 29 d. Varšuvoje vyko 6 –tasis maršas ,,Už gyvybę ir šeimą”, kurį inicijavo kun. P.Skargos vardo Krikščioniškosios Kultūros institutas ir fondas ,,Nacionalinė gyvybės diena” Maršo moto: ,,Lenkija kreipiasi į žmonių sąžinę”.

Apie 20000 žmonių minia skandavo šūkius, ginančius šeimą, ir nešė daugybę plakatų su užrašais: ,,Abortams – stop! “, ,,Kiekvienam vaikui teisę gimti”. Į Manifestaciją Varšuvoje už šeimą ir gyvybę atėjo žmonės ištisomis šeimomis, netgi su seneliais. Žygio metu vyravo gera nuotaika. Manifestacijoje dalyvavo Tradicijų, šeimos ir nuosavybės gynimo asociacijos ir jai artimų organizacijų delegacijos iš įvairių šalių: Brazilijos, JAV, Prancūzijos, Vokietijos, Austrijos, Belgijos, Lietuvos ir Estijos. Minioje matėsi daugybė kunigų ir vienuolių, o taip pat Lenkijos parlamento nariai ir kiti žymūs politikai. Reikėtų priminti, jog prieš šią manifestaciją buvo pruošta peticija, po kuria per dvi savaites pasirašė virš 500.000 asmenų. Peticijoje reikalaujama uždrausti Lenkijoje abortus. Balandžio pabaigoje peticija įteikta įstatymų leidėjams. Peticijoje sakoma ,,Mūsų šalyje daug sudėtingų socialinių, ekonominių ir politinių problemų. Tačiau esminė problema – moralinė, lemianti kiekvieno žmogaus ir visos visuomenės gyvenimą, todėl Lenkija kreipiasi šiandien į savo piliečių sąžinę”. (L. Przybyz, vert. A. Račas , nuotr. J. Saidl)

2011-03-26T22:27:00.003+02:00

,,Jie surišo jo rankas...“

Prof. Plinio Corrêa de Oliveira
1908-1995 m., Brazilija,
Katalikų mąstytojas ir visuomenės veikėjas.
Straipsnis parašytas 1952 m. ir skirtas Gavėnios susikaupimui.
Iš vokiečių kalbos išvertė Antanas Račas

Kodėl budeliai Jėzų surišo? Kodėl jie norėjo sutrukdyti Jo rankoms judėti, kodėl jas surišo stipriais raiščiais? Kodėl tokiu būdu kam nors suvaržomi judesiai ir galios, galima būtų paaiškinti didžiule neapykanta arba baime. Dėl ko tokia neapykanta toms rankoms? Kodėl tokia baimė prieš Jo rankas?
Ranka – viena iš išraiškingiausių ir kilniausių žmogaus kūno dalių. Popiežiai ar tėvai, kai teikia palaiminimą, daro tai rankos ženklu. Maldai žmogus sudeda rankas arba jas kelia į Dangų. Kai norime parodyti valdžią, į rankas įduodame skeptrą, kai jėgą, – rankoje kalavijas. Gydytojas ranka paduoda vaistus, gailestingas žmogus ištiesia pagalbos ranką vargšams, seneliams ar vaikams.
Žmogus bučiuoja rankas tiems, kurie daro gera, ir suriša rankas tų, kurie daro blogį.
O Tavo rankos, Viešpatie, ką jos padarė? Kodėl jas surišo?

****

Kas galėtų pasakyti, o Viešpatie, kokios tos rankos, dabar kraujuojančios, sužalotos, bet tokios gražios ir kilnios, kurios nuo pirmųjų Tavo kūdikystės dienų garbino Dievą, kai jas bučiavo Švenčiausioji Mergelė ir šventasis Juozapas? Kas galėtų pasakyti, su kokiu švelnumu jos glostė švenčiausiąją Motiną? Su kokiu nuoširdumu jos buvo sudedamos maldai? Ir su kokia jėga, kokiu uolumu ir nusižeminimu jos dirbo Šv. Juozapo dirbtuvėje?
Tobulo sūnaus rankos, ką jos blogo padarė šioje žemėje?

****

Prasidėjus Tavo viešajam gyvenimui, Tu buvai Mokytojas, mokęs žmones eiti keliu, vedančiu į Dangų. Tavo rankos judėjo, kad nurodytų kelią į dangiškąją buveinę arba kad sudraustų nuo blogio. Tavo rankos praturtindavo Tavo kalbas, Tavo žodžiai dėka rankų gestų tapdavo aiškesni. Apaštalai ir žmonių minios patikėjo Tavimi, Viešpatie.

****

Mokytojo rankos, bet taip pat ir Ganytojo rankos. Tu ne tik mokei, bet ir buvai vadovu bei gyvenimo pavyzdžiu. Vadovo uždavinys – paveikti valią, o mokytojo – protą. O valią pirmiausia galima paveikti meile. Tavo rankos buvo apdovanotos paslaptingomis, antgamtiškomis galiomis, kad paglostytų mažuosius, kad priimtų atgailą darančiuosius ir kad gydytų ligonius.
Bet šitos rankos taip stebuklingai galingos, jog joms pakluso gamtos dėsniai, joms, davus ženklą, atsitraukdavo skausmas, mirtis, neviltis, turėjo ir kitą užduotį. Ar Tu nekalbėjai apie pavojingąjį vilką? Ar Tu galėjai būti Ganytoju, nenuvijusiu vilką? Vilką,–taip, bet pirmiausia – velnią.
Viešpatie, Tu savo galia išvarinėdavai velnią, o nuo Tavo žodžių, skambančių rimtai ir valdingai kaip griausmas, kilniau ir šventiškiau kaip angelų giedojimas, sprukdavo išsigandusios ir suglumusios nešvariosios dvasios.
Ganytojau, Tavo dieviškosios rankos kėlė lazdą ne tik prieš mums nematomas dvasines galybes, plevenančias ore ir siekiančias pražudyti žmones, kaip sako Šv. Povilas, tačiau ir prieš velnią, bandydamas įveikti blogį, pasireiškiantį regimomis ar kitaip suprantamomis formomis.

Blogis pirmiausia suvokiamas abstrakčiai. Bet nėra nė vienos ydos, kurios, Viešpatie, nebūtum įvardinęs. Konkretus blogis pasireiškia žmonėse. Ir ne tik aplamai žmonėse, bet tam tikruose visuomenės sluoksniuose, pvz. fariziejuose. Ir ne tik atskiruose sluoksniuose, bet ir konkrečiuose žmonėse, kaip prekeiviuose šventykloje, įamžintuose Evangelijoje dėka jų išvaikymo. Čia kalbama ne tik apie žmonių teises, bet ir apie Dievo dalykus. Tarnaujant Dievui, būna akimirkų, kai tylėti negalima, kai tylėjimas reiškia išdavystę.

****

O šitos rankos, tokios švelnios teisiesiems, kaip Šv. Jonui – nekaltajam, Šv. Magdalenai – atgailautojai. Šitos rankos, keliančios baimę blogiui, velniui, kūniškiesiems geiduliams, kodėl jos dabar surištos ir kraujuojančios?
Ar dėl nekaltųjų darbų, ar dėl atgailautojų? O gal dėl tų, kurie dėka savo išdidumo nepriėmė Tavo meilės ir Tavo gailestingumo ir nuo Tavęs nusigręžė?
Bet iš kur tokia neapykanta, iš kur tokia baimė, kad nusprendžia Tavo rankas surišti, nutildyti Tavo balsą, atimti Tau gyvybę?

****

O Viešpatie, norint šią visą baisenybę suprasti, reikia tikėti, kad egzistuoja blogis. Reikia pripažinti, kad žmonės pagal savo prigimtį atmeta aukojimąsi, ir jei jau pasuko priešinimosi Dievui keliu, nėra niekšybės ir nedorybės, kurių negalėtų padaryti. Būtina pasakyti, kad Tavo Įstatymas reikalauja pasiaukojimo, kad nėra lengva išlikti skaisčiu, nusižeminusiu ir garbingu. Ir aplamai, nėra lengva ir paprasta sekti Tavuoju Įstatymu. Bet visgi, Tavo valdžia švelni, Tavo našta lengva. Ne todėl, kad būtų lengva atsisakyti to, kas mumyse gyvuliška, kas nedorovinga, bet todėl, kad Tu pats mums padedi.
Jei kas nors Tau pasako ne, tuoj pat pradeda Tave neigti, o tuo pačiu neapkęsti gėrio, tiesos, tobulybės,–visa tai, ką Tu įkūniji. O kadangi toks žmogus regimu būdu negali Tavęs pasiekti, kad Tau išlietų savo pyktį, tai jis užsipuola Tavo Bažnyčią, niekina Ostiją, nuodėmiauja, skleidžia amoralumą, kelia revoliuciją.

****

Mano Jėzau, Tu surištas. Kur yra tie luošieji, raupsuotieji, aklieji, kurtieji, kuriuos Tu pagydei? Kur tie apsėstieji, kuriuos Tu išlaisvinai, tie nuodėmingieji, kuriems Tu atleidai, kur tie teisieji, kuriems Tu atvėrei amžinąjį gyvenimą? Kodėl jie visi neateina, kad sutraukytų pančius, kuriais surišo Tavo rankas?

****

Ir koks paradoksas. Tavo priešai vis dar bijo Tavo surištų rankų. Dėl to jie tave ir nužudys. Tavo draugai, greičiausiai, nesuvokia Tavo galios. Ir kadangi tvirtai Tavimi nepasitiki, jie pabėga nuo žmonių, persekiojančių Tave.
Kodėl? Akivaizdi blogio jėga. Tavo priešai taip stipriai pamilo blogį, bet jie, nors Tu esi pažemintas Tave surišusiais pančiais, suvokia visą Tavo galios jėgą... Ir bijo! Kad jaustųsi saugesniais, ruošiasi visą Tavo kūną nusėti žaizdomis, išlieti paskutinįjį Tavo kraujo lašą ir pamatyti Tave, paskutinįjį kartą iškvepiant. Net po to jie nenurimsta. Ir miręs keli jiems baimę. Tavo kapas užritinamas, o Tavo kūną saugo ginkluoti sargybiniai. Neapykanta Tau verčia juos būti budriais, jie suvokė, kad Tu nesunaikinamas.
Gaila, kad gerieji viso to taip aiškiai nemato. Jiems atrodo, kad Tu nugalėtas, pražuvęs... Jie bėga, norėdami patys išsigelbėti. Jie turi akis, jie turi ausis, bet tik tam, kad suvoktų sau pavojų. Taip jau yra, kad žmogus labiausiai jautrus tiems dalykams, kuriuos jis myli. Ir jei žmogus greičiau pastebi pavojų sau negu Tavo galią, tai todėl, kad jam sava gyvybė svarbiau nei Tavo garbė.
O Viešpatie, dažnai Tavo priešai dreba iš baimės prieš Tavo Bažnyčią, o aš, matydamas ją surištą, puolu į nusivylimą!

****

Ir vis tik, Tavo priešai ne be reikalo baiminosi! Tu prisikėlei! Nei pančiai, nei vinys, nei kapo akmuo, nei mirties galios nesulaikė Tavęs. Taip, Tu prisikėlei! Aleliuja!
Mano Viešpatie, pamokyk, ką aš galėčiau nuveikti Tavo Bažnyčiai, nuo kurios nutolo dalis jos vaikų, pasidavę amoraliems įpročiams ar neteisingų mokymų suklaidinti? Kaip apsaugoti Bažnyčią nuo išorės pavojų ir nuo vidaus blogybių, kurias sukelia nuolaidžiaujantys velniui ar nesąmoningai jam tarnaujantieji? Ar aš tik laukiu, bijausi, ar nemanau, kad viskas prarasta?
Mano Viešpatie, tūkstantį kartų – Ne! Savo galia Tu prisikėlei! Raiščius, kuriais Tavo priešai norėjo išlaikyti Tave mirties šešėlyje, Tu sutraukei! Tavo Bažnyčia iš Tavo prisikėlimo gauna jėgos įveikti visas kliūtis kelyje. Mūsų viltis – ne nuolaidžiavimas ar prisitaikymas prie mūsų epochos klaidų, mūsų viltis Tavyje, o Viešpatie!
Išklausyk mūsų prašymus, kuriais kreipiamės į Tave, užtariant Švenčiausiajai Mergelei Marijai. Atsiųsk, Jėzau, savo Dvasios ir Tu atnaujinsi Žemės veidą!

2011-03-11T17:08:00.002+02:00

Kryžiaus kelias

(anglų)

2011-03-08T23:13:00.000+02:00

Didžiosios savaitės meditacija

Iš Plinio Corrêa de Oliveiros 1967 kovo 17 dienos „Santo do dia“ (1) teksto apie Dievo Motinos sopulius, jai gyvenant Žemėje.

Artinasi Didžioji savaitė.

Tai tinkamas laikas pamąstyti apie mūsų požiūrį į skausmą ir kančią. Kiekvienam reikėtų vienumoje susikaupti prie kryžiaus arba Sopulingos Dievo Motinos paveikslo ar statulėlės, pamiršti visą pasaulį ir Dievo akivaizdoje paklausti savęs:

Ar suvokiu savo atpirkimo kainą? Ar suprantu, kokių kančių pareikalavo visos man padovanotos malonės? Ar suprantu, kad Jėzus ant kryžiaus prisiminė asmeniškai kiekvieną žmogų nuo pasaulio pradžios iki jo pabaigos? Kad ir mane Jis regėjo savo dvasioje, praeinantį pro Jį,ir kad Jis man dovanojo gailesčio, gerumo ir atpirkimo žinią?

Jis matė mano sielą, mano asmenį. Jam patikau toks, koks esu, Jo paties sukurtas. Jis iš meilės pasiaukojo už mane, nes norėjo, kad būčiau išganytas. Ar galiu įsivaizduoti, kad mano išganymas tiek daug kainavo? Ar suprantu, kokiu būdu atsiliepiau į šią auką? Ar suvokiu savo nedėkingumą? Kiek esu padaręs prasižengimų, dažniausiai - iš apsileidimo, ir tik todėl, kad nepanorau išvengti progos nusidėti ir nedaug pasiaukoti! Nusidėdamas sėmiau Kristaus kraują ir pyliau jį į nutekamąjį kanalą. Kraują, pralietą už mane, bet vis tiek įpuoliau į pasmerkimą. O Dievas vis laikė mane šiame gyvenime, pakentė mane ir laukė manęs su naujomis, dar didesnėmis malonėmis, kaip tos, kurias buvau gavęs anksčiau.

Štai vėl Didžioji savaitė, proga man gauti malonių. Mūsų Viešpaties šonas atvertas, iš jo teka gailestingumo šaltinis man ir kviečia mane atgailai, atsilyginimui, nuostabiam susitaikymui su Juo. Tai gerumo ir prielankumo srovė, kokios niekada nebūčiau galėjęs įsivaizduoti. Todėl mano pirmasis rūpestis per Didžiąją savaitę – pagalvoti apie savo sielą. Be baimės ir panikos, nes Dievas yra gailestingumo tėvas, o Marija - bet kokio gailestingumo motina ir laidas. Turėčiau susimąstyti rimtai ir giliai. Pajusti tekantį Kristaus kraują ir prisipažinti sau, kaip aš su tuo krauju pasielgiau.

„Kokia naudą teikia mano pralietas kraujas?“

Taip savęs klausė mūsų Viešpats Jėzus Kristus, ir tai buvo vienas iš didžiausių Jo skausmų: Quae utilitas in sanguine meo? (Ps 30,10). Galų gale – ko gi vertas mano kraujas? Jis galvojo apie daugelį sielų, kurios paniekins Jo kraują. Lengvabūdiškai, trumparegiškai, dėl smulkmenos, dėl nevertingo dalyko. Dėl pašaipaus tarnaitės šypsnio, kaip tai atsitiko Petrui. Dėl trisdešimt auksinių, kaip Judas. Iš tingumo, nes norėjo miego, kaip kiti apaštalai. Iš baimės, dėl oportunizmo (susitaikėliškumo), dėl geidulingumo, dėl daugybės kitų priežasčių Jo šalinsis sielos!

Jėzus ir Jo Motina žvelgė į mūsų laikus. Jėzus matė ir visą mūsų laikų išdavystę, Savo vienišumą; visą skausmą, kurį jam suteiks sudiržusios sielos. Jei kiekvieno atskiro žmogaus nuodėmė tiek daug skausmo teikia Mūsų Viešpačiui, tai kiek jo dar daugiau atneša šventosios bažnyčios narių nuodėmės?

Pranašas Dovydas dėl to paties skundėsi draugui, kuris jį išdavė:

,,Ne priešas mane užgaulioja – tuomet galėčiau pakęsti, ne mano nedraugas su manimi įžūliai elgiasi – tuomet galėčiau nuo jo pasislėpti. Bet esi tu, mano bendras, mano bičiulis, mano artimas draugas! Tu, kurio draugyste mėgavausi, mes drauge ėjome į Dievo Namus!“ (Ps 55, 13-15).

***

1) "Santo do dia" (Dienos šventasis). Kai 1964 m. prof. Plinio Corrêa de Oliveiros pirmieji mokiniai ir bendradarbiai, su kuriais jis įkūrė TFP, po kasdieninio susirinkimo su vyresniaisiais paprašė pakomentuoti jaunesniesiems, dienos šventojo gyvenimą jis mielai atsiliepė į šį prašymą. Taip atsirado kasdieninė "Santo do dia" (dienos šventojo) tradicija.

***

Tekstas paimtas iš vokiško vertimo:

http://p-c-o.blogspot.com/2010/03/eine-meditation-fur-die-karwoche.html

Citatos iš 55 psalmės vertimas paimtas iš: ,, Šventasis Raštas. Lietuvos katalikų vyskupų konferencija“ 1997, 878 psl.

2011-02-19T16:09:00.004+02:00

Žmonės dažnai klausia, kurioje vietoje Jėzus pasirodė, kada ir t.t. Mes paprašėme Kelmės klebono kun. A. Urbelio paaiškinti Katalikų bažnyčios požiūrį į individualius apsireiškimus vienam ar kitam žmogui Kunigo komentarą pateikiame su mūsų skelbta ,,Neišgalvota istorija”.

Komentaras apie privačius apreiškimus

Tai vienur, tai kitur pasaulyje pasigirsta žinių apie privačius apreiškimus. Priskaičiuojama daugybę atvejų, kai žmonės, net nebūtinai krikščionys, teigia regėję Viešpatį Jėzų, Dievo Motiną ir kitus šventus asmenis. Ne vienas girdėjo apie įvykius Keturnaujienoje, Imbrade, Alksnėnuose, verkiančias Marijos statulas, stebuklingus šaltinėlius ir t.t.

Kyla klausimas, ar tikri yra tie privatūs apreiškimai ir kas už jų stovi?

Jėzus Kristus yra Apreiškimo viršūnė ir pilnatvė, todėl II Vatikano Susirinkimo dogminė konstitucija apie Dievo Apreiškimą “Dei Verbum” skelbia, jog “nelauktina jokio naujo viešo apreiškimo iki garbingai pasirodys mūsų Viešpats Jėzus Kristus”, ir Bažnyčia, Šventajai Dvasiai veikiant, yra tikrasis Dieviškojo Apreiškimo saugotojas, interpretuotojas ir perdavėjas.

Bažnyčia išskiria viešąjį apreiškimą ir privačius apreiškimus. Viešasis Apreiškimas, įgavęs literatūrinę Biblijos formą, skleidžiasi per Bažnyčios Tradiciją. Dievas palaipsniui leido save pažinti ir galiausiai pats tapo žmogumi Jėzumi Kristumi, per kurį mums galutinai ir pilnai pasakė viską, ko reikia išganymui.

O privačių apreiškimų atveju Bažnyčia pripažįsta jų antgamtinę galimybę, tačiau aiškiai nustato, jog jie nepriklauso Bažnyčios tikėjimo lobynui ir todėl katalikams nėra privaloma jais tikėti. Tačiau pavieniui apreiškimo regėtojui, šis privatus apreiškimas, jeigu tik jis yra atėjęs iš Dievo ir savo vaisiais yra geras, gali padėti atsiversti ir gyventi tikro Dievo vaiko gyvenimą.

Dekanas Arūnas Urbelis

2011-01-26T14:37:00.028+02:00

Gailestingumo metus pradedant

Neišgalvota istorija

Žmogui, neturinčiam krikščioniškųjų vertybių orientyrų, nesunku šiandieninėje visuomenėje netekti ir žmogiškojo orumo. Dar mokyklos suole ar net anksčiau pradedami formuoti vertybiniai orientyrai, dažniausiai - masinės informacijos priemonių, pirmiausia televizijos pagalba, o kur dar įvairiausi prekybos centrai, viliojančios parduotuvių vitrinos, įvairūs atrakcionų parkai. Peršama vartotojiška pasaulėžiūra, kai daiktų, turto, malonumų siekimas tampa gyvenimo tikslais. Ne visiems pasiseka, šiuo keliu pasukus, ne vienas nusivylęs paskęsta narkomanijos ar alkoholizmo liūne, o tokiais atvejais prarandama viskas, net žmogiškasis orumas. Gailestingi žmonės bando padėti, kuriasi labdaros organizacijos, bandančios gelbėti nelaimėlius. Ir Kelmėje buvo įsikūrę ,,Pakalnės brolių namai“. Jau daug metų veikia Samariečių labdaros valgykla, kurioje karštus pietus gauna kelios dešimtys sunkiai besiverčiančių asmenų, iš jų - keletas priklausomybės problemų turinčių, dėl kurių dalis žmonių pareiškia nenorį remti tokios Kelmės samariečių veiklos. Priminsime, Samariečių labdaros valgykla veikia tik žmonių paramos dėka.

Norėčiau supažindinti su J. Wetzel (1) užrašytu atsitikimu Vokietijos Bavarijos žemėje. Pasakojimą atsiuntė mūsų bičiuliai iš ,,Vokietijos susivienijimo už krikščioniškąją kultūrą”.

Paulius sėdėdavo ant šaltų šv. Jokūbo bažnyčios akmeninių laiptų. Tokiu būdu prašydavo išmaldos. Prieš pamaldas einantiems į bažnyčią atidarydavo duris, draugiškai šypsodamasi savo beveik bedante burna. Penkiasdešimt penkerių metų vyriškis buvo iš būrio benamių, bandančių kažkaip išgyventi. Jo kūnas buvo išvargintas ne tik šalčio ir alkio, bet pirmiausia alkoholio. Jis atrodė daug senesnis negu iš tikrųjų buvo. ,,Kad tik nepritrūkčiau valios savo silpnybę įveikti”- dažnai pagalvodavo. Kartais tvirtai nutaria: Su gėrimu - baigta. Tačiau, artėjant vakarui, užplūsta prisiminimai apie buvusią šeimą, kurios neteko per nelaimingą atsitikimą, o tada vėl griebiasi butelio. Alkoholis, kad ir neilgam užpildo sieloje atsiradusią tuštumą. Vyno butelis tampa ištikimiausiu palydovu, o kepenų cirozė ir kitos ligos graužia jo sveikatą. Pasikeitusi veido spalva nieko gero nežada. Žmonėms, einantiems į bažnyčią, Paulius - lyg ir bažnyčios laiptų dalis, lyg kokia statula. Jie taip ir elgiasi su juo. Daugelis jo lyg ir nepastebi, o tie, kurie į jį atkreipia dėmesį, klausia savęs, kiek jis dar temps...

Tik klebonas ir parapijos naujoji referentė bandė rūpintis juo. Pirmiausia sesuo Petra, jaunoji misionierė iš Steyler kongregacijos (2), kasdien pas jį ateidavo. Jos apsilankymai džiugino Paulių, be to, ji vis ką nors atnešdavo valgyti. Tačiau ir seselei Petrai nepavyko Paulių atitraukti nuo gatvės. Jis nenorėjo eiti į kleboniją nei pavalgyti, nei nusiprausti.

Kiekvieną vakarą, kai tik sutemsta ir nebelieka žmonių, įslenka Paulius į tamsią ir tuščią bažnyčią ir atsisėda į suolą pirmoje eilėje, tiesiai prieš tabernakulį. Ir taip prasėdi tylėdamas ir nejudėdamas kokią valandą, po to atsistoja ir bažnyčios viduriu eina prie pagrindinio išėjimo, kol pradingsta nakties tamsoje. Kur jis nueina, niekas nežino, bet kitą rytą jis vėl sėdi ant laiptų prie bažnyčios durų.

Bėga dienos. Seselė Petra kartą jį paklausė: ,,Pauliau, matau, kad kiekvieną vakarą eini į bažnyčią. Ką tu ten veiki visą valandą? Gal meldiesi?“ ,,Nesimeldžiu, – atsako Paulius. - Ir kaip galėčiau melstis! Kai buvau mažas, lankiau tikybos pamokas, bet praėjo daug laiko, užmiršau visas maldas. Nė vienos neprisimenu! Ką aš ten veikiu? Nueinu prie tabernakulio, kuriame Jėzus visai vienas toje dėžutėje, ir sakau: ,,Jėzau, tai aš – Paulius. Atėjau Tavęs aplankyti.” Ir pabūnu dar šiek tiek, kad Jis nebūtų vienas.“

Vieną rytą prieš Kalėdas žmonės pastebėjo, kad ta vieta, kurioje tiek metų sėdėdavo Paulius, tuščia. Seselė Petra tuoj pradėjo jo ieškoti ir po kurio laiko atrado ligoninėje, esančioje netoli bažnyčios. Aną rytą praeiviai pastebėjo Paulių, gulintį be sąmonės po tiltu, ir iškvietė greitąją pagalbą. Dabar Paulius guli ligoninėje.

Kai seselė jį pamatė, persigando. Paulius, prijungtas prie daugybės žarnelių, sunkiai kvėpavo. Jo veidas buvo mirštančiam būdingos pilkos spalvos. ,,Ar Jūs giminaitė?“ – gydytojo balsas nutraukia Petros mintis. ,,Ne, bet aš juo pasirūpinsiu,” - atsakė spontaniškai. ,,Daug nereikės, juk jis jau prie mirties,“ – liūdnai palingavo gydytojas galva. Seselė Petra atsisėdo greta Pauliaus, paėmė jo ranką ir kurį laiką meldėsi. Po to, liūdnai nusiteikusi, grįžo į kleboniją.

Kitą dieną ji vėl nueina į ligoninę, nusiteikusi išgirsti liūdną žinią apie Pauliaus mirtį. Bet ne, kas gi tai? Ji negali patikėti savo akimis. Paulius sėdi lovoje, ką tik nusiskutęs. Žvaliomis akimis ir guviu žvilgsniu draugiškai žiūri į įeinančią seselę. Neapsakomą laimę spinduliuoja jo švytintis veidas. Petra negali patikėti: ar tai iš tikrųjų tas pats žmogus, kuris vakar vadavosi mirtimi? ,,Pauliau, tai neįtikėtina, tu iš tikrųjų prisikėlei. Tavęs negalima atpažinti. Kas atsitiko su Tavimi?

,,Na taip, tai buvo vakar vakare, po to, kai tu išėjai. Aš jaučiausi labai blogai. Staiga prie lovos kojų galo išvydau kažką stovintį. Jis buvo gražus, neapsakomai gražus... Tu to ir įsivaizduoti negali! Jis man nusišypsojo ir pasakė: ,,Pauliau, tai aš, Jėzus. Atėjau tavęs aplankyti.”

Paulius nuo tos dienos nebevartoja nė lašelio alkoholio. Seselė Petra surado klebonijoje jam kambarėlį, parūpino sodininko pareigas. Jo gyvenimas visiškai pasikeitė. Atsirado draugų iš parapijos bendruomenės. Kai gali, padeda seselei Petrai. Tačiau viena iš ankstesnių laikų išliko: kai temsta, įeina į bažnyčią, atsisėda prieš tabernakulį ir sako: ,,Jėzau, tai aš, Paulius. Atėjau Tavęs aplankyti.“

1. J. Wetzel, užrašęs šią istoriją, garantuoja, kad čia nėra nieko išgalvota, tai tikra istorija. 2. Katalikių Steyler misionierių kongregacija rūpinasi socialine parama žmogui . Lietuvoje tokios kongregacijos nėra.

Istoriją išvertė A.Račas

Kelmė

Šaltinis: BAYERN (ru, 22. Dez. 2010)
http://www.radio-silence.tv/index.php?menug=9&menuh=3&idRu=806

Prieš 20 metų

2011-01-21T17:05:00.011+02:00

Demonstracija San Paule, Brazilijoje, prieš rusų tankų panaudojimą sausio 13dieną

Padėkos už laisvę metai!

2010-08-10T22:57:00.005+03:00

Kviečiame 08/29 d. į Padėkos ir vilties eiseną iš Tytuvėnų į Šiluvą
savo malda padėkoti Visagaliui už atgautą laisvę, pasimelsti už tuos, kurie žuvo už laisvę ar iš tremčių negrįžo, už visus, prisidėjusius prie valstybingumo atkūrimo ir jo apgynimo.
Vykstančius pro Kelmę prašome užsukti į Atgimimo aikštę, kurioje

7,30 val. sutiksime garbius svečius, Sąjūdžio mitinge iškilmingai iškelsime tautinę vėliavą.

8,30 val. susitelksime Tytuvėnų vienuolyno kieme, iš kurio 9 val. išeisime į Šiluvą.

12 val. kartu su atėjusiaisiais nuo Raseinių pusės dalyvausime šv. Mišiose.

Lietuvos Sąjūdžio taryba
VšĮ „Krikščioniškosios kultūros institutas“

Verbų sekmadienis (anglų)

2010-03-26T21:34:00.000+02:00

http://all.gloria.tv/?media=61919

Trijų medžių istorija

2010-03-26T21:22:00.003+02:00

Miške ant kalvos stovėjo medžiai. Jie šnekėjo apie savo viltis ir svajones. Pirmasis tarė: ,,Kada nors aš būsiu skrynia, pilna aukso ir sidabro, pilna didžiausių brangenybių, ir visi matys mano didybę”. Antrasis taip pat prabilo: ,,Kada nors aš būsiu galingas laivas, per vandenis plukdysiu karalius ir karalienes. Visi jausis saugūs manyje”. Trečiasis pažvelgė į juos ir tarė: ,,Aš noriu augti ir tapti didžiausiu medžiu visoje girioje, būti išskirtinis ir kad visi, mane matydami, galvotų, jog galiu pasiekti dangų. Noriu būti kuo arčiau Dievo”.
Praėjo keleri metai. Medžiai, mąstydami apie svajones, augo ir šakojosi. Vieną dieną atėjo grupė medkirčių. Priėję prie pirmo medžio, jie tarė: ..Šitas medis labai dailus. Reikės jį nugabenti dailidei”. Jie kirto medį, o šis jautėsi laimingas, žinodamas, kad jo svajonė išsipildys. Priėję prie antrojo medžio, vyrai nusistebėjo jo tvirtumu. Nutarė jį atiduoti į laivų statyklą. Ir medis džiaugėsi žinodamas, kad bus galingas laivas. Trečiasis medis buvo išsigandęs. Jis žinojo – jei jį nukirs, tai niekada neįgyvendins savo svajonės. Vienas iš medkirčių tarė: ,,Iš šio medžio mes nieko nedarysime. Aš jį tiesiog pasiimsiu” Ir trečiasis medis buvo nukirstas.
Kai pirmasis medis nukeliavo pas dailidę, iš jo buvo padarytos ėdžios gyvuliams. Į jas pridėjo šiaudų. Tai nebuvo svajonė, kurios jis siekė. Antrasis medis virto žvejų laiveliu. Jis nesaugojo nuo bangų karalių. Juo plaukiojo tik paprasti žvejai. O trečiasis buvo sukapotas didžiuliais gabalais ir paliktas tamsoje.
Bėgo metai, ir medžiai pamiršo savo svajones. Vieną dieną moteris ir vyras įėjo į tvartelį, kur stovėjo ėdžios. Moteris pagimdė kūdikėlį ir paguldė į ėdžias, padarytas iš pirmojo medžio. Medis jautė šio įvykio svarbą ir jautėsi laimingas, žinodamas, kad jame laikomas didžiausias pasaulio turtas.
Praėjo nemažai laiko. Grupė žvejų plaukė valtele, padaryta iš antrojo medžio. Pakilo audra, ir medis pajuto, jog nėra pakankamai stiprus, kad išsaugotų žvejus. Staiga vienas iš jų atsistojo ir savo žodžiais nuramino įsisiautėjusią jūrą. Medis pajuto, kad gabena didžiausią Karalių pasaulyje.
Pagaliau kažkas prisiminė trečiąjį medį ir padarė iš jo kryžių. Jis buvo išneštas iš tamsos ir nešamas per miestą. Kryžiaus nešėjas buvo prikaltas prie kryžiaus kalno viršūnėje ir paliktas mirčiai. Medis suprato, kad niekas kitas nebuvo taip arti Dievo, kaip dabar yra jis. Ir pasijuto labai svarbus, žinodamas, kad būtent ant jo buvo nukryžiuotas Dievo Sūnus.
Šios istorijos esmė tokia: visi mes turime siekius. Nors ir kaip labai pro šalį plauktų gyvenimas ir siekimai atrodytų neįmanomi, reikia nepamiršti, kad Dievas turi mums didingus planus, jei tik Juo tikėsime.
Kiekvienas medis gavo, ko norėjo tik kitokiu keliu. Dievo kelių mes nežinome. Jo keliai nėra mūsų keliai, bet Jo keliai visada geriausi. (Po Šventoriaus Klevais - Kelmė, Nr. 58/nuotr. J. Saidl)

Brazilijos princas Lietuvoje

2010-03-26T21:00:00.007+02:00

2010 metų sausio pabaigoje, Lietuvoje siaučiant sniego pūgoms, mūsų šalį aplankė Brazilijos karališkosios šeimos atstovas Bregancos ir Orleano princas Bertrandas, kuris žinomos ne tik savo šalyje, bet ir pasaulyje kaip aktyvus krikščioniškųjų vertybių gynėjas. 1990 m. jis aktyviai dalyvavo didžiausioje žmonijos istorijoje parašų rinkimų po peticija už Lietuvos nepriklausomybę akcijoje, kurią inicijavo TFP (Tradicija, Šeima, Nuosavybė) organizacijų įkūrėjas katalikų filosofas prof. Plinio Corrêa de Oliveira. TFP organizacijos 26 šalyse surinko 5,3 mln. parašų, peticija su parašais 1990 gruodžio pradžioje pristatyta Maskvoje M. Gorbačiovui.

Trijų dienų vizito metu princas susitiko su politikais, Katalikų bažnyčios atstovais, visuomenės veikėjais, buvusiais politkaliniais, aplankė Aušros Vartus, Seimą, Genocido muziejų, Šiluvą, Kelmę, Šiaulius, Kryžių kalną.

Susitikimų metu karališkosios šeimos atstovas žavėjosi mūsų tautos religingumu, herojiška mūsų kova už laisvę ir mūsų ,,dainuojančia revoliucija”, kai taikiu keliu, melsdamiesi ir dainuodami, 1990 metais pasiekėme išsvajotą laisvę, kuria naudotis reikia labai atsakingai, o mūsų tautai linkėjo neprarasti ryšio su Dievu ir, Dievo Motinai globojant, susikurti žmogaus orumo vertą gyvenimą. (A. Račas / nuotr. J. Saidl)

Kalėdos – atsiveria Dangaus vartai mums, žmonės!

2009-12-11T22:02:00.002+02:00

Prof. Plinio Corrêa de Oliveira
Katalikų filosofas, visuomenės
veikėjas, Brazilija

Ką mums reiškia Kalėdos? Pirmiausia, Dievo kūdikio užgimimas nukreipia mūsų žvilgsnį į Dievo tapimą žmogumi. Švenčiausios Trejybės antrasis asmuo iš meilės mums prisiima žmogiškąją prigimtį ir tampa kūnu. Tai mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus žemiškojo gyvenimo pradžia, spinduliuojanti pradžia, leidžianti nujausti Jo viešojo ir privataus gyvenimo ypatumus. Be abejo, kulminacinis mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gyvenimo įvykis – Kryžius. Tačiau dabar, artinantis kalėdiniams džiaugsmams, kažin ar tinka niūrios mintys... Bet kai pagalvojame apie mūsų atpirkimą, atėjusį per Kryžių, tai Kalėdos atrodo kaip artėjančio išsilaisvinimo ženklas. Tai ženklas, kad Dangaus vartai greitai atsivers, kad Dievo malonė pasklis žmonėms, kad Dievo, kuris yra ne tik teisėjas, bet ir gerasis tėvas, valia įsiviešpataus Danguje ir Žemėje.
O dar giliau pamąstę, suprasime, ką iš tikrųjų reiškia visas tas Kalėdų džiugesys ir ramybe bei meile pašventintas linksmumas. Žmonės šių šventinių dienų dėka pajus tai, ko trūksta šiame nelinksmame 21 – ajame amžiuje, - džiaugsmą!

Pirmasis įspūdis, kurį mumyse sukelia Dievo tapimas žmogumi, - tai, kad Dievas darosi mums labiau suvokiamas, labiau artimas. Iki įsikūnijimo Dievą žmonės įsivaizdavo kaip be galo gerą Tėvą, esantį kažkur toli toli. Žmonės žino daug Dievo gerumo patvirtinimų, tačiau vis trūko asmeninės patirties, ką reiškia Jo švelnumas, vis nejutome į mus nukreipto Jo gilaus, rimto, supratingo, kilnaus, spindinčio meile žvilgsnio. Negirdėjome ir Jo balso skambesio. Dievo užgimimas žmogumi mumyse sukelia pirmojo susitikimo džiaugsmą, leidžia patirti pirmojo žvilgsnio laimę, švelnų pirmosios šypsenos žavesį, pajusti artimųjų susitikimo pirmųjų akimirkų laimę ir džiugesį. Ir todėl per Kalėdas visi jausmai aiškiau parodomi, draugiškumas tampa kilnesnis ir gerumas labiau pajuntamas.

Kalėdų džiaugsmas virsta didžiule švente. Kalėdos, žvelgiant iš vienos pusės, - tai didžiulis Dievo nusižeminimas, bet, iš kitos pusės pažvelgus, - mums didžiulė šventė. Dievas, tapdamas žmogumi, leidžia mums Jį giliau pažinti. Juk Jis susisieja savo žmogiškosios prigimties dalykais pačiais intymiausiais ir giliausiais ryšiais, egzistuojančiais visame Dievo sukurtame pasaulyje.

Kiek Dievas nusileido žemyn, tiek neišpasakytai išaukštinamas žmogus. Žmogiškajai prigimčiai buvo suteikta tokia didžiulė garbė, kokios mes net įsivaizduoti negalime. Išaukštintas mūsų, žmonių, orumas, per Dievo užgimimą žmogumi mes buvome reabilituoti, sukilninti ir pagerbti.
Todėl Kalėdų šventės yra šiek tiek uždaros ir intymios. Papuošiami namai, apsirengiama gražiausiais rūbais, su kitais elgiamasi ypač mandagiai. Prakartėlės šviesoje suvokiame, kokia garbė ir palaima Dievo malonės dėka vadintis Jėzaus broliais ir seserimis.

Kalėdiniame džiaugsme skamba ir pasigailėto nuteistojo ir išgydyto ligonio džiūgavimai. Tai džiūgavimai iš netikėtumo, geros nuotaikos ir dėkingumo.
Jėzus Kristus atėjo, kad parodytų, kaip Dievo malonė atveria mums takus, kuriais eidami dar žemėje galime patirti tikrą džiaugsmą, pasiekiamą ne klaidžiojant vingiuotais nuodėmės keliais, o per susivaldymą, nusiraminimą, susitaikymą ir asketizmą. Kalėdose patiriamas džiaugsmas - tai tik užuomina į dangiškąsias linksmybes.
Ir kai po kelių dienų varpai paskelbs Kalėdas, džiugesiu prisipildys daugybės pasaulio krikščionių širdys.

Iš vokiečių kalbos vertė A.Račas - Nuotrauka J. Saidl

Mažiausias iš visų angelų - Kalėdų pasaka

2009-12-11T21:55:00.002+02:00

Benoit Bemelmans

Iš visų angelų jis buvo mažiausias.

Iš visų nesuskaičiuojamų milijardų Dievo sukurtų dvasių, kurių nepalyginamai daugiau negu visų mirštančiųjų nuo pasaulio pradžios iki pat pabaigos, jis buvo pats nereikšmingiausias. Neaprėpiamoje hierarchijoje, sudarytoje iš 9 angelų chorų, visi angelai, be jokių išimčių, buvo aukščiau jo. Žemiau jo, kažkur labai toli, toli - tik mes, žmonės.
Nepamanykim, kad jis dėl to jautėsi nelaimingas ar nusiminęs. Visai priešingai, jis buvo nepaprastai linksmas ir laimingas angelas.
Jis nė karto nepasidavė Luciferio gundymams, nors pats nelabasis pas jį buvo atėjęs, tikėdamasis paveikti jį ir manydamas galėsiąs jame sukelti neteisingumo pajautimą.
,,Sek manimi, - šnabždėjo gundytojas, - ir tu, esantis mažiausias tarp mažiausiųjų, pasidarysi panašus į Dievą”
Jis į tai gražiai nusijuokė ir patraukė pečiais, lyg jis juos turėtų. Taip darytume mes, žmonės. Tačiau jis ištarė paprastą klausimą, nuskambėjusį per visą Dangaus padangę:
- Taigi, o kas yra kaip Dievas?
Tuoj atsiliepė archangelas Mykolas, pakvietęs angelus į kovą. Jo vadovaujami angelų pulkai suvarė bjauriuosius demonus į pragarą. O nuo to laiko tas mažiausias iš angelų bando ką nors gero Žemėje padaryti.
Jis - tik dvasia ir, žinoma, be kokio nors kūno. Tačiau jis daug protingesnis už mus, turi laisvą valią ir visam praeinančią pasauliui galią, kurią apribojo tik dieviškosios Apvaizdos planas. Tarp kitko, jam niekad nereikėjo mokytis, visas žinias suteikė jam Dievas, kai tik jį sukūrė. Savo žinojimą, jėgas, gebėjimą atskirti blogį nuo gėrio bandė panaudoti tam , kad įtakotų mūsų kasdieninį gyvenimą.
Ten, kur jis praeidavo, oras darėsi lengvesnis, paukšteliai linksmiau čiulbėdavo, savo kvapą paskleisdavo gėles, ir žmonės pasijusdavo geriau.
Tai buvo angelas, kuris po didžiausių audrų atkurdavo ramybę gamtoje, kuris mums leisdavo pajusti švelnų pavasario sugrįžimą. Jis buvo angelu, kuriam rūpėjo suteikti grįžusiam iš laukų pavargusiam darbininkui malonią, gaivinantį orą, kuris rudenį rūpinosi vaisių derliumi, kad jis būtų pakankamas, o kai tik sniegas padengdavo žemę, prie besikūrenančio židinio sukurdavo jaukumą.
Jis budėjo žemėje, kad sušvelnintų nesuvaldomą gamtą, kad palengvintų vargšų žmonių sunkų gyvenimą, kad juos padrąsintų išlikti dorais.
Bet labiausiai stengdavosi į žmonių širdis sugrąžinti viltį. Jis tai darydavo maloniai, išmoningai ir taktiškai. Tačiau, jam atrodė, nepakankamai gerai visa tai atliekąs, ne visas galias panaudojąs.
Kildavo visokių minčių, net pradėjo galvoti, kad Dievas vieną gražią dieną jam paves kokią nors ypatingą užduotį.
- Galbūt būsiu paskirtas kam nors angelu sargu? Kadangi aš esu mažiausiais iš visų angelų, tai tikriausiai būsiu paskirtas kokiam nors labai silpnam žmogeliui, - kalbėjo jis keletui Dangaus archangelų, kurie, žinoma, daugiau už jį žinojo, bet apie tai tylėjo.
Nors nieko tikro mažasis angelas nesužinojo, tačiau dangaus sferose pastebėjo kažkokį sujudimą.
Kadangi už jį viršesni buvo užsiėmę svarbiais reikalais, niekas jam nepasakė, kas čia vyksta. Taip jis ir toliau stengėsi padėti pasauliui.
Jis taip darė jau daugybę tūkstantmečių - tai laiko tarpas, kurio mes įsivaizduoti negalime. Tačiau angelui, palyginus su Amžinybe, tai nedidelis laikotarpis. Vieną vakarą pas jį atėjo nuostabus serafimas, turintis vietą visai prie pat Dievo sosto, ir tarė:
- Mūsų Kūrėjas duoda tau užduotį: tu turėsi rūpintis vargšais žmonėmis toje vietoje, kurią aš tau parodysiu.
Ir jis greitai nuskubėjo į tą nurodytą vietą, esančią labai toli, nežinodamas, ką jis ras toje tamsioje vietoje.
Jis apsidairė ir išvydo patį mažiausią, silpniausią ir neturtingiausią žmogų – kūdikėlį. Dabar jis nušvietė tvartą nuostabia šviesa, o kai jis, čia atsidūręs, apsidairė, pamatė esant visą dangaus karaliją, o tūkstančiai, nesuskaičiuojami tūkstančiai plevenančių į įvairias puses angelų giedojo naują giesmę, nepaprastai gražiai skambančią.
- Paskubėk, matai, juk jam šalta, - sakė serafimas.
Tik šią akimirką suprato mažasis angelas, kad pats Dievas tapo žmogumi ir kokią didžiulę užduotį jam paskyrė: sergėti šį mažą kūdikėlį, Jo motiną, Švenčiausiąją Mergelę, ir Jo įtėvį – šventąjį Juozapą.
Tuoj jis privedė arčiau asilą ir jautį, kad nuo jų šiek tiek pašildytų orą naujagimiui, susmulkino šiaudus, kad stiebeliai nedurtų Kūdikėlio kūną, kalėdiniais smilkalais iš eglių sakų vaško, apelsino žiedų ir kitų augalų prikvepino patalpą.
Vaikelis, jį pamatęs, nusišypsojo. Jis buvo mažiausias iš visų angelų, bet laimingiausias.
Nuo anos nakties jis kasmet nusileidžia į žemę, kad geros valios žmonėms leistų pajusti Kalėdų džiaugsmą, dvasią.
Apsidairykime ir laukime jo ateinant. Galbūt jį atpažinsime žvakių liepsnelėje, mirksinčioje prie prakartėlės, gal kalėdinių eglutės papuošalų spindėjime, o gal giesmių per šv. Mišias skambėjime.

Pastaba. Tai tik kalėdinė pasaka. Bet yra juk mažiausias tarp angelų. Tik aš niekaip negalėjau sužinoti, jo vardo ( jei jis pats man tai būtų pasakęs, būčiau parašęs. Bažnyčia draudžia žmonėms angelus vadinti vardais, kurie nėra užrašyti Biblijoje). Bet kuriuo atveju mums būtų per daug sudėtinga suprasti angelo vardo grožį ir prasmę.

Beja, juk jis ir yra tas, kuris davė man mintį užrašyti šią pasaką. Į sau pačiam keltas abejones, kad gal ne viską tiksliai padariau, jis nusišypsojo, patraukė pečiais ir pasakė ,,Pabaigos pastaboje parašyk, kad kiekvienas, išsaugojęs savo vaikystės sielą, džiaugsis, o kiti....”

Iš vokiečių kalbos vertė
A.Račas

Šiaulių universiteto bibliotekoje diskutuota apie masinių informacijos priemonių įtaką vaikams ir jaunimui

2009-11-13T17:53:00.005+02:00

Lapkričio 3 d. Šiaulių universitete Krikščioniškosios kultūros gynimo asociacijos ir Šiaulių universiteto kapeliono iniciatyva viešėjo publicistas, visuomenės veikėjas Mathias von Gersdorff (Vokietija). Šiaulių universiteto bibliotekos konferencijų salėje susirinkę studentai, dėstytojai klausėsi jo parengtos paskaitos „Šiandieninių masinių informacijos priemonių įtaka vaikams ir jaunimui“. Svečias daugiausiai dėmesio skyrė neigiamai jaunimui skirtų TV serialų, siaubo filmų, siaubo ir ezoterinės literatūros įtakai paauglių asmenybės raidai. Pranešėjas auditoriją įtraukė į diskusiją apie masinę kultūrą, jos įtaką paaugliams ir jaunimui, apgailestaudamas pripažino, kad ir Vokietijoje, ir Lietuvoje, ir daugelyje kitų šalių medijų įtaka jaunimui yra labai stipri – anot svečio, „grįžę iš mokyklos, jaunuoliai, sėdę prie televizorių ir kompiuterių, praeina kitą – medijų – mokyklą, prieš kurią darosi bejėgės klasikinės ugdymo institucijos – mokykla, bažnyčia ir šeima“.
Mathias von Gersdorff gimė 1964 m. Čilėje. 1982–1986 m. studijavo ekonomiką Čilės katalikiškajame universitete, Heidelbergo ir Bonos (Vokietijoje) universitetuose. Dirbo Londono ir Frankfurto bankuose. Nuo 1996 m. aktyvus visuomenės veikėjas, dalyvauja organizacijų „SOS gyvybė“, „Vokietijos draugijos už krikščioniškąją kultūrą“ veikloje. Nuo 1995 m. vadovauja akcijai „Pavojus vaikams“, kuri ragina saugoti vaikus nuo neigiamos masinės informacijos įtakos, žiaurumo ir pornografijos, ragina stiprinti šeimas instituciją. Redaguoja laikraštį ,,Kultūra ir informacija“. Nuo 1999 m. yra paskelbęs straipsnių moralės temomis didžiausiuose Vokietijos laikraščiuose, išleido 10 knygų. Paskaitų ciklus apie žiniasklaidos įtaką žmonių moralės nuostatoms yra skaitęs Anglijoje, JAV, Prancūzijoje, Italijoje, Lenkijoje, Brazilijoje.
Mathias von Gersdorff pirmą kartą Lietuvoje lankėsi 1990 m. su katalikiškos tarptautinės TFP (Tradicija, šeima, nuosavybė) asociacijos delegacija, atvežusia peticiją už Lietuvos nepriklausomybę su 5,3 mln. parašų.

http://www.su.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=2048%3Apaskaita&catid=39%3Anaujienos&lang=lt
Nuotraukos V. Grinšteins

Obamos “kerenskizmas”, Hondūras ir Čaveso bedugnė

2009-08-15T16:18:00.002+03:00

Panašiai, kaip prezidentas Eduardo Frei Montalva įėjo į istoriją kaip Čilės “Kerenskis”, nes atvėrė kelius į valdžią socialistui Aljendei, prezidentui Obamai taip pat kyla pavojus įeiti į istoriją kaip Amerikos Kerenskiui , jei pastūmės Hondūrą į Čaveso prarają.

Armando Valladares, 2009 liepos 21 d., 10.50 val.

Kai šalies Aukščiausiojo Teismo sprendimu ir pritariant Kongreso daugumai buvo nušalintas Hondūro prezidentas Manuelis Zelaja (Manuel Zelaya), Hondūre pradėjo įsigalėti Čaveso diktatūra, buvo pažeidinėjama šalies konstitucija ir įstatymai. Aukščiausios Hondūro teisės institucijos, politikai ir dvasininkai reiškė savo susirūpinimą dėl galimos Čaveso diktatūros.

Tačiau nei prezidentas Obama, nei Amerikos valstybių organizacijos (AVO) generalinis sekretorius čilietis socialistas Insulza, nei “nuosaikusis” Brazilijos prezidentas Lula da Silva, nei jokios kitos Lotynų Amerikos šalies prezidentas, mūsų žiniomis, nepasakė nė žodžio dėl tautos apsisprendimo teisės, būtino tokiu atveju dialogo ar pagarbos vidaus politikos procesams.

Visi šie politikos “žaidėjai” turėjo gerą progą tarpininkauti Hondūro tautos naudai, tačiau, nors tokios galimybės dar tebeegzistuoja, visi jie nusiplauna rankas kaip Pilotas. Čia pateiksiu porą tokių galimybių.

Pirma, Amerikos valstybių viršūnių pasitarime, vykusiame Trinidade ir Tobage, visai netoli nuo Hondūro, prezidentas Obama savuoju neo-kerenskišku stiliumi plačiai šypsojosi, kalbėdamas su Čavesu, flirtavo su M. Zelaja ir kitais vietos prezidentais-populistais, tokiais, kaip Ekvadoro R. Korėja ir Bolivijos E. Moralesu, visaip gyrė “nuosaikųjį” Lulą ir išreiškė savo ketinimą atnaujinti santykius su kruvinuoju Kastro režimu.

Antra, AVO Generalinėje Asamblėjoje, kuri, kaip tyčia, vyko Hondūre, Kastro režimas, pritariant Obamos administracijai, buvo vertinamas palankiai ir išreikštas pritarimas, kad jo šalis vėl galėtų būti priimta į tarptautinę bendruomenę.

Amerikos valstybių vyriausybių vadovai galėjo puikiai jausti ir matyti labai rimtą Hondūro vidaus padėtį, tačiau jie, kaip tas Pilotas, vėl nusiplovė rankas.

Būtent tada, kai M. Zelaja buvo nušalintas ir jam pagal konstituciją buvo atimta teisė būti perrinktam prezidentu, jie nusiėmė savo kaukes, ir, tiek kairieji, tiek dabartiniai “naudingieji moderatai”, sutartinai liejo savo įniršį ant mažos šalies, kuri priešinosi tokiam spaudimui. Maža šalis tapo dvasios milžine, įkvėpta Šv. Pauliaus žodžių, kaip turinti viltį , kylančią tik iš Apvaizdos ir kuri kovoja kaip Dovydas su Galijotu.

Dabar, kai aš rašau šias eilutes, nušalintasis prezidentas M. Zelaja grasina grįžti į Hondūrą , kur, pasak šalies kardinolo , jis bus laikomas atsakingu už galimą brolžudišką karą. Net prezidentas Čavesas žvalgosi į prezidentą Obamą, tikėdamasis jo pagalbos užgniaužiant tautos pasipriešinimą prieš Čaveso režimą. Vėlgi, kai rašau šias eilutes, sklinda žinios, kad JAV Valstybės sekretorė Hillary Clinton ką tik skambino laikinajam Hondūro prezidentui ir pareiškė jam ultimatumą. Tai ta pati sekretorė Clinton, kuri Hondūre, per pastarąjį AVO susitikimą, pritarė kruvinojo Kastro režimo “išteisinimui”; ta pati Valstybės sekretorė, kuri , kartu su prezidentu Obama, pareiškė esanti atvira dialogui su pro-teroristine Irano vyriausybe, yra pasirengusi glebėsčiuotis su Kubos komunistais, šypsosi diktatoriui Čavesui, tačiau užtrenkia duris Hondūro piliečių delegacijai, atvykusiai į Vašingtoną paaiškinti, kaip jie mato situaciją savo šalyje. Tai dvigubi standartai, tai neteisybė ir veidmainystė.

Kaip minėjau, Hondūro kardinolas perspėjo nušalintąjį prezidentą, jog jis turės prisiimti atsakomybę už kraujo praliejimą, jei toks įvyktų, jam mėginant jėga grįžti į šalį.

Savo ruožtu, aš, kaip buvęs Kubos politinis kalinys , sėdėjęs 22 metus Kastro kalėjimuose, ir keletą metų dirbęs JAV ambasadoriumi Jungtinių Tautų Žmogaus Teisių Komisijoje, bei kaip paprastas Amerikos pilietis esu įsitikinęs, kad, kaip prezidentas Eduardo Frei Montalva įėjo į istoriją kaip Čilės Kerenskis, atvedęs į valdžią socialistą Aljendę, taip ir prezidentas Obama rizikuoja patekti į istoriją kaip Amerikos Kerenskis, jei ir toliau stums Hondūrą Čaveso bedugnėn.

-------------------------------------------------------------------------------------
Armando Valladares, buvęs Kubos politinis kalinys, dirbo JAV ambasadoriumi prie JT Žmogaus teisių komisijos Ženevoje, Reigano ir Bušo prezidentavimo metais. Romoje jam neseniai buvo suteiktas reikšmingas apdovanojimas už žurnalistinę veiklą , už straipsnius dėl žmogaus laisvių Kuboje ir kitose pasaulio šalyse. E. paštas: armandovalladares2006@yahoo.es

,,Krikščioniškosios kultūros institutas” ir TFP

2009-04-21T19:57:00.004+03:00

TFP – trumpinys nuo žodžio Tradition, Family, Property – Tradicija, Šeima Nuosavybė, taip vadinasi praeitame šimtmetyje katalikų filosofo Plinio Corrêa de Oliveira įkurta asociacija, ginanti ir propaguojanti katalikiškąsias vertybes. Tradicijos – visa tai, kas jungia mus kaip tautą ir kaip pasaulio piliečius: mūsų kalba, papročiai, kultūra, tikėjimas. Dievas leido mums gyventi žemėje kaip tautai, turime ir puoselėti savo tradicijas, kad neišnyktume kaip tauta. Dievas sukūrė pasaulį spalvingą, nykstant tautom pasaulis praranda savo spalvingumą. Kita vertybė, kurią propaguoja TFP organizacijos, - šeima, be kurios neįmanomas bet kurios tautos egzistavimas. Be šeimos nebūtų tautos atsinaujinimo. Pats žmogaus vystymasis rodo, kad darniam asmenybės augimui būtinas abiejų tėvų dėmesys. Jei vienas iš sutuoktinių ir miršta, savo auklėjamosios įtakos jis nepraranda. TFP propaguoja katalikiškąjį požiūrį į šeimą. Materialus šeimos egzistavimo pagrindas – nuosavybė, leidžianti patenkinti medžiaginius šeimos poreikius.
TFP ryšiams su Lietuva lemiamos įtakos turėjo 1990 metų parašų rinkimo už Lietuvos laisvę akcija 26 pasaulio šalyse, kuriose tuo metu jau buvo TFP organizacijos, ir TFP delegacijos, nuvežusios peticiją su parašais į Maskvą, susitikimai su atkurtos valstybės vadovu prof. Vyt. Lansbergiu ir Lietuvos Katalikų bažnyčios vadovu kardinolu V. Sladkevičiumi 1990 metų gruodžio pradžioje. Bažnyčios vadovui pristačius TFP delegaciją, papasakojus apie organizacijos veiklą ir tikslus, kardinolas pareiškė, ,,Malonu būtų tokią organizaciją turėti ir Lietuvoje. Ar negalėtumėte padėti jai įsikurti?” Delegacijos vadovas dr. Caio Xavier da Silveira neprižadėjo tai greitai padaryti, bet, susiklosčius aplinkybėms ir atsiradus žmonių, norinčių aktyviai prisidėti prie katalikiškųjų vertybių išsaugojimo, tai įmanoma. Tuo labiau, kad Lietuva pasižymi Marijos garbinimu, net vadinama Marijos žeme. TFP ypatingą dėmesį skiria pamaldumui į Mariją ir skleidžia pasauliui žinią, kurią Marija perdavė žmonėms 6 pasirodymų Fatimoje metu 1917 m. Pokalbiai su ano meto Lietuvos politinės ir dvasinės valdžios lyderiais nebuvo pamiršti. Nuolatinių ryšių su Lietuva pasėkoje buvo įkurtas Krikščioniškosios kultūros institutas, kurio rūpesčiu platinamas Marijos medalikėlis, leidžiami TFP kalendoriai, išdalinta žmonėm daug tūkstančių knygelių apie Marijos apsireiškimus Fatimoje, ,, Kalbėkime Rožančių “ ir kt. 2008m. išversta ir išleista knyga ,,Apginti Aukštesnįjį Įstatymą”, kur ginami tradicinės šeimos pagrindai mūsų dienų iššūkiams agresyviai plintant. (A. Račas)

Su ,,Sveika Marija” prieš maniaką

2009-04-21T19:47:00.002+03:00

Naujojo šimtmečio Europos žmones, gyvenančius Belgijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, laikas nuo laiko pasiekdavo žinios apie išniekintas ir žiauriai nužudytas paaugles arba jaunas moteris. Ilgai maniakas policijai buvo neįmenama mįsle.

Nedideliame Belgijos miestelyje, ieškodami išsigelbėjimo nuo tėvynėje siautusių smurto ir žudynių, apsigyveno Asunction šeima iš Burundijos. 2003 m. liepos 26dieną trylikametė dukra Marija ėjo namo nusipirkusi atviručių. Visai netoli namų sustojo automobilis, kurio vairuotojas paklausė, ar negalėtų pasakyti, kaip nuvažiuoti į vienuolyną Man de la Salle. Mergaitė smulkiai papasakojo, kaip surasti netoliese esantį vienuolyną, kuriame su tėvais yra daug kartų buvusi. Vyriškis paprašė, gal galėtų mergaitė palydėti, nes jis skubąs, mat, turįs greit grįžti pas vaikus, o pats prisistatė piešimo mokytoju. Mergaitė dvejojo, tėvai buvo ne kartą sakę: nesėsti su svetimais vyrais į mašiną. Bet nugalėjo kitas krikščioniškoje šeimoje puoselėtas jausmas: padėti artimui: O dar prašo žmogus, prisistatęs mokytoju: Jos tėvas taip pat mokytojas. Marija įlipo į automobilį. Greit pastebėjo, kad mašina nesuka vienuolyno link. Pirmiausia mintimis mergaitė kreipėsi į Mariją: ,,Marija, globok mane” Tada kreipėsi į grubiu tapusį vyriškį: ,, Ar jūs iš gaujos...?” ,, Ne”, - atsakė pastarasis, -,, aš dar blogesnis”. ,,Ar tikite Dievu?” – toliau klausė mergaitė. ,,Kodėl to klausi?” burbtelėjo vairuotojas. ,,Jei esate tikintis, man nieko blogo nenutiks” – paaiškino trylikametė. Nutilo vyriškis. Marija pradėjo melstis, ,, Sveika Marija” sukalbėta daug kartų. Prievartautoją tai išvedė iš kantrybės. Pavažiavęs į nuošalesnę vietą mergaitei surišo odiniu diržu rankas ir kojas ir įmetė į krovininę uždarą automobilio dalį. Mergaitė melstis nepaliovė. Staiga pajuto, kad suveržtos rankos palaisvėjo, toliau važiuojant pavyko išsilaisvinti rankas, o dar vėliau ir kojas. Prieš kažkokią tai sankryžą automobilis sustojo, turėjo praleisti pagrindiniu keliu važiuojančias mašinas. Mergaitė pabandė durų užraktą, durys iš vidaus lengvai atsidarė. Marija iššoko iš automobilio. Vairuotojas, to nepastebėjęs, nuvažiavo tolyn. Paauglė atsidūrė miško kelyje, kuriuo ne taip dažnai važiuoja mašinos. Tačiau, dar nespėjus nutolti pagrobėjui, Marija jau sėdėjo moters vairuojamame automobilyje, atmintyje vis kartodama mašinos numerį. Apie įvykį buvo pranešta policijai, kuri nusikaltėlį tuoj sulaikė. Po to sekė ilgi teisminiai veiksmai, Marija daug kartų turėjo viską apsakyti. Ji ir jos tėvai mano, kad malda išgelbėjo mergaitę, pakrikštytą gražiu Dievo Motinos vardu. Nuo to laiko Marija nesiskiria su rožiniu, kurį kalba kasdien. Malda padėjo jai nepasimesti tragiškiausiu metu, po kurio jai net neprireikė psichologo pagalbos. Po teismo generalinis prokuroras jau 17 metų merginai pareiškė: ,,Jūs buvote protingesne ir daug stipresnė už nusikaltėlį prancūzą Michel Fourniret. Jūs išgelbėjote ne tik savo gyvybę, bet ir daugelio kitų mergaičių...”

Tardymo metu monstras papasakojo apie daugybę jo padarytų nusikaltimų prieš vaikus, bet liko abejonių, ar apie visus savo nusikaltimus papasakojo. Marija ir jos tėvai tiki, kad mergaitę išgelbėjo malda į Dievo Motiną, visoje istorijoje mato daugybę dangiškosios paramos paliudijimo ženklų. Po visų teisinių tyrimų ir teismo šimtai žmonių dalyvavo padėkos pamaldose, skirtose Dievo Motinai tame pačiame vienuolyne, į kurį palydėti pasiprašė nusikaltėlis.

Minėtą istoriją plačiai aprašė Belgijos, Prancūzijos, Vokietijos, Olandijos spauda. Šis pasakojimas parengtas pagal ,,Die Welt”(Vokietija), ,,Le Monde”(Prancūzija), ,,La Voix du Nord” (Belgija) informacijas.

Parengė A.Račas