Apaštalas Paulius tvirtina, kad mes esame Kristaus kūnas ir atskiri jo nariai. Krikštu mes tampame Kristaus kūnu ir gauname tam tikrą užduotį. Apaštalas išskaičiuoja tas užduotis: kai kas skiriamas būti apaštalais, kiti – mokytojais, treti skiriami vadovauti, teikti pagalbą ir t. t. (plg. 1 Kor 12, 28–30). Krikštu mes tampame Jėzaus mokiniais ir gauname misiją būti Jo liudytojais šių dienų pasaulyje. Mes šią pareigą atliekame, kai bandome nuosekliai krikščioniškai gyventi. Kai nevaidiname krikščionio, bet juo esame. Esame krikščionys net ir tuomet, kai tikėti būna sunku.
Kai palaimintasis vyskupas Teofilius Matulionis slapta konsekravo vyskupu kunigą Vincentą Sladkevičių, sovietinės valdžios pareigūnai pabandė jį palenkti į savo pusę, kad tarnautų ne Bažnyčiai, bet okupacinei valdžiai. Tačiau vysk. Vincentas griežtai atsisakė bet kokio bendradarbiavimo ir tuomet buvo išsiųstas į ilgą tremtį. Tik po daugelio metų jam buvo leista eiti Kaišiadorių ganytojo pareigas.
Kai susiduriame su mums priešišku pasauliu, galime būti gundomi slėpti savo tikėjimą arba rinktis kompromisų kelią, tai yra elgtis panašiai, kaip elgiasi šio pasaulio vaikai. Europos Sąjungoje vis labiau įsigali nuostata, kad tikėjimą reikia visiškai palikti privačiai sričiai. Demonstruoti galima netradicinę seksualinę orientaciją, vadinamąjį „pažangų“ požiūrį į šeimą, bet tik ne tikėjimą.
 |
Kard. V. Sladkevičius
|
Krikščioniui tenka rinktis: bailiai susigūžti ir nusilenkti aplinkos spaudimui ar elgtis kaip apaštalai. Kai apaštalai pradėjo skelbti Kristų, susirinkę tautos vadovai ir Rašto aiškintojai tarėsi, ką reikėtų daryti, ir nutarė uždrausti jiems kalbėti apie Kristų. Tuomet apaštalas Petras taip kalbėjo: „Spręskite patys, ar teisu Dievo akivaizdoje jūsų klausyti labiau negu Dievo! Juk mes negalime tylėti apie tai, ką esame matę ir girdėję“ (Apd 4,19–20).
Dievo žodis kviečia pamąstyti, kaip atliekame Jėzaus mokinio liudijimo pareigą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą