2017 m. sausio 8 d., sekmadienis

Fatimai - 100 metų


"Turbūt tik dabar, praėjus šimtmečiui, galime visiškai suvokti jos gilią tiesą ir prasmę"

„Mums siunčiama Fatimos žinia yra, po Šventojo Rašto, pats stipriausias ir darantis didžiausią įspūdį skundas dėl pasaulio nuodėmių. Ji kviečia visą Bažnyčią ir visą pasaulį giliai patyrinėti savo sąžinę, - pareiškė Leirijos-Fatimos vyskupas Antonio Marto, savo paskaitoje „Lectio Magistralis“, skaitytoje švenčiant Nacionalinę dieną Portugalijos katalikų universitete 2016m. vasario mėn.

„Įspūdingiausia ir nuostabiausia yra tai, kad žinios kontekstas ir turinys neapsiriboja tik tų mažutėlių, kurie matė apsireiškimą, asmeniniu tikėjimu. Taip pat ir ta konkrečia jų šalies situacija ar kokia nors tikėjimo tiesa“, - teigė ganytojas.

„Jos horizontas driekiasi per viso pasaulio istoriją: ji juntama pasaulio dėmesio centre ir visuose tragiškuose dvidešimtojo amžiaus istoriniuose įvykiuose. Turbūt tik dabar, praėjus šimtmečiui, galime visiškai suvokti jos gilią tiesą ir prasmę“- pasakė vyskupas.

1917

Trys piemenėliai - Liucija, Pranciškus ir Jacinta tada buvo dešimties, devynerių ir septynerių metų. 1917 m. gegužės 13-oji buvo saulėtas sekmadienis. Jau buvo po pietų, kai trys vaikai ginė savo avių bandą į ganyklą. Kuomet jie pasiekė vietą, kuri bus vadinama „Kova da Irijia“ (Irenos įduba), leido avims ganytis, o patys ėmė žaisti.

Staiga juos nustebino šviesos spindulys, kuris buvo toks ryškus, kad jie palaikė jį žaibu. Jie bėgo nuo kalvos žemyn ir pateko į krūmus. Tuo metu blykstelėjo antrą kartą, dar skaisčiau, negu pirmąjį. Nustebę jie sustojo. Nedidelio ąžuolo viršūnėje jie pamatė šviesos kamuolį, kurio viduryje sėdėjo moteris. Anot vaikų, “ji buvo visa baltai apsirengusi moteris, spindinti kaip saulė ir skleidžianti šviesą, kuri spindėjo šviesiau ir stipriau, negu krištolo stiklinė, pripildyta kristalo tyrumo vandens, pro kurį skverbėsi saulės spinduliai.” Jos neapsakomai gražus veidas „buvo nei liūdnas, nei linksmas, bet rimtas“, su švelnaus priekaišto išraiška. Jos rūbai atrodė nuausti iš šviesos. Dešinėje rankoje kabėjo rožančius. Tačiau jos veido bruožų Liucija negalėjo nupasakoti, nes ji neįstengė pažiūrėti į akinantį, dangišką veidą. „Nebijokite“, - tarė viešnia. „Aš - iš dangaus. - Atėjau jūsų paprašyti, kad ateitumėte čia sekančių šešių mėnesių tryliktą dieną, tą pačią valandą. Po to jums pasakysiu, kas esu ir ko noriu. Aš čia sugrįšiu dar septintą kartą“.

Ką pasakė vaikams Dievo Motina „Kova da Irijia“?

Žinia labai paprasta: „Ar jūs norite savo kančias paaukoti Dievui kaip atgailą už nuodėmes, kuriomis Jis yra įžeidinėjamas, ir už nusidėjėlių atsivertimą? Aukokitės už nusidėjėlius. Kiekvieną dieną kalbėkite rožančių“. Atgaila ir malda. Atgaila, nes pasaulis labai įžeidinėja Dievą. Jis nutolo nuo jo kelio. Malda už sugrįžimą, kad vėl sugrįžtų į teisingą kelią. Tačiau svarbiausia paslapties dalis buvo paskelbta liepos 13-ąją dieną. Tą dieną Marija atskleidė vaikams paslaptį, kuri susideda iš trijų dalių.

Dievo Motina vaikams parodė pragarą, kuriame iš nusivylimo ir skausmo dejavo prakeiktieji bei šaukė milžiniškos ugnies apsuptyje.

Ponia, pilna gerumo ir liūdesio, kalbėjo: „Jūs matėte pragarą, į kurį eina vargšų nusidėjėlių sielos. Kad jas išgelbėtų, Dievas nori pasaulyje įsteigti pamaldumą mano nekaltajai širdžiai. „Jei bus daroma, ką jums sakau, daug sielų bus išgelbėta, ir bus taika“. „Karas baigiasi, tačiau, jei nebus liautasi įžeidinėti Dievą, Pijaus XI valdymo metu prasidės kitas, dar blogesnis karas. Kad apsaugočiau nuo to, aš ateisiu prašyti Rusijos paaukojimo mano Nekaltajai Širdžiai ir atgailos Komunijos pirmaisiais (mėnesių) šeštadieniais. Jei mano norų bus klausoma, Rusija atsivers ir bus taika; jei ne, tuomet jinai išplatins savo klaidas visame pasaulyje, sukels karus ir Bažnyčios persekiojimus, gerieji bus kankinami ir Šventasis Tėvas daug kentės. Atskiros tautos bus sunaikintos. Bet galiausiai mano Nekaltoji širdis triumfuos“.

Kiek svarbūs šie apsireiškimai mūsų dienomis?

A. Borelli Machado knygos, išleistos visame pasaulyje apie Mergelės Marijos apsireiškimą Fatimoje, pratarmėje garsus Brazilijos katalikų filosofas Plinio Corrêa de Oliveira pažymi, kad “Vakarų Romos imperija baigėsi kaip katastrofa, aprašyta didžiojo krikščionių teologo Šv.Augustino. Viduramžių žlugimą numatė didysis pranašas Šv.Vincentas Fereras. Prancūzų revoliuciją nuspėjo kitas didis pranašas ir mokytojas Šv.Liudvikas Grinjonas de Monforas. Tačiau mūsų laikai, kurie taip pat gali baigtis dėl dar vienos katastrofos, turi didesnę privilegiją: mūsų Motina pati atėjo pas mus su savo žinia.

„Šv. Augustinas galėjo tik paaiškinti ateities kartoms, kas sukėlė tragediją, kurios liudininkas jis buvo. Šv. Vincentas Fereras ir Šv. Liudvikas Grinjonas de Monforas veltui stengėsi atitolinti tragedijas – žmonės jų neklausė. O Mergelė Marija paaiškino nelaimių priežastis ir nurodė, kaip jų išvengti. Ji taip pat numatė būsimas katastrofas, jeigu nebus jos paklausyta.

„Bet kokiu atveju, pagal apreiškimų turinio pobūdį, taip pat ir pagal Mergelės garbingumą, Fatimos apreiškimai pranoksta visus kitus atvejus, kai Apvaizda atskleidė žmogui didžiąsias gresiančias istorijos tragedijas.

„Todėl galima drąsiai teigti, kad, nepaisant jokių prieštaravimų, Mergelės Marijos ir Taikos Angelo pasirodymas Fatimoje yra pats svarbiausias ir nuostabiausias dvidešimtojo amžiaus įvykis“.

Dievo Motina pažadėjo sušvelninti numatytas žmonijai bausmes


Dievo Motina pažadėjo sušvelninti numatytas žmonijai bausmes, jei pasaulis įvykdys jos prašymus. Šis apreiškimas aiškiai sako, kad, jeigu žmonija neatsisakys savo nuodėmių ir nedarys atgailos, bausmė neišvengiama. Todėl visa žmonija ir kiekvienas jos narys atskirai turi galimybę išvengti gresiančios bausmės. Jie privalo atsisakyti nuodėmės ir atgailauti. Jeigu to nebus, ateinančios bausmės nesustabdys niekas: nei religinių švenčių šventimas, nei maldos, nei nerimai, nei panika. Bausmė bus neišvengiama.

Todėl būtina, kad nusidėjėliai padarytų rimtą ir autentišką savo dvasinio gyvenimo ataskaitą. Tai reiškia, kad jie dėl Dievo meilės ar dėl Dievo teismo baimės turi pradėti bjaurėtis nuodėme, kad jie turi pasiryžti daugiau nebenusidėti ir gyventi pagal Dešimtį Dievo Įsakymų. Tai viena iš pagrindinių sąlygų, jeigu jie nori bausmės išvengti.

Mes tikrai galime įvykdyti šią sąlygą, kurią mums suteikia Fatimos žinia. Jei žmonija atgailaus, bausmė neištiks, nes Dievas pasigailės atgailaujančio nusidėjėlio. Kas svarbiau: klausti, ar bausmė ateis, ar kada ji ateis, ar kaip viskas bus? O gal veikti ir dirbti nuosekliai, kad ji niekada neateitų? Todėl geriau dirbkime ir veikime tokia linkme ir laukime ateities ramybėje, ir bus virš mūsų Dangaus Karalienės globojanti ranka. Turime gailėtis už save ir už visus, atmindami, kad malda gali nuversti kalnus. O visada turime atsiminti tą nušviečiantį Mūsų Motinos pažadą: „Galiausiai mano Nekaltoji širdis triumfuos!“

(M. Gorre, J. Saidl nuotraukos)

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą