Kartą seniai gyveno piemenaitė, turėjusi prižiūrėti, kad jos avys liktų ganykloje ir nepatektų į baisių vilkų nasrus. Metai bėgo, o piemenė dirbo sunkiai ir savo pareigas atliko uoliai. Tačiau nepaisant šių pastangų, kai kurios avys galiausiai vis tiek tapdavo vilkų aukomis.
Tačiau vieną dieną piemenei šovė į galvą mintis, kad būtų geriau su vilkais susitarti. Piemenaitė buvo per daug išvarginta sunkaus darbo, besistengiant atskirti vilkus ir avis. Ji pagalvojo, kad visiems būtų kur kas geriau ir lengviau, jei vilkai galėtų taikiai gyventi tarp avių. Žinoma, ji uoliai stebės vilkų elgesį ir užtikrins, kad jokia avis nebūtų užpulta. Ir taip kol vilkai nepuolė avių, jiems buvo leidžiama laisvai vaikščioti ganykloje kartu su avių banda. Piemenaitė net ėmė pririšinėti aviganį šunį, kad būtų išvengta nesusipratimų.
Vilkams susitarimas labai patiko ir kurį laiką atrodė, kad viskas einasi gerai, vos su keliais nedideliais incidentais šen ir ten. Tačiau pirmieji vilkai greitai pakvietė kitus, priešiškesnius vilkus prisijungti prie jų. Šie pakviestieji po truputį ėmė periminėti ganyklą ir engti avis. Piemenaitė ėmė dvigubai akyliau stebėti vilkus, tikėdamasi išvengti krizės.
Vieną dieną, kai apsiginti negalinčios avys ilsėjosi, vienas iš vilkų, niekad anksčiau nesužeidęs jokios avies, užpuolė bandą ir kelias avis sužeidė. Piemenaitė paleido savo aviganį šunį, kuris pasivijo vilką ir jį užmušė. Visa ganykla buvo priblokšta. Daugybė avių matė, jog anksčiau vilkas elgėsi visiškai normaliai. Jos negalėjo suprasti, kas privertė vilką taip pasielgti. Avys prikaišiojo piemenei, kad ši nesugebėjo anksčiau pamatyti vidinės krizės dabar jau mirusio vilko sieloje ženklų. Kitos ieškojo įrodymų, kad avių su vilku buvo prastai elgiamasi, dėl ko jis tapo tulžingu ir kerštingu. Dar kitos tvirtino, jog šis incidentas buvo tik pavienio vilko veiksmas ir nereprezentuoja kitų vilkų nusiteikimo.
Galiausiai piemenaitė apsilankė incidento vietoje ir paragino visus - vilkus ir avis - susivienyti ir pasmerkti tokius atsitiktinius smurto veiksmus. Ji pažadėjo ateityje būti atsargesnė įsileidžiant į ganyklą naujus vilkus. Ji teigė, jog padvigubins vilkų stebėseną, kad tokia baisi tragedija daugiau niekada nepasikartotų.
Istorija nesibaigia įprastu „ilgai ir laimingai gyveno“. Įvykių seka vis kartojosi, kol gyvenimas avims tapo nebepakeliamas, o vilkai įvedė savo barbariškumo ir teroro viešpatavimą.
Sunku nematyti panašumų tarp šios istorijos ir nesenų teroristinių išpuolių Londone ir kitose vietose. Sveikos visuomenės imasi veiksmų, kad sulaikytų nuo įžengimo į jų teritoriją blogus elementus, pakertančius bendrą taiką ir grasinančius jų piliečių saugumui.
Bet Vakarai apleido šią išskyrimo politiką ir ėmėsi įtraukimo politikos, mielai priimančios tuos, kurie skelbia savo intenciją sunaikinti krikščioniškos tvarkos likučius. Nereikia jokio stebuklingo proceso, norint identifikuoti šiuos siaučiančius elementus. Radikalūs islamistai šaiposi iš Vakarų, atvirai pripažindami savo neapykantą jiems publikacijose, interneto svetainėse ir socialiniuose tinkluose. Lyg to būtų maža, jie kviečia dar daugiau radikalių elementų atvykti ir papildyti jų gretas.
Vyriausybė renkasi vykdyti radikalų elgesio stebėseną. Juk dauguma išpuolių vykdytojų buvo „žinomi“ policijai kaip keliantys grėsmę saugumui dar prieš tai, kol užpuolė nekaltus civilius gatvėse. Yra kur kas daugiau „žinomų“ įtariamųjų, net dabar dar netrukdomai gyvenančių miestuose, ir jų skaičius auga. Kadangi tam leidžiama vystytis, tai neišvengiamai turi pasiekti tašką, kuomet jokia policijos jėga pasaulyje nebepajėgs stebėti visų pavojingų individų. Būtent tada jie smogs ir žudys.
Reikia kažką daryti, kad būtų pasmerkta ir sustabdyta ši „sutaikinimo“ politika. Normali politika turi remtis prielaida, kad egzistuoja avys ir egzistuoja vilkai. Iš vilkų visada galima tikėtis, kad jie elgsis kaip vilkai, kai tik gaus galimybę smogti.
Valdantieji, aplaidžiai atliekantys pareigą pašalinti vilkus ir apsiribojantys tik jų stebėjimu, yra dalinai atsakingi dėl jų nusikaltimų. Jų su vilkais bendradarbiaujančios rankos suteptos avių krauju. Jie bent jau turėtų būti nuoširdūs ir pripažinti, kad tapo nebe avių, o vilkų piemenaitėmis.
Pro Patria
Maždaug 15000 žmonių žygiavo per Hagos miesto gatves.
„Elena savo išvaizda tarsi niekuo neišsiskyrė iš kitų. Nebuvo ji itin graži, tai paprasta vidutinio ūgio tamsiaplaukė mergina, bet vis dėlto iš kitų ji skyrėsi savo būdo savybėmis: buvo labai kukli, tyli moksleivė. Be to, tai ji buvo mergina spindinčiu veidu, kuris spindėjo kažkokia vidine šviesa. Žiūrėdavau ir stebėdavausi, kodėl jos veidas spindi tokia skaisčia šviesa.“, - taip apie Dievo Tarnaitę Eleną Spirgevičiūtę rašė jos bendramokslė.
Kartą seniai gyveno piemenaitė, turėjusi prižiūrėti, kad jos avys liktų ganykloje ir nepatektų į baisių vilkų nasrus. Metai bėgo, o piemenė dirbo sunkiai ir savo pareigas atliko uoliai. Tačiau nepaisant šių pastangų, kai kurios avys galiausiai vis tiek tapdavo vilkų aukomis.
Reikia kažką daryti, kad būtų pasmerkta ir sustabdyta ši „sutaikinimo“ politika. Normali politika turi remtis prielaida, kad egzistuoja avys ir egzistuoja vilkai. Iš vilkų visada galima tikėtis, kad jie elgsis kaip vilkai, kai tik gaus galimybę smogti.