2019 m. vasario 13 d., trečiadienis

Brazilijos prezidentas siekia pašalinti genderizmą iš mokyklų


Naujasis Brazilijos prezidentas Jairas Bolsonaro paskelbė apie savo planus iš šalies mokyklų mokymo programų pašalinti genderistine ideologija paremtą informaciją.

Apie tai, kad nesitaikstys su genderizmo ideologija, J. Bolsonaro patvirtino jau savo inauguracijos metu. 

„Vienas iš tikslų siekiant Braziliją ištraukti  iš blogiausių pozicijų pasaulio švietimo reitinguose yra kovoti prieš marksistines atliekas, kurios yra paplituosios švietimo institucijose“, – teigė Brazilijos prezidentas.

Šią J. Bolsonaro poziciją palaiko ir naujasis Brazilijos švietimo ministras Ricardo V. Rodriguezas, kuris viešai pažadėjo užbaigti „agresyvų genderistinės ideologijos platinimą“.

Kristaus atpirkėjo statula ir Korkovado kalnas
Rio de Žaneire
Brazilijos prezidentas taip pat pažadėjo, kad iš mokyklų pašalins Paulo Freire' o – vieno iš vadinamosios kritinės pedagogikos įkūrėjų – metodiką. Remiantis šia metodika parengtose mokymo programose moksleiviai raginami marksistiškai kovoti už išsilaisvinimą iš pavergėjų priespaudos. Šeimą ir religiją bei kitas „tradicines vertybes“ siūloma traktuoti kaip prievartos formas ir jas nuolat kvestionuoti.

J. Bolsonaro teigimu, Paulo Freire' o švietimo ideologija mokinius paverčia „politiniais kovotojais“ ir yra žalinga bei netinkama mokymui mokyklose.


2019 m. vasario 11 d., pirmadienis

Susitikimo „Nepilnamečių apsauga Bažnyčioje“ proga





kviečiame 

Jus 


pasirašyti 


peticiją



Arkivysk. Sigitas Tamkevičius. Bailiai susigūšime, ar elgsimės kaip apaštalai?


Apaštalas Paulius tvirtina, kad mes esame Kristaus kūnas ir atskiri jo nariai. Krikštu mes tampame
Kristaus kūnu ir gauname tam tikrą užduotį. Apaštalas išskaičiuoja tas užduotis: kai kas skiriamas būti apaštalais, kiti – mokytojais, treti skiriami vadovauti, teikti pagalbą ir t. t. (plg. 1 Kor 12, 28–30). Krikštu mes tampame Jėzaus mokiniais ir gauname misiją būti Jo liudytojais šių dienų pasaulyje. Mes šią pareigą atliekame, kai bandome nuosekliai krikščioniškai gyventi. Kai nevaidiname krikščionio, bet juo esame. Esame krikščionys net ir tuomet, kai tikėti būna sunku.

Kai palaimintasis vyskupas Teofilius Matulionis slapta konsekravo vyskupu kunigą Vincentą Sladkevičių, sovietinės valdžios pareigūnai pabandė jį palenkti į savo pusę, kad tarnautų ne Bažnyčiai, bet okupacinei valdžiai. Tačiau vysk. Vincentas griežtai atsisakė bet kokio bendradarbiavimo ir tuomet buvo išsiųstas į ilgą tremtį. Tik po daugelio metų jam buvo leista eiti Kaišiadorių ganytojo pareigas.

Kai susiduriame su mums priešišku pasauliu, galime būti gundomi slėpti savo tikėjimą arba rinktis kompromisų kelią, tai yra elgtis panašiai, kaip elgiasi šio pasaulio vaikai. Europos Sąjungoje vis labiau įsigali nuostata, kad tikėjimą reikia visiškai palikti privačiai sričiai. Demonstruoti galima netradicinę seksualinę orientaciją, vadinamąjį „pažangų“ požiūrį į šeimą, bet tik ne tikėjimą.
Kard. V. Sladkevičius


Krikščioniui tenka rinktis: bailiai susigūžti ir nusilenkti aplinkos spaudimui ar elgtis kaip apaštalai. Kai apaštalai pradėjo skelbti Kristų, susirinkę tautos vadovai ir Rašto aiškintojai tarėsi, ką reikėtų daryti, ir nutarė uždrausti jiems kalbėti apie Kristų. Tuomet apaštalas Petras taip kalbėjo: „Spręskite patys, ar teisu Dievo akivaizdoje jūsų klausyti labiau negu Dievo! Juk mes negalime tylėti apie tai, ką esame matę ir girdėję“ (Apd 4,19–20).

Dievo žodis kviečia pamąstyti, kaip atliekame Jėzaus mokinio liudijimo pareigą.

Pagal Pro Patria

2019 m. vasario 7 d., ketvirtadienis

Visuomenė pirmiausia turėtų padėti pačiai šeimai saugoti savo vaiką


Apie naujo Vaiko teisų apsaugos pagrindų įstatymo, Telšių vyskupas, Kęstutis  Kėvalas  interviu portalui Bernardinai teigė:
„Visuomenė pirmiausia turėtų padėti pačiai šeimai saugoti savo vaiką, reikia nepamiršti, kad vaiko autonomijai grėsmę atskirais atvejais gali kelti ne tik jo šeima, bet taip pat ir visuomeninės institucijos: kai vaikas yra ištraukiamas iš jo prigimtinės augimo aplinkos, taip pat sutrukdoma vaiko socializacijos raida.“

(Daugiau skaitykite portale Bernardinai.lt)


2018 m. gruodžio 30 d., sekmadienis

Šventoji Šeima per ilgtus amžius buvo laikoma krikščioniškos šeimos modeliu


Arkivysk. Sigitas Tamkevičius

Sekmadienį po šv. Kalėdų švenčiame šventosios Šeimos šventę; dar kartą pagerbiame Betliejaus Kūdikį, o su juo ir jo gimdytojus: Švč. Mergelę Mariją ir jos sužadėtinį šv. Juozapą. Dievo plane Marijos vaidmuo buvo pats svarbiausias – ji tapo Jėzaus motina, o šv. Juozapas šv. Šeimą globojo. Vaikelis Jėzus iš Marijos ir Juozapo mokėsi, ko paprastai iš tėvų mokosi kiekvienas vaikas,- be jų pavyzdžio ir pamokymų vaikas nesubręstų pilnaverte asmenybe.

Evangelijoje apie šventąją Šeimą randame tik kelis pasakojimus. Paskutinis iš jų - tai pasakojimas, kaip Juozapas ir Marija ieškojo Jėzaus, kuris buvo pasilikęs Jeruzalės šventovėje.

Šventojo Rašto tyrinėtojai neabejoja, kad Šventosios Šeimos gyvenimas Nazarete, tikriausiai, niekuo nesiskyrė nuo kitų izraelitų šeimų; gal tik buvo daugiau susiklausymo, tarpusavio pagarbos ir besąlyginės ištikimybės Dievui.

Kūdikystės metais Jėzus žaidė ant motinos kelių, vėliau padėdavo motinai, dar vėliau - Juozapui. Netenka abejoti, kad Jėzus labai anksti pradėjo dirbti drauge su Juozapu. Neturtingos šeimos sunkiai vertėsi ir ano meto sunkios buitinės sąlygos vertė darbuotis visus šeimos narius.

Kai Jėzus pradėjo viešąjį gyvenimą, evangelistai retkarčiais pamini tik Mariją; greičiausiai Juozapas jau anksčiau buvo miręs
.
Švęsdami Šventosios Šeimos šventę, pabandykime įsigilinti, kokią svarbią vietą žmonių visuomenėje turi užimti gera šeima.
Šventoji Šeima per ilgtus amžius buvo laikoma krikščioniškos šeimos modeliu; niekas net nedrįso abejoti tokios šeimos tapatybe. Tačiau šiandien padėtis yra kardinaliai pasikeitusi, o ginantieji tradicinę šeimą yra laikomi atsilikėliais.

Šiandien yra pristatomi įvairūs šeimos modeliai: partnerystės – šeimos be santuokos, gėjų ir lesbiečių partnerystės, šeimos be vaikų ir kt. Šeimos sukūrimo pamatu laikoma ne santuokinis įsipareigojimas, o bendrai gyvenančiųjų emocinė bendrystė.

Žvelgiant iš krikščioniško kampo dabartiniu metu šeimos institutas išgyvena didelę krizę, kuri labai skaudžiai atsiliepia mūsų visuomenei. Šeima visuomet buvo kiekvienos tautos ir kiekvienos valstybės pamatas. Kai šis pamatas pradeda aižėti, pradeda trūkinėti ir sienos. Lietuvoje tai akivaizdžiausiai matome. Lietuva sparčiai nyksta ne tik dėl didelės emigracijos, bet ir dėl silpnų, byrančių šeimų, kuriose dažnai auga tik vienas vaikas.

Mes gyvename tokioje kultūrinėje aplinkoje, kai ginti tradicinę krikščionišką šeimą yra vis labiau nepopuliaru; į šeimos gynėjus dažnai žvelgiama, kaip į tamsius, religinių prietarų neatsikračiusius žmones. Labai panašiai į tradicinės šeimos gynėjus buvo žvelgiama Rusijoje po bolševikų įvykdyto valdžios perversmo, taip vadinamos Spalio revoliucijos.

Antikrikščioniškai mąstantys žmonės aiškina, jog asmens lytis yra ne biologinė duotybė, bet laisvai pasirenkamas „socialinis konstruktas“, kad visos lytinės orientacijos yra lygiavertės, kad būtina „šeimos formų“ įvairovė ir t.t. Jie prisidengdami lyčių lygybe, bando Lietuvai įpiršti Stambulo konvenciją, įteisinančią socialinės lyties sampratą. Gaila, kad net dešiniojo flango kai kurie politikai tampa šios konvencijos gynėjais.

Panašiai, kaip po Spalio revoliucijos buvo bandoma sukurti naują žmogų, aklą komunistinės visuomenės kūrėją, taip ir dabar Europoje ir pasaulyje yra daug jėgų, siekiančių perkurti žmogų, kad jis taptų žmogumi be Dievo. Normali tradicinė šeima šiems veikėjams yra didžiausia kliūtis, todėl ir yra taip primygtinai peršami tie įvairūs šeimos modeliai.

Kovotojų prieš krikščionišką šeimą rankose yra pinigai ir valdžios svertai, tačiau mūsų pusėje yra Dievas. Susitelkę prie Betliejaus prakartėlės melskimės už Lietuvos šeimas, kad jos būtų tvirtos; melskimės už pasimetusius ir antikrikščioniškų ideologijų brūzgynuose pasiklydusius vyrus bei moteris, kad jie susivoktų, kad be gerų šeimų Lietuva taps Lietuva be ateities.

pagal Pro Patria

2018 m. gruodžio 23 d., sekmadienis



Lituania Christiana sveikina savo skaitytojus su šventomis Kalėdomis, Išganytojo Užgimimo švente ir linki Viešpaties palaimintų Naujųjų metų!

2018 m. rugsėjo 12 d., trečiadienis

Athanasius Schneideris. Deramas katalikų atsakas į „Gay Pride“ fenomeną


A. Schneideris yra vyskupas augziliaras Astanoje (Kazachstanas), užaugęs po sovietų priespauda veikusioje pogrindžio bažnyčioje. Liepos 28 d. italų kalba išleistame pareiškime jis teigia, kad negalime atmesti galimybės, jog netolimoje ateityje „Bažnyčia susidurs su situacija, primenančia krikščionių persekiojimą Romos Imperijoje pirmaisiais amžiais po Kristaus, kai jie buvo verčiami laikytis totalitarinės stabų garbinimo ideologijos.“

Komentuodamas savo pareiškimą, A. Schneideris paaiškino, jog kiekvienas katalikų vyskupas yra įpareigotas atkakliai priešintis „gay pride“ paradų fenomenui. „Šiuo metu vyksta sistemiškas šio fenomeno populiarinimas visame Vakarų pasaulyje.“ – kalbėjo vyskupas. „Negana to, katalikiškosios dvasininkijos atstovų tarpe pastebime didėjantį palaikymą „gay pride“ renginių atžvilgiu. Tuo pačiu metu Bažnyčioje tvyro tiršta baimės bei pasyvumo atmosfera, užčiaupusi lūpas tų, kurie turėtų nedviprasmiškai pasisakyti šiuo klausimu ir sergėti Bažnyčios gyvastį nuo žalingų homoseksualumo bei genderizmo ideologijų, skelbdami Dievo kūrinijos tiesą ir Jo šventuosius įsakymus.“
Žemiau pateikiame A. Schneiderio pareiškimo vertimą į lietuvių kalbą. Tikimės, kad sekdami pasaulio vyskupų pavyzdžiu 2019-aisiais – kaip planuojama – įvyksiančių „Baltic Pride“ eitynių akivaizdoje netylės ir Lietuvos vyskupai.

Pastaraisiais dešimtmečiais Vakarų pasaulio miestuose ėmė plisti „gay pride“ paradai. Akivaizdus šio nenustojančio augti fenomeno tikslas yra užvaldyti visų Vakarų pasaulio miestų aikštes, o ilguoju laikotarpiu įsigalėti ir viso pasaulio miestuose – išskyrus, žinoma, Islamo šalis, baiminantis tikėtinų smurtinių atsakomųjų akcijų.

Šios demonstracijos yra organizuojamos dėka didžiulės finansinės ir logistinės paramos, kurią lydi įtakingiausių viešosios erdvės veikėjų platinama propaganda – specifiškai, politinio elito, socialinių medijų bei galingų ekonominių ir finansinių organų atstovai. Toks vieningai reiškiamas minėtų viešųjų veikėjų palaikymas yra tipiškas istorijoje regėtų totalitarinių santvarkų bruožas, kurio pagalba šios sistemos visuomenėse skiepydavo tam tikrą ideologiją. Vadinamasis „gėjų didžiavimasis“ ir jo įkvėpti paradai neabejotinai primena įvairių praeities totalitarinių politinių režimų rengtus propagandos maršus.

Vis dėlto, yra vienas reikšmingas balsas, kurio viešojoje erdvėje mes vis dar neišgirdome – bent jau ne oficialiai. Šis balsas, iki šiol neprisijungęs prie vienbalsio choro, reiškiančio palaikymą „gay pride“ eitynėms, priklauso Katalikų Bažnyčiai. Homoseksualinės lyčių ideologijos totalitarizmas šiuo metu siekia įgyvendinti turbūt ambicingiausią savo tikslą – užkariauti šį paskutinįjį pasipriešinimo jam bastioną, pačią Katalikų Bažnyčią.

Šis tikslas, kad ir kaip būtų apmaudu, jau yra pasiektas bent tam tikra prasme, kadangi šiandien stebime vis didėjantį skaičių kunigų, net vyskupų ir kardinolų, kurie įvairiais būdais reiškia viešą palaikymą šiems totalitariniams maršams, vadinamiesiems „gay pride“ paradams. Tokiu būdu, šie kunigai, vyskupai ir kardinolai tampa aktyviais propaguotojais ideologijos, kuri reprezentuoja tiesioginį įžeidimą Dievui ir žmonių asmeniniam orumui – žmonių, sukurtų kaip vyrai ir moterys, sukurtų pagal Dievo atvaizdą.

Lyčių ideologija, arba homoseksualumo ideologija, yra ne kas kita kaip maištas prieš Dievo kūriniją, kuri yra nuostabi Jo išmintimi ir meile. Tai maištas prieš viską, kas sukurta iš žmonių – vyrų ir moterų, taip gražiai papildančių ir atitinkančių vienas kitą. Homoseksualų ir lesbiečių santykiavimas niekina vyro ir moters kūną, Dievo šventyklą. Šventoji Dvasia sako: „Jei kas Dievo šventovę niokoja, tą Dievas suniokos, nes Dievo šventovė šventa, ir toji šventovė – tai jūs!“ (1 Kor 3:17). Šventoji Dvasia moko mus Šventajame Rašte, kad homoseksualus santykiavimas yra gėdingas, nes prieštarauja gamtai, kokią ją sukūrė Dievas: „Štai kodėl Dievas paliko juos gėdingų aistrų valiai. Jų moteriškės prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai. Panašiai ir vyriškiai, pametę prigimtinius santykius su moterimis, užsidegė geiduliais vienas kitam, ištvirkavo vyrai su vyrais, ir jiems būdavo jais pačiais už iškrypimą vertai atmonijama. Jie nesirūpino pažinti Dievą, tai ir Dievas leido jiems vadovautis netikusiu išmanymu ir daryti, kas nepridera.“ (Rom 1:26-28). Taigi, Šventoji Dvasia skelbia, kad žmonės, kurie vykdo mirtinas nuodėmes, įskaitant homoseksualų santykiavimą, nebus apdovanoti amžinu gyvenimu: „Argi nežinote, kad neteisieji nepaveldės Dievo karalystės? Neklyskite! Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei iškrypėliai, nei vagys, nei gobšai, nei girtuokliai, nei
keikūnai, nei plėšikai nepaveldės Dievo karalystės.“ (1 Kor 6:9-10).

Tačiau Kristaus malonė turi galią paversti stabmeldį, svetimautoją ar praktikuojantį homoseksualą nauju žmogumi. Aukščiau cituojamas Dievo Žodžio tekstas toliau teigia: „Kai kurie buvote tokie [stabmeldžiai, svetimautojai, iškrypėliai], bet dabar esate nuplauti, pašventinti, nuteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia“ (1 Kor 6:11). Suvokę šią tiesą apie Kristaus malonę, regime, kaip vilties ir tikrosios pažangos šviesa persmelkia prieš Dievą ir žmoniją nukreiptas homoseksualią praktiką ir ideologiją; mes suprantame, kad homoseksualius santykius praktikuojantis asmuo turi realią galimybę būti paverstas nauju žmogumi, sukurtu šventumo tiesoje: „Bet jūs juk ne šito išmokote apie Kristų! Jūs juk apie jį išgirdote ir pagal jį išmokote, kokia yra tiesa Jėzuje: privalu atsižadėti ankstesnio senojo žmogaus gyvenimo būdo, žlugdančio apgaulingais geismais, atnaujinti savo proto dvasią, apsivilkti nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume.“ (Ef 4:20-24). Šie Dievo žodžiai yra vienintelė žinia, verta vilties ir išlaisvinimo, kuriuos krikščionis, juolab kunigas ar vyskupas, gali pasiūlyti žmonėms, praktikuojantiems homoseksualius santykius, arba propaguojančius lyčių ideologiją.

Lyčių ideologijos totalitariškumas ir netolerantiškumas atitinkamai reikalauja totalitariško jos laikymosi. Dėl šios priežasties, visi visuomenės sluoksniai, įskaitant Katalikų Bažnyčią, yra įpareigojami vienaip ar kitaip reikšti pritarimą šiai ideologijai. Viena iš labiausiai paplitusių ir praktiškiausių viešojo ideologinių melų skleidimo priemonė yra vadinamieji „gay pride“ paradai.

Negalime atmesti galimybės, kad netolimoje ateityje Katalikų Bažnyčia susidurs su situacija, primenančia krikščionių persekiojimą Romos Imperijoje pirmaisiais amžiais po Kristaus, kai jie buvo verčiami laikytis totalitarinės stabų garbinimo ideologijos. Tais laikais savo paklusnumą jai buvo galima įrodyti pilietišku ir politiškai korektišku saujelės smilkalų sudeginimu priešais stabo ar imperatoriaus statulą.

Šiandien tokį paklusnumą rodome ne degindami smilkalus, o solidariai pakviesdami „gay pride“ dalyvius į bažnyčią ir skirdami jiems ypatingą maldą, kuria reiškiame palaikymą jų tariamoms teisėms užsiimti homoseksualiu santykiavimu ir skleisti savo ideologiją. Esame liudininkais neįtikėtino spektaklio, kuriame kunigai ir net vyskupai bei kardinolai nė kiek nenurausdami degina savo smilkalų saujeles ant homoseksualumo ar lyčių ideologijos stabo, šlovindami šio pasaulio galinguosius – tai yra, politikus, socialinių medijų milžinus ir įtakingas tarptautines organizacijas.

Koks yra deramas krikščionio, kataliko, kunigo ir vyskupo atsakas į šį vadinamąjį „gay pride“ fenomeną?
Visų pirma, būtina geraširdiškai skelbti Dieviškąją tiesą apie žmogiškojo asmens sukūrimą, skelbti tiesą apie homoseksualines tendencijas kaip psichologinį ir seksualinį sutrikimą, ir tiesą apie žmonėms su seksualinėmis tendencijomis reikalingą ir diskretiškai teikiamą pagalbą, idant jie žinotų, jog gali sulaukti pagalbos išsilaisvinant iš šios psichologinės negalios.

Taip pat reikia skelbti Dieviškąją tiesą apie mirtinai nuodėmingą homoseksualaus santykiavimo ir homoseksualaus gyvenimo būdo pobūdį, kadangi tai yra įžeidimas Dievo valiai. Su brolišku rūpesčiu būtina skelbti Dieviškąją tiesą apie praktikuojantiems ir neatgailaujantiems homoseksualams gręsiantį pavojų amžinai prarasti savo sielas.

Negana to, demonstruojant pilietišką drąsą ir naudojantis taikiais bei demokratiniais metodais, privalu priešintis krikščioniškų įsitikinimų niekinimui ir viešoms žeminančio nešvankumo apraiškoms. Privalu priešintis ideologiniu karingumu pasižymintiems maršams, kuriuos yra verčiami kentėti ištisų miestų ir miestelių gyventojai.

Svarbiausios, vis dėlto, yra dvasinės priemonės. Stipriausias ir labiausiai rafinuotas atsakas yra išreiškiamas viešais ir privačiais atpirkimo aktais Dieviškajam šventumui ir Dievo didybei, kurią taip nuožmiai ir viešai niekina vadinamieji „gay pride“ paradai.

Neatskiriama nuo atpirkimo aktų yra aistringa malda dėl homoseksualinės ideologijos propaguotojų atvertimo ir amžino jų sielų išganymo – ypač sielų tų užuojautos vertų žmonių, kurie praktikuoja homoseksualų santykiavimą.

Tegul žemiau pateikti Romos popiežiaus žodžiai sustiprina katalikų ryžtą deramai atsakyti į vadinamąjį „gay pride“ fenomeną.

Popiežius Jonas Paulius II 2000 m. priešinosi „gay pride“ paradui Romoje, aiškindamas:

Jaučiuosi įpareigotas paminėti gerai visiems žinomas [gay pride] demonstracijas, vykusias Romoje pastarosiomis dienomis. Romos Bažnyčios vardu galiu išreikšti didžiulį liūdesį [...] dėl šio įžeidimo krikščioniškosioms vertybėms mieste, branginamame katalikų visame pasaulyje. Bažnyčia negali nutylėti tiesos, nes taip išduotų savo ištikimybę Dievui Kūrėjui, ir nepadėtų atskirti gėrio nuo blogio. (Regina Coeli kreipimasis, 2000 m. liepos 9 d.)

Dabartinis popiežius, Pranciškus, ne kartą perspėjo mus apie lyčių ideologijos pavojus; pavyzdžiui:

Jūs, Irina, paminėjote didžiulį nūdienos santuokos prieš: lyčių teoriją. Šiandien prieš santuoką yra paskeltas pasaulinis kartas. Vykdoma ideologinė kolonizacija, kuria siekiama naikinti – ne ginklais, bet idėjomis. Dėl to mums visiems kyla poreikis gintis nuo tokios ideologinės kolonizacijos. (Susitikimas su kunigais, vienuoliais, seminarijų darbuotojais, Tbilisis, 2016 m. spalio 1 d.)

Kitu atveju jis taip pat yra pasakęs:

Išgyvename bandymą sunaikinti žmogų, sukurtą pagal Dievo atvaizdą. Norėčiau [...] akcentuoti, kad už šių pastangų slypi ideologijos. Europoje, Amerikoje, Lotynų Amerikoje, Afrikoje, net kai kuriose Azijos šalyse yra vykdoma kuo tikriausia ideologinė kolonizacija. Viena jos apraiškų, kurią galiu tiksliai įvardinti, yra lyčių ideologija. Šiandien vaikai – vaikai! – mokyklose yra mokomi, kad kiekvienas žmogus yra laisvas pasirinkti savo lytį. Kodėl vaikai yra to mokomi? Todėl, kad knygas tiekia tie patys asmenys ar institucijos, kurios jums duoda pinigus. Šios ideologinės kolonizacijos formos taip pat yra remiamos įtakingų valstybių. Tai siaubinga! Kartą bendraudamas su popiežiumi Benediktu, kuris yra puikios sveikatos ir labai įžvalgus, išgirdau iš jo tokius žodžius: „Šventenybe, gyvename nusidėjimo prieš Dievą Kūrėją amžiuje.“ Labai taikli įžvalga. Dievas sukūrė vyrą ir moterį; Dievas sukūrė pasaulį ir tam tikrą jo tvarką... o mes elgiamės priešingai jai. Dievas mums davė pasaulį kaip „žaliavą“, iš kurios turėjome suformuoti kultūrą; tačiau kultūra, kurią formuojame šiandien, mus palengva grąžina į tą „žaliavinę“ būklę! Popiežiaus Benedikto pastaba turėtų priversti mus susimąstyti. „Tai nusidėjimo prieš Dievą Kūrėją amžius...“ (susitikimas su Lenkijos vyskupais minint XXXI Pasaulio jaunimo dieną, Krokuva, 2016 m. liepos 27 d.)

Žmonės, kurie vadinamuosiuose „gay pride“ paraduose skatina aptartus žeminančius santykius ir patys juos praktikuoja, turėtų geriausiais draugais laikyti krikščionis, kurie sako:

Aš nedeginsiu nė krislo smilkalų ant homoseksualumo ir lyčių teorijos stabo, net jei – neduok Dieve! – tai daro mano parapijos kunigas ar mano vyskupas.

Aš atliksiu privačius ir viešus atpirkimo aktus ir atkakliai melsiuosi už amžiną išganymą sielų tų žmonių, kurie propaguoja ir praktikuoja homoseksualumą.

Aš nebijosiu naujojo politiškai ideologinio lyčių teorijos totalitarizmo, nes Kristus su manimi. O kadangi Kristus nukariavo totalitarines praeities sistemas, Jis mūsų laiku nukariaus ir lyčių ideologijos totalitarizmą.

Christus vincit, Christus regnat, Christus imperat!

Pro Patria