2018 m. rugsėjo 12 d., trečiadienis

Athanasius Schneideris. Deramas katalikų atsakas į „Gay Pride“ fenomeną


A. Schneideris yra vyskupas augziliaras Astanoje (Kazachstanas), užaugęs po sovietų priespauda veikusioje pogrindžio bažnyčioje. Liepos 28 d. italų kalba išleistame pareiškime jis teigia, kad negalime atmesti galimybės, jog netolimoje ateityje „Bažnyčia susidurs su situacija, primenančia krikščionių persekiojimą Romos Imperijoje pirmaisiais amžiais po Kristaus, kai jie buvo verčiami laikytis totalitarinės stabų garbinimo ideologijos.“

Komentuodamas savo pareiškimą, A. Schneideris paaiškino, jog kiekvienas katalikų vyskupas yra įpareigotas atkakliai priešintis „gay pride“ paradų fenomenui. „Šiuo metu vyksta sistemiškas šio fenomeno populiarinimas visame Vakarų pasaulyje.“ – kalbėjo vyskupas. „Negana to, katalikiškosios dvasininkijos atstovų tarpe pastebime didėjantį palaikymą „gay pride“ renginių atžvilgiu. Tuo pačiu metu Bažnyčioje tvyro tiršta baimės bei pasyvumo atmosfera, užčiaupusi lūpas tų, kurie turėtų nedviprasmiškai pasisakyti šiuo klausimu ir sergėti Bažnyčios gyvastį nuo žalingų homoseksualumo bei genderizmo ideologijų, skelbdami Dievo kūrinijos tiesą ir Jo šventuosius įsakymus.“
Žemiau pateikiame A. Schneiderio pareiškimo vertimą į lietuvių kalbą. Tikimės, kad sekdami pasaulio vyskupų pavyzdžiu 2019-aisiais – kaip planuojama – įvyksiančių „Baltic Pride“ eitynių akivaizdoje netylės ir Lietuvos vyskupai.

Pastaraisiais dešimtmečiais Vakarų pasaulio miestuose ėmė plisti „gay pride“ paradai. Akivaizdus šio nenustojančio augti fenomeno tikslas yra užvaldyti visų Vakarų pasaulio miestų aikštes, o ilguoju laikotarpiu įsigalėti ir viso pasaulio miestuose – išskyrus, žinoma, Islamo šalis, baiminantis tikėtinų smurtinių atsakomųjų akcijų.

Šios demonstracijos yra organizuojamos dėka didžiulės finansinės ir logistinės paramos, kurią lydi įtakingiausių viešosios erdvės veikėjų platinama propaganda – specifiškai, politinio elito, socialinių medijų bei galingų ekonominių ir finansinių organų atstovai. Toks vieningai reiškiamas minėtų viešųjų veikėjų palaikymas yra tipiškas istorijoje regėtų totalitarinių santvarkų bruožas, kurio pagalba šios sistemos visuomenėse skiepydavo tam tikrą ideologiją. Vadinamasis „gėjų didžiavimasis“ ir jo įkvėpti paradai neabejotinai primena įvairių praeities totalitarinių politinių režimų rengtus propagandos maršus.

Vis dėlto, yra vienas reikšmingas balsas, kurio viešojoje erdvėje mes vis dar neišgirdome – bent jau ne oficialiai. Šis balsas, iki šiol neprisijungęs prie vienbalsio choro, reiškiančio palaikymą „gay pride“ eitynėms, priklauso Katalikų Bažnyčiai. Homoseksualinės lyčių ideologijos totalitarizmas šiuo metu siekia įgyvendinti turbūt ambicingiausią savo tikslą – užkariauti šį paskutinįjį pasipriešinimo jam bastioną, pačią Katalikų Bažnyčią.

Šis tikslas, kad ir kaip būtų apmaudu, jau yra pasiektas bent tam tikra prasme, kadangi šiandien stebime vis didėjantį skaičių kunigų, net vyskupų ir kardinolų, kurie įvairiais būdais reiškia viešą palaikymą šiems totalitariniams maršams, vadinamiesiems „gay pride“ paradams. Tokiu būdu, šie kunigai, vyskupai ir kardinolai tampa aktyviais propaguotojais ideologijos, kuri reprezentuoja tiesioginį įžeidimą Dievui ir žmonių asmeniniam orumui – žmonių, sukurtų kaip vyrai ir moterys, sukurtų pagal Dievo atvaizdą.

Lyčių ideologija, arba homoseksualumo ideologija, yra ne kas kita kaip maištas prieš Dievo kūriniją, kuri yra nuostabi Jo išmintimi ir meile. Tai maištas prieš viską, kas sukurta iš žmonių – vyrų ir moterų, taip gražiai papildančių ir atitinkančių vienas kitą. Homoseksualų ir lesbiečių santykiavimas niekina vyro ir moters kūną, Dievo šventyklą. Šventoji Dvasia sako: „Jei kas Dievo šventovę niokoja, tą Dievas suniokos, nes Dievo šventovė šventa, ir toji šventovė – tai jūs!“ (1 Kor 3:17). Šventoji Dvasia moko mus Šventajame Rašte, kad homoseksualus santykiavimas yra gėdingas, nes prieštarauja gamtai, kokią ją sukūrė Dievas: „Štai kodėl Dievas paliko juos gėdingų aistrų valiai. Jų moteriškės prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai. Panašiai ir vyriškiai, pametę prigimtinius santykius su moterimis, užsidegė geiduliais vienas kitam, ištvirkavo vyrai su vyrais, ir jiems būdavo jais pačiais už iškrypimą vertai atmonijama. Jie nesirūpino pažinti Dievą, tai ir Dievas leido jiems vadovautis netikusiu išmanymu ir daryti, kas nepridera.“ (Rom 1:26-28). Taigi, Šventoji Dvasia skelbia, kad žmonės, kurie vykdo mirtinas nuodėmes, įskaitant homoseksualų santykiavimą, nebus apdovanoti amžinu gyvenimu: „Argi nežinote, kad neteisieji nepaveldės Dievo karalystės? Neklyskite! Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei iškrypėliai, nei vagys, nei gobšai, nei girtuokliai, nei
keikūnai, nei plėšikai nepaveldės Dievo karalystės.“ (1 Kor 6:9-10).

Tačiau Kristaus malonė turi galią paversti stabmeldį, svetimautoją ar praktikuojantį homoseksualą nauju žmogumi. Aukščiau cituojamas Dievo Žodžio tekstas toliau teigia: „Kai kurie buvote tokie [stabmeldžiai, svetimautojai, iškrypėliai], bet dabar esate nuplauti, pašventinti, nuteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia“ (1 Kor 6:11). Suvokę šią tiesą apie Kristaus malonę, regime, kaip vilties ir tikrosios pažangos šviesa persmelkia prieš Dievą ir žmoniją nukreiptas homoseksualią praktiką ir ideologiją; mes suprantame, kad homoseksualius santykius praktikuojantis asmuo turi realią galimybę būti paverstas nauju žmogumi, sukurtu šventumo tiesoje: „Bet jūs juk ne šito išmokote apie Kristų! Jūs juk apie jį išgirdote ir pagal jį išmokote, kokia yra tiesa Jėzuje: privalu atsižadėti ankstesnio senojo žmogaus gyvenimo būdo, žlugdančio apgaulingais geismais, atnaujinti savo proto dvasią, apsivilkti nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume.“ (Ef 4:20-24). Šie Dievo žodžiai yra vienintelė žinia, verta vilties ir išlaisvinimo, kuriuos krikščionis, juolab kunigas ar vyskupas, gali pasiūlyti žmonėms, praktikuojantiems homoseksualius santykius, arba propaguojančius lyčių ideologiją.

Lyčių ideologijos totalitariškumas ir netolerantiškumas atitinkamai reikalauja totalitariško jos laikymosi. Dėl šios priežasties, visi visuomenės sluoksniai, įskaitant Katalikų Bažnyčią, yra įpareigojami vienaip ar kitaip reikšti pritarimą šiai ideologijai. Viena iš labiausiai paplitusių ir praktiškiausių viešojo ideologinių melų skleidimo priemonė yra vadinamieji „gay pride“ paradai.

Negalime atmesti galimybės, kad netolimoje ateityje Katalikų Bažnyčia susidurs su situacija, primenančia krikščionių persekiojimą Romos Imperijoje pirmaisiais amžiais po Kristaus, kai jie buvo verčiami laikytis totalitarinės stabų garbinimo ideologijos. Tais laikais savo paklusnumą jai buvo galima įrodyti pilietišku ir politiškai korektišku saujelės smilkalų sudeginimu priešais stabo ar imperatoriaus statulą.

Šiandien tokį paklusnumą rodome ne degindami smilkalus, o solidariai pakviesdami „gay pride“ dalyvius į bažnyčią ir skirdami jiems ypatingą maldą, kuria reiškiame palaikymą jų tariamoms teisėms užsiimti homoseksualiu santykiavimu ir skleisti savo ideologiją. Esame liudininkais neįtikėtino spektaklio, kuriame kunigai ir net vyskupai bei kardinolai nė kiek nenurausdami degina savo smilkalų saujeles ant homoseksualumo ar lyčių ideologijos stabo, šlovindami šio pasaulio galinguosius – tai yra, politikus, socialinių medijų milžinus ir įtakingas tarptautines organizacijas.

Koks yra deramas krikščionio, kataliko, kunigo ir vyskupo atsakas į šį vadinamąjį „gay pride“ fenomeną?
Visų pirma, būtina geraširdiškai skelbti Dieviškąją tiesą apie žmogiškojo asmens sukūrimą, skelbti tiesą apie homoseksualines tendencijas kaip psichologinį ir seksualinį sutrikimą, ir tiesą apie žmonėms su seksualinėmis tendencijomis reikalingą ir diskretiškai teikiamą pagalbą, idant jie žinotų, jog gali sulaukti pagalbos išsilaisvinant iš šios psichologinės negalios.

Taip pat reikia skelbti Dieviškąją tiesą apie mirtinai nuodėmingą homoseksualaus santykiavimo ir homoseksualaus gyvenimo būdo pobūdį, kadangi tai yra įžeidimas Dievo valiai. Su brolišku rūpesčiu būtina skelbti Dieviškąją tiesą apie praktikuojantiems ir neatgailaujantiems homoseksualams gręsiantį pavojų amžinai prarasti savo sielas.

Negana to, demonstruojant pilietišką drąsą ir naudojantis taikiais bei demokratiniais metodais, privalu priešintis krikščioniškų įsitikinimų niekinimui ir viešoms žeminančio nešvankumo apraiškoms. Privalu priešintis ideologiniu karingumu pasižymintiems maršams, kuriuos yra verčiami kentėti ištisų miestų ir miestelių gyventojai.

Svarbiausios, vis dėlto, yra dvasinės priemonės. Stipriausias ir labiausiai rafinuotas atsakas yra išreiškiamas viešais ir privačiais atpirkimo aktais Dieviškajam šventumui ir Dievo didybei, kurią taip nuožmiai ir viešai niekina vadinamieji „gay pride“ paradai.

Neatskiriama nuo atpirkimo aktų yra aistringa malda dėl homoseksualinės ideologijos propaguotojų atvertimo ir amžino jų sielų išganymo – ypač sielų tų užuojautos vertų žmonių, kurie praktikuoja homoseksualų santykiavimą.

Tegul žemiau pateikti Romos popiežiaus žodžiai sustiprina katalikų ryžtą deramai atsakyti į vadinamąjį „gay pride“ fenomeną.

Popiežius Jonas Paulius II 2000 m. priešinosi „gay pride“ paradui Romoje, aiškindamas:

Jaučiuosi įpareigotas paminėti gerai visiems žinomas [gay pride] demonstracijas, vykusias Romoje pastarosiomis dienomis. Romos Bažnyčios vardu galiu išreikšti didžiulį liūdesį [...] dėl šio įžeidimo krikščioniškosioms vertybėms mieste, branginamame katalikų visame pasaulyje. Bažnyčia negali nutylėti tiesos, nes taip išduotų savo ištikimybę Dievui Kūrėjui, ir nepadėtų atskirti gėrio nuo blogio. (Regina Coeli kreipimasis, 2000 m. liepos 9 d.)

Dabartinis popiežius, Pranciškus, ne kartą perspėjo mus apie lyčių ideologijos pavojus; pavyzdžiui:

Jūs, Irina, paminėjote didžiulį nūdienos santuokos prieš: lyčių teoriją. Šiandien prieš santuoką yra paskeltas pasaulinis kartas. Vykdoma ideologinė kolonizacija, kuria siekiama naikinti – ne ginklais, bet idėjomis. Dėl to mums visiems kyla poreikis gintis nuo tokios ideologinės kolonizacijos. (Susitikimas su kunigais, vienuoliais, seminarijų darbuotojais, Tbilisis, 2016 m. spalio 1 d.)

Kitu atveju jis taip pat yra pasakęs:

Išgyvename bandymą sunaikinti žmogų, sukurtą pagal Dievo atvaizdą. Norėčiau [...] akcentuoti, kad už šių pastangų slypi ideologijos. Europoje, Amerikoje, Lotynų Amerikoje, Afrikoje, net kai kuriose Azijos šalyse yra vykdoma kuo tikriausia ideologinė kolonizacija. Viena jos apraiškų, kurią galiu tiksliai įvardinti, yra lyčių ideologija. Šiandien vaikai – vaikai! – mokyklose yra mokomi, kad kiekvienas žmogus yra laisvas pasirinkti savo lytį. Kodėl vaikai yra to mokomi? Todėl, kad knygas tiekia tie patys asmenys ar institucijos, kurios jums duoda pinigus. Šios ideologinės kolonizacijos formos taip pat yra remiamos įtakingų valstybių. Tai siaubinga! Kartą bendraudamas su popiežiumi Benediktu, kuris yra puikios sveikatos ir labai įžvalgus, išgirdau iš jo tokius žodžius: „Šventenybe, gyvename nusidėjimo prieš Dievą Kūrėją amžiuje.“ Labai taikli įžvalga. Dievas sukūrė vyrą ir moterį; Dievas sukūrė pasaulį ir tam tikrą jo tvarką... o mes elgiamės priešingai jai. Dievas mums davė pasaulį kaip „žaliavą“, iš kurios turėjome suformuoti kultūrą; tačiau kultūra, kurią formuojame šiandien, mus palengva grąžina į tą „žaliavinę“ būklę! Popiežiaus Benedikto pastaba turėtų priversti mus susimąstyti. „Tai nusidėjimo prieš Dievą Kūrėją amžius...“ (susitikimas su Lenkijos vyskupais minint XXXI Pasaulio jaunimo dieną, Krokuva, 2016 m. liepos 27 d.)

Žmonės, kurie vadinamuosiuose „gay pride“ paraduose skatina aptartus žeminančius santykius ir patys juos praktikuoja, turėtų geriausiais draugais laikyti krikščionis, kurie sako:

Aš nedeginsiu nė krislo smilkalų ant homoseksualumo ir lyčių teorijos stabo, net jei – neduok Dieve! – tai daro mano parapijos kunigas ar mano vyskupas.

Aš atliksiu privačius ir viešus atpirkimo aktus ir atkakliai melsiuosi už amžiną išganymą sielų tų žmonių, kurie propaguoja ir praktikuoja homoseksualumą.

Aš nebijosiu naujojo politiškai ideologinio lyčių teorijos totalitarizmo, nes Kristus su manimi. O kadangi Kristus nukariavo totalitarines praeities sistemas, Jis mūsų laiku nukariaus ir lyčių ideologijos totalitarizmą.

Christus vincit, Christus regnat, Christus imperat!

Pro Patria

2018 m. rugpjūčio 10 d., penktadienis

Dalyvaukite ir pakvieskite savo draugus


LAISVĖS DIENAI* PAMINĖTI

Pasitinkant Laisvės dieną, Kelmėje ir Šiauliuose tapo tradicija pagerbti už laisvę žuvusius kovotojus, kentėjusius kalėjimų kančias ir iš tremčių negrįžusiuosius.


Rugpjūčio 25 d. Kelmėje

08.30 val. - žuvusiųjų už Tėvynę palaidojimo vietų, Sąjūdžio paženklintų paminkliniais kryžiais, lankymas.
09.15 val. - malda už žuvusiuosius ir iš tremčių negrįžusius Kelmės kapinėse prie paminklo ,,Tautos kančiai atminti“. Juodojo kaspino dienos minėjimas.
09.40 val. - gėlių padėjimas prie paminklo „Laisvei“
10.00 val. - Šv. Mišios Kelmės bažnyčioje.


Rugpjūčio 25 d. Šiauliuose

16.30 val. - tradicinė 11-oji šiauliečių sueiga ant Sukilėlių
kalnelio
17.30 val. - ėjimas į Katedrą
18.00 val.- šv. Mišios Katedroje


Rugpjūčio 26 d. Padėkos ir vilties eisena į Šiluvą

 7.30 val. - Šiaulių Vyskupo Eugenijaus Bartulio pasitiki-mas prie paminklo „Laisvei“ Kelmės mieste. Iškilminga eisena į Atgimimo aikštę Kelmėje.
 8.00 val. - Sąjūdžio mitingas, skirtas Laisvės dienai paminėti Kelmės miesto Atgimimo aikštėje
 8.30 val. - Dalyvių eisenos išlydėjimas į Šiluvą (autobusai išvyks nuo Kelmės kultūros centro)
 9.00 val. - susitelksime Tytuvėnų vienuolyno kieme iš kur išeisime į Šiluvą
12.00 val. - visi dalyvausime Šv. Mišiose Šiluvoje


Lietuvos Sąjūdžio Šiaulių skyrius 
Politinių kalinių ir tremtinių organizacijos 
Krikščioniškosios kultūros gynimo asociacija
Šiaulių vyskupijos kurija

(*) 1993 08 31 – iš Lietuvos išvesta Rusijos armija 23 val. 46 min. Rusijos armijos karinis ešelonas nesustodamas pravažiavo Kenos geležinkelio stotį

2018 m. liepos 24 d., antradienis

Mums visiems reikia nuolatinio atsivertimo


Tad ko labiausiai reikia, norint atsiversti? Tikėjimo. Tikėjimas gali ir kalnus kilnoti.

Vysk. Kauneckas (J. Saidl nuotr.)
Koks dalykas žmogui gyvenime pats svarbiausias? Atsiversti, nuolat keistis, darytis vis geresniu, šventesniu. Nesikeisdamas žmogus išliktų kaip gimęs kūdikis, primityvus, nieko neišmokęs, tiesiog beraštis...

Bet ar lengva keistis? Esminiai organizmo pasikeitimai neįmanomi.

Bet žmogus labai daug keičiasi. Juk iš prigimties, nemokėdami rašto, visi išmokstame. Net imame svetimomis kalbomis kalbėti.

Žinoma, ne visada vienodai lengva žmogui keistis. Pavyzdžiui, vyresniame amžiuje jau daug sunkiau išmokti svetimų kalbų.

Šv. Raštas, Dievo mokymas kalba ne apie tokį keitimąsi. Dievas kalba tik apie patį svarbiausią žmogaus pasikeitimą – atsivertimą. Kokia prasme tai suprantama? Atsivertimas pagal Dievo mokymą – tai atsisakymas blogio, siekimas vis šventesnių dalykų. Pranašai ir pats Jėzus nenustoja raginti atsisakyti nuodėmių ir stabų. Tai yra pats pagrindinis Dievo reikalavimas mums, žmonėms.

Todėl šiandien Evangelijoje ir girdime: kai Jėzus išsiuntė mokinius skelbti jo mokymo, jie pirmiausia ragino visus atsiversti. Ir šv. apaštalas Paulius antrame skaitinyje šiandien šaukia, kad visi turime keistis, tapti šventais ir nekaltais.

Gerai žinome, kad pats Jėzus Kristus, apaštalai ir pranašai, reikalaudami atsivertimo, dažnai sulaukdavo pasipriešinimo. Jonas Krikštytojas buvo Erodo nužudytas už reikalavimą atsisakyti nuodėmės. Ir šiandien girdime pirmame skaitinyje kaip žydų karalius nori išvaryti pranašą Amosą, reikalaujantį atsiversti. Žinome, kad dėl to žydai ir žudė pranašus.

Kodėl? Atsivertimas taip pat sunkus, kaip ir bet koks pasikeitimas. Pranašas Jeremijas prikiša: „Jūs negalite atsiversti, jei esate įpratę prie blogio“ (Jer 13,23). Įprotis dažnai kankina žmogų. Atrodytų, kad tai tik vyresnių žmonių problema. Bet ir jauniems nelengva pakeisti gyvenimo kryptį. Pavyzdžiui, kai kurie dabar gyvendami nesusituokę sako, kad dabar tokia mada. Kitaip nė neįmanoma.

Jei būtų neįmanoma, nei Jėzus nereikalautų atsiversti, nei apaštalai.

Tad ko labiausiai reikia, norint atsiversti? Tikėjimo.

Štai kodėl apaštalai mokė visų pirma tikėjimo. Tikėjimas duoda jėgų žmogui atsiversti. Be tikėjimo atsivertimas tėra tik bandymas, nesėkmingas bandymas. Taigi, tiek tu, žmogau, atsiversi, kiek tiki. Todėl ir Jėzus sako: „Visa galima tikinčiam“. Dar daugiau, jis aiškina, kad tikėjimas gali ir kalnus kilnoti. Tik tokiame nepajudinamame tikėjime įmanomas tikras atsivertimas. Toks tikėjimas reiškia visišką atsidavimą Dievo meilei. Bet kai žmogus visiškai atsiduoda Dievo meilei, daugiau pajunta ir priešiškas jėgas, kurios nori sugriauti jo tikėjimą. Tai velnio veikimas. Jis dažnai gundo abejoti Dievu, Jo meile. Svarbiausia turėti tikrą Dievo meilės supratimą.

Tik patikėjęs mano meile, tu tučtuojau atsiversi iš savo klaidų. Tas „tučtuojau“ niekad nenustoja skambėti visose Šv. Rašto pašaukimų istorijose. Todėl šv. Teresėlė ir sako: „Nelauk iki rytdienos, kad pradėtum darytis šventu“. Dar daugiau: jei tiki Dievo meile, negali laukti nė sekundės. Tokia begalinė Dievo meilės jėga keičianti žmogų.

Reikia atsiversti ir Tėvynės meilei. Kai taip neseniai minėjome mūsų Valstybės dieną, prisimenu ir atsivertimus Tėvynės meilei. Garsusis mūsų himno kūrėjas Vincas Kudirka, studijuodamas lenkiškai, lietuvių kalba beveik visai nesidomėjo. Bet, kai kartą išgirdo, kad lietuviai, net nepaisydami caro žandarų persekiojimų, iš meilės savo kalbai ėmė leisti lietuvišką laikraštį, jam tiesiog širdyje smilktelėjo. O kai gavo „Aušrą“: „Tiek pamenu, kad atsistojau, nuleidau galvą, nedrįsdamas pakelti akių,... rodos, girdėjau Lietuvos balsą, sykiu apkaltinantį, sykiu ir atleidžiantį: „O tu, paklydėli, kur iki šiol buvai?“

Ir tučtuojau įsijungė į kovą už lietuvybę, ir tai kovai atidavė savo visą sveikatą...

Mums visiems reikia nuolatinio atsivertimo.

Vysk. Jonas Kauneckas (pagal Pro patria)

2018 m. gegužės 28 d., pirmadienis

ITALIJA: AŠTUNTOJI EISENA UŽ GYVYBĘ, 40 METŲ ABORTŲ ĮSTATYMŲ, 194 NUMERIS


Jau aštuntoji nacionalinė Eisena už Gyvybę – pats svarbiausias gyvybę ginantis renginys Italijoje - įvyko praeitą šeštadienį, gegužės 19-ąją dieną Romoje.

Šiais metais tūkstančiai žmonių žygiavo Šventojo miesto gatvėmis, paminėdami jau keturiasdešimtąsias 194-ojo baudžiamosios teisės įstatymo, nuo 1978 metų gegužės 22 dienos abortus legalizavusio, įsigaliojimo metines. Nuo tada, kai šis įstatymas įsigaliojo, daugiau nei šeši milijonai vaikų buvo nužudyti motinų įsčiose.

Ši Eisena už Gyvybę taip pat priminė ir apie Liverpulio ligoninės darbuotojų įvykdytą Alfie Evanso nužudymą, kurį aktyviai palaikė tiek Britanijos teismai, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas.

„Yra gyvenimo knyga, tačiau yra ir mirties knyga. Šioje mirties knygoje 1978-ųjų gegužės 22 diena įrašyta krauju. Beveik šešių milijonų nužudytųjų krauju.“ Taip kalbėjo Eisenos už Gyvybę prezidentė Virdžinija Coda Nunziante. Virdžinija taip pat stebėjosi, kaip, esant dabartinėmis aplinkybėmis, esant dabartiniai sveikatos apsaugos krizei, abortai vis dar yra pilnai valstybės finansuojami, t. y. apmokami mokesčių mokėtojų sumokėtais pinigais. „Mes nenorime minėti šių metinių veltui. Mes reikalaujame, kad 194-asis įstatymas būtų pakeistas ir kad nedelsiant 2-3 milijardų eurų finansavimas, skiriamas vaikų žudymui, būtų sustabdytas“.

Renginyje dalyvavo apie penkiolika merų bei daug gerai žinomų valstybės veikėjų, įskaitant ir Deputatų Rūmų viceprezidentą Lorenzo Fontana.

Renginyje taip pat dalyvavo daug įvairių tarptautinių, iš penkių žemynų atvykusių, už gyvybę kovojančių organizacijų, bei nemažai religijos atstovų: tarp įvairių parapijų ir religinių institutų atstovų renginyje dalyvavo ir kardinolas Raymond Leo Burke, apaštalinis nuncijus, emeritas Jungtinėse Amerikos Valstijose, monsinjoras Luigi Vigano bei arkivyskupas, emeritas, monsinjoras Luigi Negri.

Tarp kalbėjusiųjų renginyje verta paminėti Vincento Lambert motiną, kurios keturiasdešimt vienerių metų paraližuotas sūnus paskutiniuosius 10 metų yra vegetacinės būklės. Tačiau nepaisant to, kad jos sūnus neserga jokia nepagydoma liga, Reimso ligoninės medikai yra pasiruošę nutraukti vandens ir maisto tiekimą, kas reikštų šio žmogaus mirtį. Šiandien Vincento gyvybė yra palaikoma tik jo tėvų stipraus pasipriešinimo medikams dėka.

Kaip ir kasmet renginio organizatoriai prašė Dievo pagalbos, be kurios laimėti kovą už Gyvybę neįmanoma: Eisenos išvakarėse S. Maria Campitelli Bažnyčioje įvyko iškilmingoji Eucharistijos adoracija, pagerbta kardinolo Edmundas Burke.

Be viso to, šių metų gegužės 17-18 dienomis vyko ir kitas svarbus renginys – ketvirtasis Romos Gyvybės Forumas, organizuotas „Voice of the Family“ – koalicinės organizacijos, vienijančios už gyvybę kovojančius aktyvistus įvairiose pasaulio šalyse. Ši konferencija, kuri šiais buvo dedikuota savimonės, kas yra teisinga ir kas ne, ugdymui vyko Popiežiškajame Šv. Tomo Akviniečio universitete.











2018 m. balandžio 2 d., pirmadienis



„ Nėra Jo čia, Jis prisikėlė! Atsiminkite, ką Jis jums sakė, būdamas dar Galilėjoje: Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į nusidėjėlių rankas ir nukryžiuotas, o trečią dieną prisikelti” Lk 24,6-7







Lituania Christiana 
sveikina visus savo skaitytojus su šv. Velykomis!

2018 m. kovo 20 d., antradienis

Bažnyčios persekiojimas Kinioje


Palaiminti persekiojami dėl teisumo:
jų yra dangaus karalystė. (Mt 5,10)



























Atviras laiškas kardinolui Džozefui Zenui:

Kviečiame prisidėti prie iniciatyvos ir pasirašyti.