Manifestacija Varšuvoje

2011 m. gegužės 29 d. Varšuvoje vyko 6 –tasis maršas ,,Už gyvybę ir šeimą”, kurį inicijavo kun. P.Skargos vardo Krikščioniškosios Kultūros institutas ir fondas ,,Nacionalinė gyvybės diena” Maršo moto: ,,Lenkija kreipiasi į žmonių sąžinę”.

Apie 20000 žmonių minia skandavo šūkius, ginančius šeimą, ir nešė daugybę plakatų su užrašais: ,,Abortams – stop! “, ,,Kiekvienam vaikui teisę gimti”. Į Manifestaciją Varšuvoje už šeimą ir gyvybę atėjo žmonės ištisomis šeimomis, netgi su seneliais. Žygio metu vyravo gera nuotaika. Manifestacijoje dalyvavo Tradicijų, šeimos ir nuosavybės gynimo asociacijos ir jai artimų organizacijų delegacijos iš įvairių šalių: Brazilijos, JAV, Prancūzijos, Vokietijos, Austrijos, Belgijos, Lietuvos ir Estijos. Minioje matėsi daugybė kunigų ir vienuolių, o taip pat Lenkijos parlamento nariai ir kiti žymūs politikai. Reikėtų priminti, jog prieš šią manifestaciją buvo pruošta peticija, po kuria per dvi savaites pasirašė virš 500.000 asmenų. Peticijoje reikalaujama uždrausti Lenkijoje abortus. Balandžio pabaigoje peticija įteikta įstatymų leidėjams. Peticijoje sakoma ,,Mūsų šalyje daug sudėtingų socialinių, ekonominių ir politinių problemų. Tačiau esminė problema – moralinė, lemianti kiekvieno žmogaus ir visos visuomenės gyvenimą, todėl Lenkija kreipiasi šiandien į savo piliečių sąžinę”. (L. Przybyz, vert. A. Račas , nuotr. J. Saidl)

,,Jie surišo jo rankas...“

Prof. Plinio Corrêa de Oliveira
1908-1995 m., Brazilija,
Katalikų mąstytojas ir visuomenės veikėjas.
Straipsnis parašytas 1952 m. ir skirtas Gavėnios susikaupimui.
Iš vokiečių kalbos išvertė Antanas Račas

Kodėl budeliai Jėzų surišo? Kodėl jie norėjo sutrukdyti Jo rankoms judėti, kodėl jas surišo stipriais raiščiais? Kodėl tokiu būdu kam nors suvaržomi judesiai ir galios, galima būtų paaiškinti didžiule neapykanta arba baime. Dėl ko tokia neapykanta toms rankoms? Kodėl tokia baimė prieš Jo rankas?
Ranka – viena iš išraiškingiausių ir kilniausių žmogaus kūno dalių. Popiežiai ar tėvai, kai teikia palaiminimą, daro tai rankos ženklu. Maldai žmogus sudeda rankas arba jas kelia į Dangų. Kai norime parodyti valdžią, į rankas įduodame skeptrą, kai jėgą, – rankoje kalavijas. Gydytojas ranka paduoda vaistus, gailestingas žmogus ištiesia pagalbos ranką vargšams, seneliams ar vaikams.
Žmogus bučiuoja rankas tiems, kurie daro gera, ir suriša rankas tų, kurie daro blogį.
O Tavo rankos, Viešpatie, ką jos padarė? Kodėl jas surišo?

****

Kas galėtų pasakyti, o Viešpatie, kokios tos rankos, dabar kraujuojančios, sužalotos, bet tokios gražios ir kilnios, kurios nuo pirmųjų Tavo kūdikystės dienų garbino Dievą, kai jas bučiavo Švenčiausioji Mergelė ir šventasis Juozapas? Kas galėtų pasakyti, su kokiu švelnumu jos glostė švenčiausiąją Motiną? Su kokiu nuoširdumu jos buvo sudedamos maldai? Ir su kokia jėga, kokiu uolumu ir nusižeminimu jos dirbo Šv. Juozapo dirbtuvėje?
Tobulo sūnaus rankos, ką jos blogo padarė šioje žemėje?

****

Prasidėjus Tavo viešajam gyvenimui, Tu buvai Mokytojas, mokęs žmones eiti keliu, vedančiu į Dangų. Tavo rankos judėjo, kad nurodytų kelią į dangiškąją buveinę arba kad sudraustų nuo blogio. Tavo rankos praturtindavo Tavo kalbas, Tavo žodžiai dėka rankų gestų tapdavo aiškesni. Apaštalai ir žmonių minios patikėjo Tavimi, Viešpatie.

****

Mokytojo rankos, bet taip pat ir Ganytojo rankos. Tu ne tik mokei, bet ir buvai vadovu bei gyvenimo pavyzdžiu. Vadovo uždavinys – paveikti valią, o mokytojo – protą. O valią pirmiausia galima paveikti meile. Tavo rankos buvo apdovanotos paslaptingomis, antgamtiškomis galiomis, kad paglostytų mažuosius, kad priimtų atgailą darančiuosius ir kad gydytų ligonius.
Bet šitos rankos taip stebuklingai galingos, jog joms pakluso gamtos dėsniai, joms, davus ženklą, atsitraukdavo skausmas, mirtis, neviltis, turėjo ir kitą užduotį. Ar Tu nekalbėjai apie pavojingąjį vilką? Ar Tu galėjai būti Ganytoju, nenuvijusiu vilką? Vilką,–taip, bet pirmiausia – velnią.
Viešpatie, Tu savo galia išvarinėdavai velnią, o nuo Tavo žodžių, skambančių rimtai ir valdingai kaip griausmas, kilniau ir šventiškiau kaip angelų giedojimas, sprukdavo išsigandusios ir suglumusios nešvariosios dvasios.
Ganytojau, Tavo dieviškosios rankos kėlė lazdą ne tik prieš mums nematomas dvasines galybes, plevenančias ore ir siekiančias pražudyti žmones, kaip sako Šv. Povilas, tačiau ir prieš velnią, bandydamas įveikti blogį, pasireiškiantį regimomis ar kitaip suprantamomis formomis.

Blogis pirmiausia suvokiamas abstrakčiai. Bet nėra nė vienos ydos, kurios, Viešpatie, nebūtum įvardinęs. Konkretus blogis pasireiškia žmonėse. Ir ne tik aplamai žmonėse, bet tam tikruose visuomenės sluoksniuose, pvz. fariziejuose. Ir ne tik atskiruose sluoksniuose, bet ir konkrečiuose žmonėse, kaip prekeiviuose šventykloje, įamžintuose Evangelijoje dėka jų išvaikymo. Čia kalbama ne tik apie žmonių teises, bet ir apie Dievo dalykus. Tarnaujant Dievui, būna akimirkų, kai tylėti negalima, kai tylėjimas reiškia išdavystę.

****

O šitos rankos, tokios švelnios teisiesiems, kaip Šv. Jonui – nekaltajam, Šv. Magdalenai – atgailautojai. Šitos rankos, keliančios baimę blogiui, velniui, kūniškiesiems geiduliams, kodėl jos dabar surištos ir kraujuojančios?
Ar dėl nekaltųjų darbų, ar dėl atgailautojų? O gal dėl tų, kurie dėka savo išdidumo nepriėmė Tavo meilės ir Tavo gailestingumo ir nuo Tavęs nusigręžė?
Bet iš kur tokia neapykanta, iš kur tokia baimė, kad nusprendžia Tavo rankas surišti, nutildyti Tavo balsą, atimti Tau gyvybę?

****

O Viešpatie, norint šią visą baisenybę suprasti, reikia tikėti, kad egzistuoja blogis. Reikia pripažinti, kad žmonės pagal savo prigimtį atmeta aukojimąsi, ir jei jau pasuko priešinimosi Dievui keliu, nėra niekšybės ir nedorybės, kurių negalėtų padaryti. Būtina pasakyti, kad Tavo Įstatymas reikalauja pasiaukojimo, kad nėra lengva išlikti skaisčiu, nusižeminusiu ir garbingu. Ir aplamai, nėra lengva ir paprasta sekti Tavuoju Įstatymu. Bet visgi, Tavo valdžia švelni, Tavo našta lengva. Ne todėl, kad būtų lengva atsisakyti to, kas mumyse gyvuliška, kas nedorovinga, bet todėl, kad Tu pats mums padedi.
Jei kas nors Tau pasako ne, tuoj pat pradeda Tave neigti, o tuo pačiu neapkęsti gėrio, tiesos, tobulybės,–visa tai, ką Tu įkūniji. O kadangi toks žmogus regimu būdu negali Tavęs pasiekti, kad Tau išlietų savo pyktį, tai jis užsipuola Tavo Bažnyčią, niekina Ostiją, nuodėmiauja, skleidžia amoralumą, kelia revoliuciją.

****

Mano Jėzau, Tu surištas. Kur yra tie luošieji, raupsuotieji, aklieji, kurtieji, kuriuos Tu pagydei? Kur tie apsėstieji, kuriuos Tu išlaisvinai, tie nuodėmingieji, kuriems Tu atleidai, kur tie teisieji, kuriems Tu atvėrei amžinąjį gyvenimą? Kodėl jie visi neateina, kad sutraukytų pančius, kuriais surišo Tavo rankas?

****

Ir koks paradoksas. Tavo priešai vis dar bijo Tavo surištų rankų. Dėl to jie tave ir nužudys. Tavo draugai, greičiausiai, nesuvokia Tavo galios. Ir kadangi tvirtai Tavimi nepasitiki, jie pabėga nuo žmonių, persekiojančių Tave.
Kodėl? Akivaizdi blogio jėga. Tavo priešai taip stipriai pamilo blogį, bet jie, nors Tu esi pažemintas Tave surišusiais pančiais, suvokia visą Tavo galios jėgą... Ir bijo! Kad jaustųsi saugesniais, ruošiasi visą Tavo kūną nusėti žaizdomis, išlieti paskutinįjį Tavo kraujo lašą ir pamatyti Tave, paskutinįjį kartą iškvepiant. Net po to jie nenurimsta. Ir miręs keli jiems baimę. Tavo kapas užritinamas, o Tavo kūną saugo ginkluoti sargybiniai. Neapykanta Tau verčia juos būti budriais, jie suvokė, kad Tu nesunaikinamas.
Gaila, kad gerieji viso to taip aiškiai nemato. Jiems atrodo, kad Tu nugalėtas, pražuvęs... Jie bėga, norėdami patys išsigelbėti. Jie turi akis, jie turi ausis, bet tik tam, kad suvoktų sau pavojų. Taip jau yra, kad žmogus labiausiai jautrus tiems dalykams, kuriuos jis myli. Ir jei žmogus greičiau pastebi pavojų sau negu Tavo galią, tai todėl, kad jam sava gyvybė svarbiau nei Tavo garbė.
O Viešpatie, dažnai Tavo priešai dreba iš baimės prieš Tavo Bažnyčią, o aš, matydamas ją surištą, puolu į nusivylimą!

****

Ir vis tik, Tavo priešai ne be reikalo baiminosi! Tu prisikėlei! Nei pančiai, nei vinys, nei kapo akmuo, nei mirties galios nesulaikė Tavęs. Taip, Tu prisikėlei! Aleliuja!
Mano Viešpatie, pamokyk, ką aš galėčiau nuveikti Tavo Bažnyčiai, nuo kurios nutolo dalis jos vaikų, pasidavę amoraliems įpročiams ar neteisingų mokymų suklaidinti? Kaip apsaugoti Bažnyčią nuo išorės pavojų ir nuo vidaus blogybių, kurias sukelia nuolaidžiaujantys velniui ar nesąmoningai jam tarnaujantieji? Ar aš tik laukiu, bijausi, ar nemanau, kad viskas prarasta?
Mano Viešpatie, tūkstantį kartų – Ne! Savo galia Tu prisikėlei! Raiščius, kuriais Tavo priešai norėjo išlaikyti Tave mirties šešėlyje, Tu sutraukei! Tavo Bažnyčia iš Tavo prisikėlimo gauna jėgos įveikti visas kliūtis kelyje. Mūsų viltis – ne nuolaidžiavimas ar prisitaikymas prie mūsų epochos klaidų, mūsų viltis Tavyje, o Viešpatie!
Išklausyk mūsų prašymus, kuriais kreipiamės į Tave, užtariant Švenčiausiajai Mergelei Marijai. Atsiųsk, Jėzau, savo Dvasios ir Tu atnaujinsi Žemės veidą!

Kryžiaus kelias

(anglų)

Didžiosios savaitės meditacija

Iš Plinio Corrêa de Oliveiros 1967 kovo 17 dienos „Santo do dia“ (1) teksto apie Dievo Motinos sopulius, jai gyvenant Žemėje.

Artinasi Didžioji savaitė.

Tai tinkamas laikas pamąstyti apie mūsų požiūrį į skausmą ir kančią. Kiekvienam reikėtų vienumoje susikaupti prie kryžiaus arba Sopulingos Dievo Motinos paveikslo ar statulėlės, pamiršti visą pasaulį ir Dievo akivaizdoje paklausti savęs:

Ar suvokiu savo atpirkimo kainą? Ar suprantu, kokių kančių pareikalavo visos man padovanotos malonės? Ar suprantu, kad Jėzus ant kryžiaus prisiminė asmeniškai kiekvieną žmogų nuo pasaulio pradžios iki jo pabaigos? Kad ir mane Jis regėjo savo dvasioje, praeinantį pro Jį,ir kad Jis man dovanojo gailesčio, gerumo ir atpirkimo žinią?

.

Jis matė mano sielą, mano asmenį. Jam patikau toks, koks esu, Jo paties sukurtas. Jis iš meilės pasiaukojo už mane, nes norėjo, kad būčiau išganytas. Ar galiu įsivaizduoti, kad mano išganymas tiek daug kainavo? Ar suprantu, kokiu būdu atsiliepiau į šią auką? Ar suvokiu savo nedėkingumą? Kiek esu padaręs prasižengimų, dažniausiai - iš apsileidimo, ir tik todėl, kad nepanorau išvengti progos nusidėti ir nedaug pasiaukoti! Nusidėdamas sėmiau Kristaus kraują ir pyliau jį į nutekamąjį kanalą. Kraują, pralietą už mane, bet vis tiek įpuoliau į pasmerkimą. O Dievas vis laikė mane šiame gyvenime, pakentė mane ir laukė manęs su naujomis, dar didesnėmis malonėmis, kaip tos, kurias buvau gavęs anksčiau.

Štai vėl Didžioji savaitė, proga man gauti malonių. Mūsų Viešpaties šonas atvertas, iš jo teka gailestingumo šaltinis man ir kviečia mane atgailai, atsilyginimui, nuostabiam susitaikymui su Juo. Tai gerumo ir prielankumo srovė, kokios niekada nebūčiau galėjęs įsivaizduoti. Todėl mano pirmasis rūpestis per Didžiąją savaitę – pagalvoti apie savo sielą. Be baimės ir panikos, nes Dievas yra gailestingumo tėvas, o Marija - bet kokio gailestingumo motina ir laidas. Turėčiau susimąstyti rimtai ir giliai. Pajusti tekantį Kristaus kraują ir prisipažinti sau, kaip aš su tuo krauju pasielgiau.

„Kokia naudą teikia mano pralietas kraujas?“

Taip savęs klausė mūsų Viešpats Jėzus Kristus, ir tai buvo vienas iš didžiausių Jo skausmų: Quae utilitas in sanguine meo? (Ps 30,10). Galų gale – ko gi vertas mano kraujas? Jis galvojo apie daugelį sielų, kurios paniekins Jo kraują. Lengvabūdiškai, trumparegiškai, dėl smulkmenos, dėl nevertingo dalyko. Dėl pašaipaus tarnaitės šypsnio, kaip tai atsitiko Petrui. Dėl trisdešimt auksinių, kaip Judas. Iš tingumo, nes norėjo miego, kaip kiti apaštalai. Iš baimės, dėl oportunizmo (susitaikėliškumo), dėl geidulingumo, dėl daugybės kitų priežasčių Jo šalinsis sielos!

Jėzus ir Jo Motina žvelgė į mūsų laikus. Jėzus matė ir visą mūsų laikų išdavystę, Savo vienišumą; visą skausmą, kurį jam suteiks sudiržusios sielos. Jei kiekvieno atskiro žmogaus nuodėmė tiek daug skausmo teikia Mūsų Viešpačiui, tai kiek jo dar daugiau atneša šventosios bažnyčios narių nuodėmės?

Pranašas Dovydas dėl to paties skundėsi draugui, kuris jį išdavė:

,,Ne priešas mane užgaulioja – tuomet galėčiau pakęsti, ne mano nedraugas su manimi įžūliai elgiasi – tuomet galėčiau nuo jo pasislėpti. Bet esi tu, mano bendras, mano bičiulis, mano artimas draugas! Tu, kurio draugyste mėgavausi, mes drauge ėjome į Dievo Namus!“ (Ps 55, 13-15).

***

1) "Santo do dia" (Dienos šventasis). Kai 1964 m. prof. Plinio Corrêa de Oliveiros pirmieji mokiniai ir bendradarbiai, su kuriais jis įkūrė TFP, po kasdieninio susirinkimo su vyresniaisiais paprašė pakomentuoti jaunesniesiems, dienos šventojo gyvenimą jis mielai atsiliepė į šį prašymą. Taip atsirado kasdieninė "Santo do dia" (dienos šventojo) tradicija.

***

Tekstas paimtas iš vokiško vertimo:

http://p-c-o.blogspot.com/2010/03/eine-meditation-fur-die-karwoche.html

Citatos iš 55 psalmės vertimas paimtas iš: ,, Šventasis Raštas. Lietuvos katalikų vyskupų konferencija“ 1997, 878 psl.

Žmonės dažnai klausia, kurioje vietoje Jėzus pasirodė, kada ir t.t. Mes paprašėme Kelmės klebono kun. A. Urbelio paaiškinti Katalikų bažnyčios požiūrį į individualius apsireiškimus vienam ar kitam žmogui Kunigo komentarą pateikiame su mūsų skelbta ,,Neišgalvota istorija”.

Komentaras apie privačius apreiškimus

Tai vienur, tai kitur pasaulyje pasigirsta žinių apie privačius apreiškimus. Priskaičiuojama daugybę atvejų, kai žmonės, net nebūtinai krikščionys, teigia regėję Viešpatį Jėzų, Dievo Motiną ir kitus šventus asmenis. Ne vienas girdėjo apie įvykius Keturnaujienoje, Imbrade, Alksnėnuose, verkiančias Marijos statulas, stebuklingus šaltinėlius ir t.t.

Kyla klausimas, ar tikri yra tie privatūs apreiškimai ir kas už jų stovi?

Jėzus Kristus yra Apreiškimo viršūnė ir pilnatvė, todėl II Vatikano Susirinkimo dogminė konstitucija apie Dievo Apreiškimą “Dei Verbum” skelbia, jog “nelauktina jokio naujo viešo apreiškimo iki garbingai pasirodys mūsų Viešpats Jėzus Kristus”, ir Bažnyčia, Šventajai Dvasiai veikiant, yra tikrasis Dieviškojo Apreiškimo saugotojas, interpretuotojas ir perdavėjas.

Bažnyčia išskiria viešąjį apreiškimą ir privačius apreiškimus. Viešasis Apreiškimas, įgavęs literatūrinę Biblijos formą, skleidžiasi per Bažnyčios Tradiciją. Dievas palaipsniui leido save pažinti ir galiausiai pats tapo žmogumi Jėzumi Kristumi, per kurį mums galutinai ir pilnai pasakė viską, ko reikia išganymui.

O privačių apreiškimų atveju Bažnyčia pripažįsta jų antgamtinę galimybę, tačiau aiškiai nustato, jog jie nepriklauso Bažnyčios tikėjimo lobynui ir todėl katalikams nėra privaloma jais tikėti. Tačiau pavieniui apreiškimo regėtojui, šis privatus apreiškimas, jeigu tik jis yra atėjęs iš Dievo ir savo vaisiais yra geras, gali padėti atsiversti ir gyventi tikro Dievo vaiko gyvenimą.

Dekanas Arūnas Urbelis

Gailestingumo metus pradedant

Neišgalvota istorija

Žmogui, neturinčiam krikščioniškųjų vertybių orientyrų, nesunku šiandieninėje visuomenėje netekti ir žmogiškojo orumo. Dar mokyklos suole ar net anksčiau pradedami formuoti vertybiniai orientyrai, dažniausiai - masinės informacijos priemonių, pirmiausia televizijos pagalba, o kur dar įvairiausi prekybos centrai, viliojančios parduotuvių vitrinos, įvairūs atrakcionų parkai. Peršama vartotojiška pasaulėžiūra, kai daiktų, turto, malonumų siekimas tampa gyvenimo tikslais. Ne visiems pasiseka, šiuo keliu pasukus, ne vienas nusivylęs paskęsta narkomanijos ar alkoholizmo liūne, o tokiais atvejais prarandama viskas, net žmogiškasis orumas. Gailestingi žmonės bando padėti, kuriasi labdaros organizacijos, bandančios gelbėti nelaimėlius. Ir Kelmėje buvo įsikūrę ,,Pakalnės brolių namai“. Jau daug metų veikia Samariečių labdaros valgykla, kurioje karštus pietus gauna kelios dešimtys sunkiai besiverčiančių asmenų, iš jų - keletas priklausomybės problemų turinčių, dėl kurių dalis žmonių pareiškia nenorį remti tokios Kelmės samariečių veiklos. Priminsime, Samariečių labdaros valgykla veikia tik žmonių paramos dėka.

Norėčiau supažindinti su J. Wetzel (1) užrašytu atsitikimu Vokietijos Bavarijos žemėje. Pasakojimą atsiuntė mūsų bičiuliai iš ,,Vokietijos susivienijimo už krikščioniškąją kultūrą”.

Paulius sėdėdavo ant šaltų šv. Jokūbo bažnyčios akmeninių laiptų. Tokiu būdu prašydavo išmaldos. Prieš pamaldas einantiems į bažnyčią atidarydavo duris, draugiškai šypsodamasi savo beveik bedante burna. Penkiasdešimt penkerių metų vyriškis buvo iš būrio benamių, bandančių kažkaip išgyventi. Jo kūnas buvo išvargintas ne tik šalčio ir alkio, bet pirmiausia alkoholio. Jis atrodė daug senesnis negu iš tikrųjų buvo. ,,Kad tik nepritrūkčiau valios savo silpnybę įveikti”- dažnai pagalvodavo. Kartais tvirtai nutaria: Su gėrimu - baigta. Tačiau, artėjant vakarui, užplūsta prisiminimai apie buvusią šeimą, kurios neteko per nelaimingą atsitikimą, o tada vėl griebiasi butelio. Alkoholis, kad ir neilgam užpildo sieloje atsiradusią tuštumą. Vyno butelis tampa ištikimiausiu palydovu, o kepenų cirozė ir kitos ligos graužia jo sveikatą. Pasikeitusi veido spalva nieko gero nežada. Žmonėms, einantiems į bažnyčią, Paulius - lyg ir bažnyčios laiptų dalis, lyg kokia statula. Jie taip ir elgiasi su juo. Daugelis jo lyg ir nepastebi, o tie, kurie į jį atkreipia dėmesį, klausia savęs, kiek jis dar temps...

Tik klebonas ir parapijos naujoji referentė bandė rūpintis juo. Pirmiausia sesuo Petra, jaunoji misionierė iš Steyler kongregacijos (2), kasdien pas jį ateidavo. Jos apsilankymai džiugino Paulių, be to, ji vis ką nors atnešdavo valgyti. Tačiau ir seselei Petrai nepavyko Paulių atitraukti nuo gatvės. Jis nenorėjo eiti į kleboniją nei pavalgyti, nei nusiprausti.

Kiekvieną vakarą, kai tik sutemsta ir nebelieka žmonių, įslenka Paulius į tamsią ir tuščią bažnyčią ir atsisėda į suolą pirmoje eilėje, tiesiai prieš tabernakulį. Ir taip prasėdi tylėdamas ir nejudėdamas kokią valandą, po to atsistoja ir bažnyčios viduriu eina prie pagrindinio išėjimo, kol pradingsta nakties tamsoje. Kur jis nueina, niekas nežino, bet kitą rytą jis vėl sėdi ant laiptų prie bažnyčios durų.

Bėga dienos. Seselė Petra kartą jį paklausė: ,,Pauliau, matau, kad kiekvieną vakarą eini į bažnyčią. Ką tu ten veiki visą valandą? Gal meldiesi?“ ,,Nesimeldžiu, – atsako Paulius. - Ir kaip galėčiau melstis! Kai buvau mažas, lankiau tikybos pamokas, bet praėjo daug laiko, užmiršau visas maldas. Nė vienos neprisimenu! Ką aš ten veikiu? Nueinu prie tabernakulio, kuriame Jėzus visai vienas toje dėžutėje, ir sakau: ,,Jėzau, tai aš – Paulius. Atėjau Tavęs aplankyti.” Ir pabūnu dar šiek tiek, kad Jis nebūtų vienas.“

Vieną rytą prieš Kalėdas žmonės pastebėjo, kad ta vieta, kurioje tiek metų sėdėdavo Paulius, tuščia. Seselė Petra tuoj pradėjo jo ieškoti ir po kurio laiko atrado ligoninėje, esančioje netoli bažnyčios. Aną rytą praeiviai pastebėjo Paulių, gulintį be sąmonės po tiltu, ir iškvietė greitąją pagalbą. Dabar Paulius guli ligoninėje.

Kai seselė jį pamatė, persigando. Paulius, prijungtas prie daugybės žarnelių, sunkiai kvėpavo. Jo veidas buvo mirštančiam būdingos pilkos spalvos. ,,Ar Jūs giminaitė?“ – gydytojo balsas nutraukia Petros mintis. ,,Ne, bet aš juo pasirūpinsiu,” - atsakė spontaniškai. ,,Daug nereikės, juk jis jau prie mirties,“ – liūdnai palingavo gydytojas galva. Seselė Petra atsisėdo greta Pauliaus, paėmė jo ranką ir kurį laiką meldėsi. Po to, liūdnai nusiteikusi, grįžo į kleboniją.

Kitą dieną ji vėl nueina į ligoninę, nusiteikusi išgirsti liūdną žinią apie Pauliaus mirtį. Bet ne, kas gi tai? Ji negali patikėti savo akimis. Paulius sėdi lovoje, ką tik nusiskutęs. Žvaliomis akimis ir guviu žvilgsniu draugiškai žiūri į įeinančią seselę. Neapsakomą laimę spinduliuoja jo švytintis veidas. Petra negali patikėti: ar tai iš tikrųjų tas pats žmogus, kuris vakar vadavosi mirtimi? ,,Pauliau, tai neįtikėtina, tu iš tikrųjų prisikėlei. Tavęs negalima atpažinti. Kas atsitiko su Tavimi?

,,Na taip, tai buvo vakar vakare, po to, kai tu išėjai. Aš jaučiausi labai blogai. Staiga prie lovos kojų galo išvydau kažką stovintį. Jis buvo gražus, neapsakomai gražus... Tu to ir įsivaizduoti negali! Jis man nusišypsojo ir pasakė: ,,Pauliau, tai aš, Jėzus. Atėjau tavęs aplankyti.”

Paulius nuo tos dienos nebevartoja nė lašelio alkoholio. Seselė Petra surado klebonijoje jam kambarėlį, parūpino sodininko pareigas. Jo gyvenimas visiškai pasikeitė. Atsirado draugų iš parapijos bendruomenės. Kai gali, padeda seselei Petrai. Tačiau viena iš ankstesnių laikų išliko: kai temsta, įeina į bažnyčią, atsisėda prieš tabernakulį ir sako: ,,Jėzau, tai aš, Paulius. Atėjau Tavęs aplankyti.“

1. J. Wetzel, užrašęs šią istoriją, garantuoja, kad čia nėra nieko išgalvota, tai tikra istorija. 2. Katalikių Steyler misionierių kongregacija rūpinasi socialine parama žmogui . Lietuvoje tokios kongregacijos nėra.

Istoriją išvertė A.Račas

Kelmė

Šaltinis: BAYERN (ru, 22. Dez. 2010)
http://www.radio-silence.tv/index.php?menug=9&menuh=3&idRu=806