2017 m. liepos 21 d., penktadienis

John Horvat. Kaip Vakarai tapo piemenaite, ganančia vilkus



Kartą seniai gyveno piemenaitė, turėjusi prižiūrėti, kad jos avys liktų ganykloje ir nepatektų į baisių vilkų nasrus. Metai bėgo, o piemenė dirbo sunkiai ir savo pareigas atliko uoliai. Tačiau nepaisant šių pastangų, kai kurios avys galiausiai vis tiek tapdavo vilkų aukomis.

Tačiau vieną dieną piemenei šovė į galvą mintis, kad būtų geriau su vilkais susitarti. Piemenaitė buvo per daug išvarginta sunkaus darbo, besistengiant atskirti vilkus ir avis. Ji pagalvojo, kad visiems būtų kur kas geriau ir lengviau, jei vilkai galėtų taikiai gyventi tarp avių. Žinoma, ji uoliai stebės vilkų elgesį ir užtikrins, kad jokia avis nebūtų užpulta. Ir taip kol vilkai nepuolė avių, jiems buvo leidžiama laisvai vaikščioti ganykloje kartu su avių banda. Piemenaitė net ėmė pririšinėti aviganį šunį, kad būtų išvengta nesusipratimų.

Vilkams susitarimas labai patiko ir kurį laiką atrodė, kad viskas einasi gerai, vos su keliais nedideliais incidentais šen ir ten. Tačiau pirmieji vilkai greitai pakvietė kitus, priešiškesnius vilkus prisijungti prie jų. Šie pakviestieji po truputį ėmė periminėti ganyklą ir engti avis. Piemenaitė ėmė dvigubai akyliau stebėti vilkus, tikėdamasi išvengti krizės.

Vieną dieną, kai apsiginti negalinčios avys ilsėjosi, vienas iš vilkų, niekad anksčiau nesužeidęs jokios avies, užpuolė bandą ir kelias avis sužeidė. Piemenaitė paleido savo aviganį šunį, kuris pasivijo vilką ir jį užmušė. Visa ganykla buvo priblokšta. Daugybė avių matė, jog anksčiau vilkas elgėsi visiškai normaliai. Jos negalėjo suprasti, kas privertė vilką taip pasielgti. Avys prikaišiojo piemenei, kad ši nesugebėjo anksčiau pamatyti vidinės krizės dabar jau mirusio vilko sieloje ženklų. Kitos ieškojo įrodymų, kad avių su vilku buvo prastai elgiamasi, dėl ko jis tapo tulžingu ir kerštingu. Dar kitos tvirtino, jog šis incidentas buvo tik pavienio vilko veiksmas ir nereprezentuoja kitų vilkų nusiteikimo.

Galiausiai piemenaitė apsilankė incidento vietoje ir paragino visus - vilkus ir avis - susivienyti ir pasmerkti tokius atsitiktinius smurto veiksmus. Ji pažadėjo ateityje būti atsargesnė įsileidžiant į ganyklą naujus vilkus. Ji teigė, jog padvigubins vilkų stebėseną, kad tokia baisi tragedija daugiau niekada nepasikartotų.

Istorija nesibaigia įprastu „ilgai ir laimingai gyveno“. Įvykių seka vis kartojosi, kol gyvenimas avims tapo nebepakeliamas, o vilkai įvedė savo barbariškumo ir teroro viešpatavimą.

Sunku nematyti panašumų tarp šios istorijos ir nesenų teroristinių išpuolių Londone ir kitose vietose. Sveikos visuomenės imasi veiksmų, kad sulaikytų nuo įžengimo į jų teritoriją blogus elementus, pakertančius bendrą taiką ir grasinančius jų piliečių saugumui.

Bet Vakarai apleido šią išskyrimo politiką ir ėmėsi įtraukimo politikos, mielai priimančios tuos, kurie skelbia savo intenciją sunaikinti krikščioniškos tvarkos likučius. Nereikia jokio stebuklingo proceso, norint identifikuoti šiuos siaučiančius elementus. Radikalūs islamistai šaiposi iš Vakarų, atvirai pripažindami savo neapykantą jiems publikacijose, interneto svetainėse ir socialiniuose tinkluose. Lyg to būtų maža, jie kviečia dar daugiau radikalių elementų atvykti ir papildyti jų gretas.

Vyriausybė renkasi vykdyti radikalų elgesio stebėseną. Juk dauguma išpuolių vykdytojų buvo „žinomi“ policijai kaip keliantys grėsmę saugumui dar prieš tai, kol užpuolė nekaltus civilius gatvėse. Yra kur kas daugiau „žinomų“ įtariamųjų, net dabar dar netrukdomai gyvenančių miestuose, ir jų skaičius auga. Kadangi tam leidžiama vystytis, tai neišvengiamai turi pasiekti tašką, kuomet jokia policijos jėga pasaulyje nebepajėgs stebėti visų pavojingų individų. Būtent tada jie smogs ir žudys.

Reikia kažką daryti, kad būtų pasmerkta ir sustabdyta ši „sutaikinimo“ politika. Normali politika turi remtis prielaida, kad egzistuoja avys ir egzistuoja vilkai. Iš vilkų visada galima tikėtis, kad jie elgsis kaip vilkai, kai tik gaus galimybę smogti.

Valdantieji, aplaidžiai atliekantys pareigą pašalinti vilkus ir apsiribojantys tik jų stebėjimu, yra dalinai atsakingi dėl jų nusikaltimų. Jų su vilkais bendradarbiaujančios rankos suteptos avių krauju. Jie bent jau turėtų būti nuoširdūs ir pripažinti, kad tapo nebe avių, o vilkų piemenaitėmis.

Pro Patria


2017 m. liepos 9 d., sekmadienis

Meilė Dievui ir aprangos kuklumas: kaip apginti šeimą ir atkurti krikščioniškąją kultūrą


Luiz Sergio Solimeo

„Man patinka vulgarumas. Geras skonis – tai mirtis, vulgarumas yra gyvenimas“. Tai žodžiai, kuriuos ištarė anglų drabužių modeliuotoja Mary Quant, pasižymėjusi tuo, kad išrado mini sijonėlį ir trumpus aptemptus šortus. Tie žodžiai atskleidžia septintojo dešimtmečio vieną iš svarbiausių, bet retokai aptariamų, „drabužių revoliucijos“ aspektų, t.y. vulgarumą.

Iš tikrųjų, mada vis labiau ir labiau pasižymi vulgarumu.

Vulgarumas ne tik paniekina gerą skonį ir padorumą, bet ir atspindi tam tikrą mentalitetą, kuris yra priešiškas tvarkai, disciplinai ir bet kokiam santūrumui, kylančiam dėl estetikos, moralės ar socialinių sumetimų, ir kuris galiausiai reiškia visiškai liberalų elgesio modelį.

Ar patogumas ir praktiškumas yra patys aukščiausi aprangos kriterijai?

Priežastis atsirasti vis labiau trumpėjančiam sijonėliui buvo „praktiškumas ir laisvumas, leidžiantys moterims suspėti į autobusą“. Toks praktiškumo ir judesio laisvumo supratimas, turbūt, buvo vienintelis tokių drabužių atsiradimo kriterijus, nulėmęs elegancijos ir blaivaus požiūrio, jau nekalbant apie kuklumo normas, žlugimą.

Tokiu būdu, kasdieninė, nerūpestingai pasiūta apranga, būdama patogesnė ir praktiškesnė, tampa norma, nepaisant žmogaus lyties, amžiaus ir aplinkybių. Džinsai ar trikotažo marškinėliai (anksčiau buvę tik apatinio trikotažo dalimi), jau yra įprastinė, dažniausiai dėvima apranga.

Savaime aišku, žmogus gali rinktis vilkėti paprastus drabužius laisvalaikio metu, tačiau tokie drabužiai neturėtų sudaryti įspūdžio, kad jam ar jai nesvarbu asmens orumas ar rimtumas. Jie neturi rodyti, kad žmogus neturi savo principų.

Praeityje netgi laisvalaikio drabužiai, būdami patogesni, teigė žmogaus orumą, kurio ir dabar nevalia prarasti.

Įdomu pažymėti, kad daugelis verslo kompanijų dabar jau reikalauja, kad jų darbuotojai vilkėtų dalykinius kostiumus, demonstruojančius rimtumą ir atsakomybę. Tai įrodymas, kad apranga iš tikrųjų kalba. Ji gali reikšti rimtumą, atsakingumą, arba, antra vertus, nebrandumą ir nerūpestingumą.

Vienoda abiejų lyčių apranga

Idėja, kad aprangos patogumas ir praktiškumas turi būti prioritetas, reiškia dar vieną nepageidautiną pasekmę, t.y. drabužiai jau nebeatspindi asmens identiteto. Kitaip tariant, jie jau nerodo jo socialinės padėties, profesijos, taip pat tokių savybių, kaip lytis ar amžius.

Tokiu būdu, vienoda abiejų lyčių apranga labai išpopuliarėjo: džinsus, šortus jau dėvi tiek vyrai, tiek moterys ir visos amžiaus grupės, tiek jaunimas, tiek pagyvenusieji, vedę ir nevedę, studentai ir dėstytojai, vaikai ir suaugusieji, visi nešioja vienodai ir tai jau nerodo, kas jie yra, ko jie siekia ir trokšta.

Abitas nedaro žmogaus vienuoliu, bet jį identifikuoja

Žinoma, galima ginčytis, sakant, kad „abitas dar nedaro žmogaus vienuoliu“. Pats faktas , kad asmuo rengiasi išskirtinai ir su elegancija nereiškia, kad jis arba ji laikosi griežtų principų ir gero elgesio taisyklių. Lygiai taip pat, jeigu žmogus visada rengiasi paprastai, anaiptol nereiškia, kad jo principai ar elgesys yra nepriimtini. Iš pirmo žvilgsnio argumentas gali atrodyti logiškas ir net akivaizdus. Tačiau pažvelgus giliau, yra ne taip.

Tiesa, abitas dar nedaro žmogaus vienuoliu. Tačiau yra vienas neginčijamas elementas, kuris rodo jo tapatybę. Dar daugiau, jis daro įtaką ne tik tam, kaip visuomenė žvelgia į vienuolį, bet ir kuo jis laiko pats save. Niekas nepaneigs, kad daugelio vyrų ir moterų vienuolių identiteto praradimas, vykęs per pastaruosius 40 metų, buvo dėl to, kad jie atsisakė savo tradicinių abitų, kurie adekvačiai reiškė neturto, skaistumo ir klusnumo dvasią, taip pat ir asketišką gyvenimo būdą, pritinkantį įšventintiems asmenims.

Aprangos ir įsitikinimų koherentiškumo poreikis

Esant tokiai tendencijų, principų, įsitikinimų ir elgesio modelių vienovei, mūsų aprangos pobūdis neabejotinai daro įtaką mūsų mentalitetui.

Tam tikro stiliaus apranga sąlygoja ir žmogaus elgesio modelį. Kada ji jau nebeatspindi žmogaus elgesio tendencijų, principų ir įsitikinimų, jo mentalitetą lemia nejuntamas polinkis būti tokiu, kokiu jis norėtų būti. Taip atsitinka todėl, kad žmogiškasis protas, dėl jam būdingos logikos, natūraliai siekia nustatyti tam tikrą minties ir elgesio nuoseklumą.

Ši taisyklė tiksliausiai atsispindi garsiojoje prancūzų rašytojo Paul Bourget frazėje: “Reikia gyventi taip, kaip galvoji, nes anksčiau ar vėliau, būdamas skausme prieš gyvenimo pabaigą, galvosi taip, kaip gyvenai“.

Šis principų transformacijos ar erozijos procesą gali sulėtinti ar pristabdyti žmogus, kurio tikėjimas karštas, kurio įsitikinimai ir mintys gilios. Tačiau jeigu nebus pašalintas nenuoseklumas tarp elgesio, kuris atsispindi aprangoje, ir principų, tai tas erozijos procesas, kad ir koks lėtas jis būtų, taps neišvengiamu.

Gyvas tikėjimas, netinkami drabužiai

Ši subtili erozija dažnu atveju pasireiškia tuo, kad prarandamas jautrumas fundamentaliems mentaliteto dalykams. To iliustracija galėtų būti pagarba šventiems dalykams.

Tačiau, laikantis principo, kad vienintelis aprangos tinkamumo kriterijus yra jos patogumas, einama link to, kad į rimtą ir šventą veiklą imama žvelgti atsainiai. Kaip galima paaiškinti tą faktą, kad žmogus, kuris tiki Viešpačiu ir Šventojo Sakramento buvimu, ir kuris aukojasi dažna adoracija, vis dėl to nemato jokio prieštaravimo pasirodydami prieš Švenčiausiąjį Sakramentą su šortais, tarytum iškyloje?

Vėl gi, tas pats žmogus, kuris pasirodo taip apsirengęs adoracijai, niekada nesirengs taip, eidamas susitikti su karaliene Elzbieta II. Šis prieštaravimas parodo, kad nors žmogus yra išlaikęs savo tikėjimą, Altoriaus sakramento didingumo ir jo tikrojo buvimo suvokimas iš jo sielos jau yra išnykęs.

Egalitarizmas …


Mūsų laikais egzistuoja tendencija įgyvendinti labai radikalią lyčių lygybės idėją visuose kultūros ir socialinių santykių lygiuose, taip pat lygybę tarp žmonių ir gyvūnų.


Aprangos atveju, egalitarizmas pasireiškia vis stiprėjančia proletariškumo tendencija, kuriant vienodas madas abiems lytims ir atsisakant kartų skirtumo. Dabar žmonės gali nešioti tokius pačius drabužius nepaisant savo padėties visuomenėje, amžiaus ar aplinkybių (pvz., kelionėje, per religines ar pasaulietines šventes ir pan.).

Šiandieninėje madoje vyrauja chaosas. Dažnu atveju pagal dėvimą aprangą sunku atskirti vyrus nuo moterų, vaikus nuo tėvų, iškylaujančius nuo švenčiančių religinę šventę. Šukuosenos ir plaukų kirpimo mados turi tą pačią tendenciją neigti amžių bei lytį ir laužyti nusistovėjusius elegancijos ir gero skonio standartus.

… kuris veda link infantilizmo


Vienas iš ryškesnių aspektų dabartinėse madose yra noras sukurti amžinos nesibaigiančios jaunystės iliuziją, jaunystės be atsakomybės iliuziją, kuri, kaip reiškinys, vadintinas ”Piterio Peno sindromu”.

Šiuolaikinė mada demonstruoja žmogaus infantilizacijos tendenciją. Viena brazilų mados kritikė pasakė taip: “Jau seniai stebime madas, demonstruojamas ant užsieninių ir vietinių podiumų, o jos turėtų būti demonstruojamos vaikams skirtose ekspozicinėse salėse, nes būtent toks yra tų madų infantiliškumo lygis. Dabartiniai stilistai, kuriems virš 25 metų, kuria ir patys dėvi drabužius, kuriuos galėtų dėvėti, pavyzdžiui, dienos centro vaikai”.

Skaistybei svarbiausia kuklumas


Be to, kad dabartinė mada yra ekstravagantiška, egalitariška ir infantiliška, joje nėra jokio kuklumo, be to, dar reikia įžvelgti jos siekį kėsintis į dorą.

Žmogaus kūnas yra gražus, ir šis grožis mus traukia. Bet dėl žmogaus gimtosios nuodėmės geidulingumas, žavėjimosi kūnišku grožiu, ypač moters, malonumas gali vesti į pagundą ir nuodėmę.

Tuo nenorima pasakyti, kad vienos kūno dalys yra geros ir gali būti rodomos, o kitos – blogos ir turi būti slepiamos. Tai absurdiškas teiginys, ir jis niekada nebuvo bažnyčios doktrina. Visos kūno dalys yra geros, visas žmogaus kūnas yra geras, nes jį sukūrė Dievas. Tačiau ne visos kūno dalys yra lygios, kai kurios žadina lytinį potraukį. Todėl tų kūno dalių išryškinimas per pusiau nuogumą, nepadorios suknelių iškirptės arba žmogaus anatomiją pabrėžiantys aptempti drabužiai, kelia, ypač vyrams, sujaudinimo riziką.

Todėl drabužiai turi uždengti tai, ką reikia uždengti ir paryškinti tai, ką galima. Moters veido uždengimas, kaip daro musulmonai, puikiai parodo tos religijos pusiausvyros nebuvimą ir tai, kad ta religija nesuvokia, kas yra tikras žmogiškasis orumas. Žmogaus veidas yra pati kilniausia kūno dalis, nes ji tobulai atspindi sielą, ir ji ypač išryškėja moters vienuolės tradiciniame drabužyje.

Kaip vyriškas drabužis turi pabrėžti vyriškumo aspektą, taip ir moterų mados turi reikšti gracingumą ir delikatumą. Dėl šios priežasties moters veidą natūraliausiai gražina ilgėlesni plaukai.

Mados amoralumas ir šeimos griovimas

Toks drabužis, kuris neliudija žmogaus, kaip protingos ir laisvos būtybės (ir per krikštą kaip Dievo ir Šventosios dvasios bažnyčios vaiko) savigarbos, prisideda didžia dalimi prie šeimos dabartinio griovimo. Tai vyksta teikiant pirmenybę pagundoms, o ne tyrumui. Savo vulgarumu ir vaikiškumu jis ardo gyvenimo rimtumo suvokimą ir askezės (savitvardos) reikalingumą, o jie yra esminiai elementai, kurie palaiko šeimos tvirtumą ir pastovumą.

Kova už šeimos autoriteto atstatymą draudžiant abortus, kontracepciją ir homoseksualumą būtų efektyvesnė, jeigu vyktų kartu su pastangomis grąžinti drabužiams nuosaikumą, kuklumą ir eleganciją.

Apranga ir meilė Dievui

Aprangos tikslas yra ne tik kūno apsauga nuo gamtos sukeliamų nepatogumų. Ji kartu ir puošia žmogų bei simbolizuoja jo atliekamas funkcijas, savybes ir mentalitetą. Ji turi būti ne tik ori ir padori, bet ir graži bei kiek galima elegantiškesnė. Tam reikia daugiau gero skonio, o ne pinigų.

Jeigu grožio suvokimas veda mus prie Dievo, matant ir suprantant Jį kaip pavyzdinę Kūrimo priežastį, tai bjaurumas mus atitolina nuo Kūrėjo, ir mes atsiduriame ant nuodėmės prarajos krašto. Būtent todėl bjaurastis yra pats tikrasis nuodėmės ženklas, tiksliausiai išreiškiamas žodžiais “bjaurus kaip pati nuodėmė”.



2017 m. gegužės 31 d., trečiadienis

Lietuvos diena Fatimoje


Lietuvos vyskupų iniciatyva, spalio mėn. 19-22 d. vyks Lietuvos dienos Fatimoje. Šia proga organizuojama piligriminė kelionė į Fatimą kuriame prieš 100 metų trims piemenėliams apsireiškė Mergelė Marija.

Keturi į Portugaliją skrisiantys lėktuvai jau pilni.


2017 m. gegužės 26 d., penktadienis

Žygis už gyvybę Romoje


Gyvybės gynėjai ne tik iš visos Italijos, bet ir iš įvairių šalių, žygiavo šeštadienį (20d.) Romos gatvėmis.

























2017 m. balandžio 15 d., šeštadienis


Kristus prisikėlė! 
Tikrai prisikėlė!


Lituania Christiana sveikina visus savo skaitytojus su šv. Velykomis!