2018 m. sausio 25 d., ketvirtadienis

March for Life


JAV sostinėje Vašingtone sausio 19 d. šimtai tūkstančių žmonių žygiavo už gyvybę.

Kasmetinis „March for Life“ vyksta jau 45-ąjį kartą.

Šiemet į susirinkusiuosius kreipėsi prezidentas Donaldas Trumpas iš rožių sodo Baltuosiuose rūmuose.

Šioje eisenoje buvo atstovų iš kitos šalies, kaip SOS Leben ( Vokietijos krikščioniškosios kultūros asociacijos), "Droit de Naitre" (Prancūzija) ir mūsų Lietuvos "Krikščioniškosios Kultūros gynimo Asociacijos".




2018 m. sausio 8 d., pirmadienis

Eisena už gyvybę Olandijoje


Gruodžio 9 d šeštadienį, vyko Olandiškasis  „Mars voor het Leven 2017“  („Eisena už gyvybę") kuris kiekvienais metais vyksta Olandijoje.

Maždaug 15000 žmonių žygiavo per Hagos miesto gatves.


Šioje eisenoje dalyvavo  mūsų Lietuvos "Krikščioniškosios Kultūros gynimo Asociacija"
























(L. Lileikio nuotraukos)


2018 m. sausio 5 d., penktadienis

Robertas Urbonavičius. Išlikusi tvirta: Elena Spirgevičiūtė


Elenos Spirgevičiūtės beatifikacijos byla ypač svarbi šiandien, nes masinė kultūra per televiziją, žurnalus, diskotekas perša hedonistinį gyvenimo būdą, kuris sunaikina žmogaus orumą, iškreipia tikrą žmonių meilę ir palieka sunkiai gyjančias dvasines žaizdas. Šiandien jaunimui yra sunku susiorientuoti, kaip reikia gyventi laisvėje ir kokias vertybes pasirinkti, kad nebūtų prarasta dvasinė jaunatvė ir Kūrėjo įdiegtas dvasinis kilnumas. (J.E. Sigitas Tamkevičius SJ)

„Elena savo išvaizda tarsi niekuo neišsiskyrė iš kitų. Nebuvo ji itin graži, tai paprasta vidutinio ūgio tamsiaplaukė mergina, bet vis dėlto iš kitų ji skyrėsi savo būdo savybėmis: buvo labai kukli, tyli moksleivė. Be to, tai ji buvo mergina spindinčiu veidu, kuris spindėjo kažkokia vidine šviesa. Žiūrėdavau ir stebėdavausi, kodėl jos veidas spindi tokia skaisčia šviesa.“, - taip apie Dievo Tarnaitę Eleną Spirgevičiūtę rašė jos bendramokslė.
Praėjo 74 metai, nuo tos nakties, kuomet dvidešimtmetė Elena prievartos ir smurto akivaizdoje pasirinko išlikti ištikima Kristui ir savo orumui, taip kartu pasirinkdama žūtį. Tą naktį, eilinės Kauno darbininkų šeimos name susitiko du bendraamžiai – gimę ir augę tame pačiame mieste, tuo pačiu laiku, - Alfonsas Čeponis ir Elena Spirgevičiūtė. Abu dvidešimtmečiai. Vienas, - žmonių vadintas „Šančių banditėliu“, pasirinkęs nusikaltėlio kelią, o vėliau „kanonizuotas“ kaip Tarybų sąjungos didvyris, partizanas. Kita, - iš pažiūros eilinė „smetoninės Lietuvos“ išauginta mergina, - kukli, draugiška, paprasta, - tačiau jos siela pilna didelių troškimų ir dar didesnės meilės Kristui, kuri buvo apvainikuota kankinystės auka.
Elenos pavyzdys parodo ir patvirtina tiesą, kad Žmogumi išlikti galima visada ir visur, - kuomet aplink klesti melas, tamsa ir suirutė. Didžiuose istorijos virsmuose, visada laimi ne tas, kuris turi daugiau raketų ar tankų, ne tas, kuris, pasinaudodamas blogiu, skinasi sau sėkmę, - bet, tas, kuris lieka ištikimas Dievui ir žmogiškiems principams. Tiesa visada save apgina.
„Mes esame įpratę iš anksčiau matyti, kad šventieji, kuriuos gerbiame, būtų vyskupai, kunigai ar vienuoliai, kartais karaliai ar kunigaikščiai,- tokie, kurie nuo eilinio žmogaus stovi tam tikrame atstume ir, atrodo, kad jais galima tik žavėtis, tačiau jie per tolimi, kad būtų juos sekti. Elena Spirgevičiūtė mums yra artima visais atžvilgiais. Ji viena iš mūsų-, vos gimnaziją baigusi kaunietė, mergaitė, panaši į kitas to amžiaus mergaites, besižavinti gražia žmogiška meile, bet drauge besiveržianti į dvasinio gyvenimo aukštumas. Elenos Spirgevičiūtės beatifikacijos byla ypač svarbi šiandien, nes masinė kultūra per televiziją, žurnalus, diskotekas perša hedonistinį gyvenimo būdą, kuris sunaikina žmogaus orumą, iškreipia tikrą žmonių meilę ir palieka sunkiai gyjančias dvasines žaizdas. Šiandien jaunimui yra sunku susiorientuoti, kaip reikia gyventi laisvėje ir kokias vertybes pasirinkti, kad nebūtų prarasta dvasinė jaunatvė ir Kūrėjo įdiegtas dvasinis kilnumas.“ (J.E. Sigitas Tamkevičius SJ)

pagal Pro Patria



2017 m. gruodžio 22 d., penktadienis


Et Verbum caro factum est et habitavit in nobis 
(Jn 1,1-18)


Lituania Christiana dėkoja savo skaitytojams už kartu nueitą kelią ir linki palaimintų Kalėdų ir laimingų Naujųjų Metų.

2017 m. rugsėjo 11 d., pirmadienis

Padėkos už laisvę diena: Šiaulių vyskupas dėkojo už Malonių lietų

G. Martin nuotr.
Rugpjūčio 27 d. minėta Padėkos už laisvę diena, eitas Padėkos už laisvę piligriminis žygis iš Tytuvėnų į Šiluvą, kuriam vadovavo Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis.
Padėkos už laisvę dienos išvakarėse, rugpjūčio 26-ąją, Šiaulių miesto šviesuoliai rinkosi ant Sukilėlių kalnelio, kur sutiko Šiaulių vyskupą Eugenijų Bartulį, tarptautinės TFP (Tradicija, Šeima, Nuosavybė) organizacijos narius bei skautų delegaciją iš Gudijos.
Mitinge kalbėta apie laisvę, apie tai, kaip ją svarbu saugoti, apie jai grasinančią liberalios moralės ideologiją. Šiaulių miesto mero patarėjas Audrys Narbutas žmogaus, šalies laisvę kildino iš šv. Mergelės Marijos laisvo sutikimo, kurio dėka „ir mes gavome teisę sekti Jėzumi“. Sausio 13 d. įvykių dalyvis Alfonsas Burzga laisvę siejo su laime: „esame laimingi, nes neturime milijonų, bet turime džiaugsmą širdy“. Žmogiškųjų santykių svarbą pabrėžė Šv. Kazimiero ordino komtūras Kazimieras Alminas.
Nuoširdžiai dėkota TFP delegacijos nariams, kiekvienais metais aplankantiems Lietuvą su Fatimoje pasirodžiusios Švč. Mergelės Marijos statula. Ši organizacija, anot A. Narbuto, primena mums prigimtines teises, kurios dėl sovietinės ideologijos ištrintos iš mūsų politikos ir visuomenės. Seimo narys Stasys Tumėnas akcentavo TFP organizacijos puoselėjamų vertybių: tradicijos, šeimos, nuosavybės ryšį: jei yra šeima, joje iš kartos į kartą perduodamos vertybės. Vertybių tąsa svarbi buvo tarpukario nepriklausomos Lietuvos katalikiškoms organizacijoms, su viena jų – ateitininkais, seimo narys susiejo TFP pasaulietinę katalikišką organizaciją. Ateitininkų puoselėtų tradicijų perdavimas atsispindi jų vaikų veikloje, pavyzdžiui, žymaus ateitininko A. Damušio duktė G. Damušytė yra garsi Lietuvos ambasadorė. Nuosavybę S. Tumėnas siūlė suprasti ne pragmatiškai, o siejo su teise ir pareigomis.
„Dėkui Viešpačiui, Lietuva laisva, - sakė už TFP organizacijos veiklą Lietuvoje atsakingas advokatas Renato Murta de Vasconcelos, - tačiau negalime pamiršti, kad šiandien pasaulis yra didelėje moralinėje krizėje“. Advokatas paminėjo tik vieną - genderizmo ideologiją. Jei prieš ją nekovosime, vėl prarasime savo tapatybę. Tačiau moralinio ir ideologinio blogio fone turime būti drąsūs, nes Marija Fatimoje pažadėjo pagalbą.
Muzikiniais intarpais renginį puošė Šiaulių bičiulių choras, Šiaulių tremtinių choras, Šiaulių pučiamųjų orkestras.
17.30 vėliavomis bei švč. Mergelės Marijos statula nešina eisena Vilniaus gatve pajudėjo link Katedros. Čia 18 val. šv. Mišias aukojo Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis. Išryškinęs Evangelijos mintį, ganytojas ją susiejo su Laisvės dienos minėjimu bei besisvečiuojančios TFP organizacijos puoselėjamomis vertybėmis, taip pat šios organizacijos skelbiama Fatimos žinia. Fatimoje M. Marija priminė maldos, atgailos ir aukos būtinybę. Svarbu, kad kiekvieną vakarą šeimose skambėtų rožinio malda, kad šeimose būtų kuriama Namų bažnyčia. Vyskupas kvietė vienytis su TFP organizacija maldoje dėl šeimos vertybių, kurios šiandien neginamos. „Kokios bus šeimos, tokia bus ateities Lietuva“, - sakė Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis.
Po šv. Mišių dar susirinkta šventoriuje.
Pirmasis mitingas Padėkos už laisvę dieną – rugpjūčio 27-tą, prasidėjo ankstų rytą Kelmėje. Šiaulių vyskupą Eugenijų Bartulį Kelmės dekanas kun. Mindaugas Grigalius, parapijiečiai, tarptautinės TFP (Tradicija, Šeima, Nuosavybė) ir Baltarusijos skautų delegacijų nariai sutiko prie Kelmės bažnyčios. Po Trumpo pasisveikinimo bei svečių giesmės organizuota iškilminga eisena į Kelmės Atgimimo aikštę. Pasisakymus apie laisvę, vertybes, gėrį, solidarumą vainikavo tautinės vėliavos iškėlimas. Antrasis mitingas surengtas Tytuvėnų vienuolyno kieme. Po jo, lydimi dūdmaišio garsų, Padėkos eisenos už laisvę dalyviai pėsčiomis išėjo į Šiluvą, primindami bei tęsdami seną lietuvišką tradiciją. Eisenai vadovavo Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, stipriu balsu vesdamas giesmę bei rožinio maldą, spėjantis palaiminti iš sodybų palydėti eisenos išėjusius žmones, padėkoti už prie kelio padėtus obuolius. Lygiai taip pat džiugiai Šiaulių ganytojas dėkojo už „Malonių lietų“, lydėjusį piligrimus iki pat Šiluvos. Pirmą kartą per daugiametę Padėkos už laisvę piligrimystės istoriją Šiluvos sankryžoje susitiko abi eisenos: ėjusios nuo Tytuvėnų ir nuo Dubysos. Prie Šiluvos Bazilikos piligrimus sutiko Šiluvos klebonas, vicedekanas kun. Erastas Murauskas. 12 val. prasidėjo Šv. Mišios pilnutėlėje Šiluvos bazilikoje.

Inesė Ratnikaitė (Vatikano Radijas)

2017 m. rugpjūčio 10 d., ketvirtadienis

Kviečiame rugpjūčio 27 d. į


Padėkos ir Vilties eiseną į Šiluvą


Neleiskime sau užmiršti auskinių savo istorijos puslapių bei fakto, jog per visus penkiasdešimt komunistinės priespaudos metų mūsų tikėjimas niekuomet nemirė ir visuomet išliko tokių žmonių kaip Arkivyskupas Teofilius Matulionis sielose, prieš kurio didingą asmenybę klaupėsi Popiežius Pijus XI. Tai buvo tikėjimas, įkvėpęs net tik partizanus, bet ir išlaisvinęs Eucharistijos Bičiulių širdis. Tegul šis tikėjimas įkvepia kiekvieno iš mūsų drasą, pasiaukojimą bei atsidavimą net tik mūsų šaliai, bet ir krikščioniškų vertybių, suteikiančių gyvybę mūsų valstybei, puoselėjimui.

I - Vykstančius pro Kelmę į Tytuvėnus prašome užsukti į Kelmės Atgimimo aikštę, kurioje:

7.30 val. sutiksime garbius svečius, Sąjūdžio mitinge iškilmingai iškelsime tautinę vėliavą;

8.30 val. susitelksime Tytuvėnų vienuolyno kieme, iš kur 9 val. išeisime į Šiluvą.

II - Vykstančius pro Raseinius prašome iki 9 val. atvykti į Dubysos slėnį, iš kur, susitelkę maldai, eisime į Šiluvą.

12 val. visi dalyvausime šv. Mišiose Šiluvoje.


Lietuvos Sąjūdžio Taryba
VšĮ ,,Krikščioniškosios kultūros institutas“
Šiaulių vyskupijos kurija
Kauno arkivyskupijos kurija


2017 m. liepos 21 d., penktadienis

John Horvat. Kaip Vakarai tapo piemenaite, ganančia vilkus



Kartą seniai gyveno piemenaitė, turėjusi prižiūrėti, kad jos avys liktų ganykloje ir nepatektų į baisių vilkų nasrus. Metai bėgo, o piemenė dirbo sunkiai ir savo pareigas atliko uoliai. Tačiau nepaisant šių pastangų, kai kurios avys galiausiai vis tiek tapdavo vilkų aukomis.

Tačiau vieną dieną piemenei šovė į galvą mintis, kad būtų geriau su vilkais susitarti. Piemenaitė buvo per daug išvarginta sunkaus darbo, besistengiant atskirti vilkus ir avis. Ji pagalvojo, kad visiems būtų kur kas geriau ir lengviau, jei vilkai galėtų taikiai gyventi tarp avių. Žinoma, ji uoliai stebės vilkų elgesį ir užtikrins, kad jokia avis nebūtų užpulta. Ir taip kol vilkai nepuolė avių, jiems buvo leidžiama laisvai vaikščioti ganykloje kartu su avių banda. Piemenaitė net ėmė pririšinėti aviganį šunį, kad būtų išvengta nesusipratimų.

Vilkams susitarimas labai patiko ir kurį laiką atrodė, kad viskas einasi gerai, vos su keliais nedideliais incidentais šen ir ten. Tačiau pirmieji vilkai greitai pakvietė kitus, priešiškesnius vilkus prisijungti prie jų. Šie pakviestieji po truputį ėmė periminėti ganyklą ir engti avis. Piemenaitė ėmė dvigubai akyliau stebėti vilkus, tikėdamasi išvengti krizės.

Vieną dieną, kai apsiginti negalinčios avys ilsėjosi, vienas iš vilkų, niekad anksčiau nesužeidęs jokios avies, užpuolė bandą ir kelias avis sužeidė. Piemenaitė paleido savo aviganį šunį, kuris pasivijo vilką ir jį užmušė. Visa ganykla buvo priblokšta. Daugybė avių matė, jog anksčiau vilkas elgėsi visiškai normaliai. Jos negalėjo suprasti, kas privertė vilką taip pasielgti. Avys prikaišiojo piemenei, kad ši nesugebėjo anksčiau pamatyti vidinės krizės dabar jau mirusio vilko sieloje ženklų. Kitos ieškojo įrodymų, kad avių su vilku buvo prastai elgiamasi, dėl ko jis tapo tulžingu ir kerštingu. Dar kitos tvirtino, jog šis incidentas buvo tik pavienio vilko veiksmas ir nereprezentuoja kitų vilkų nusiteikimo.

Galiausiai piemenaitė apsilankė incidento vietoje ir paragino visus - vilkus ir avis - susivienyti ir pasmerkti tokius atsitiktinius smurto veiksmus. Ji pažadėjo ateityje būti atsargesnė įsileidžiant į ganyklą naujus vilkus. Ji teigė, jog padvigubins vilkų stebėseną, kad tokia baisi tragedija daugiau niekada nepasikartotų.

Istorija nesibaigia įprastu „ilgai ir laimingai gyveno“. Įvykių seka vis kartojosi, kol gyvenimas avims tapo nebepakeliamas, o vilkai įvedė savo barbariškumo ir teroro viešpatavimą.

Sunku nematyti panašumų tarp šios istorijos ir nesenų teroristinių išpuolių Londone ir kitose vietose. Sveikos visuomenės imasi veiksmų, kad sulaikytų nuo įžengimo į jų teritoriją blogus elementus, pakertančius bendrą taiką ir grasinančius jų piliečių saugumui.

Bet Vakarai apleido šią išskyrimo politiką ir ėmėsi įtraukimo politikos, mielai priimančios tuos, kurie skelbia savo intenciją sunaikinti krikščioniškos tvarkos likučius. Nereikia jokio stebuklingo proceso, norint identifikuoti šiuos siaučiančius elementus. Radikalūs islamistai šaiposi iš Vakarų, atvirai pripažindami savo neapykantą jiems publikacijose, interneto svetainėse ir socialiniuose tinkluose. Lyg to būtų maža, jie kviečia dar daugiau radikalių elementų atvykti ir papildyti jų gretas.

Vyriausybė renkasi vykdyti radikalų elgesio stebėseną. Juk dauguma išpuolių vykdytojų buvo „žinomi“ policijai kaip keliantys grėsmę saugumui dar prieš tai, kol užpuolė nekaltus civilius gatvėse. Yra kur kas daugiau „žinomų“ įtariamųjų, net dabar dar netrukdomai gyvenančių miestuose, ir jų skaičius auga. Kadangi tam leidžiama vystytis, tai neišvengiamai turi pasiekti tašką, kuomet jokia policijos jėga pasaulyje nebepajėgs stebėti visų pavojingų individų. Būtent tada jie smogs ir žudys.

Reikia kažką daryti, kad būtų pasmerkta ir sustabdyta ši „sutaikinimo“ politika. Normali politika turi remtis prielaida, kad egzistuoja avys ir egzistuoja vilkai. Iš vilkų visada galima tikėtis, kad jie elgsis kaip vilkai, kai tik gaus galimybę smogti.

Valdantieji, aplaidžiai atliekantys pareigą pašalinti vilkus ir apsiribojantys tik jų stebėjimu, yra dalinai atsakingi dėl jų nusikaltimų. Jų su vilkais bendradarbiaujančios rankos suteptos avių krauju. Jie bent jau turėtų būti nuoširdūs ir pripažinti, kad tapo nebe avių, o vilkų piemenaitėmis.

Pro Patria