Iš Plinio Corrêa de Oliveiros 1967 kovo 17 dienos „Santo do dia“ (1) teksto apie Dievo Motinos sopulius, jai gyvenant Žemėje.
Tai tinkamas laikas pamąstyti apie mūsų požiūrį į skausmą ir kančią.
Kiekvienam reikėtų vienumoje susikaupti prie kryžiaus arba Sopulingos Dievo
Motinos paveikslo ar statulėlės, pamiršti visą pasaulį ir Dievo akivaizdoje
paklausti savęs:
Ar suvokiu savo atpirkimo kainą? Ar suprantu, kokių kančių pareikalavo visos
man padovanotos malonės? Ar suprantu, kad Jėzus ant kryžiaus prisiminė asmeniškai
kiekvieną žmogų nuo pasaulio pradžios iki jo pabaigos? Kad ir mane Jis regėjo
savo dvasioje praeinantį pro Jį ir kad Jis man dovanojo gailesčio, gerumo ir
atpirkimo žinią?
.
Jis matė mano sielą, mano asmenį. Jam patikau toks, koks esu, Jo paties sukurtas
mano būvis. Jis iš meilės pasiaukojo už mane, nes norėjo, kad būčiau išganytas.
Ar galiu įsivaizduoti, kad mano išganymas tiek daug kainavo? Ar suprantu, kokiu
būdu atsiliepiau į šią auką? Ar suvokiu savo nedėkingumą? Kiek esu padaręs
prasižengimų, dažniausiai iš apsileidimo, ir tik todėl, kad nepanorau išvengti
progos nusidėti ir nedaug pasiaukoti! Nusidėdamas sėmiau Kristaus kraują ir pyliau
jį į nutekamąjį kanalą. Kraują, pralietą už mane, bet vis tiek įpuoliau į pasmerkimą. O Dievas vis
laikė mane šiame gyvenime, pakentė mane ir laukė manęs su naujomis, dar
didesnėmis malonėmis, kaip tos, kurias buvau gavęs anksčiau.
Štai vėl Didžioji savaitė, proga man gauti malonių. Mūsų Viešpaties šonas
atvertas, iš jo teka gailestingumo šaltinis man ir kviečia mane atgailai,
atsilyginimui, nuostabiam susitaikymui su Juo. Tai gerumo ir prielankumo srovė,
kokios niekada nebūčiau galėjęs įsivaizduoti. Todėl mano pirmasis rūpestis Didžiosios
savaitės metu – pagalvoti apie savo sielą. Be baimės ir panikos, nes Dievas yra
gailestingumo tėvas, o Marija - bet kokio gailestingumo motina ir laidas.
Turėčiau susimąstyti rimtai ir giliai. Pajusti tekantį Kristaus kraują ir
prisipažinti sau, kaip aš su tuo krauju pasielgiau.
„Kokią naudą teikia mano pralietas kraujas?“
Taip savęs klausė mūsų Viešpats Jėzus Kristus, ir tai buvo vienas iš
didžiausių Jo skausmų: Quae utilitas in sanguine meo? (Ps 30,10). Galų gale – ko
gi vertas mano kraujas? Jis galvojo apie daugelį sielų, kurios paniekins Jo
kraują. Lengvabūdiškai, trumparegiškai, dėl smulkmenos, dėl nevertingo dalyko.
Dėl pašaipaus tarnaitės šypsnio, kaip tai atsitiko Petrui. Dėl trisdešimt
auksinių, kaip Judas. Iš tingumo, nes norėjo miego, kaip kiti apaštalai. Iš
baimės, dėl oportunizmo (susitaikėliškumo), dėl geidulingumo, dėl daugybės kitų
priežasčių Jo šalinsis sielos!
Jėzus ir Jo Motina žvelgė į mūsų laikus. Jėzus matė ir visą mūsų laikų
išdavystę, savo vienišumą; visą skausmą, kurį jam suteiks sudiržusios sielos.
Jei kiekvieno atskiro žmogaus nuodėmė tiek daug skausmo teikia Mūsų Viešpačiui,
tai kiek jo dar atneša šventosios
bažnyčios narių nuodėmės?
Pranašas Dovydas dėl to paties skundėsi draugui, kuris jį išdavė:
Ne priešas mane užgaulioja – tuomet galėčiau pakęsti, ne mano nedraugas su
manimi įžūliai elgiasi – tuomet galėčiau nuo jo pasislėpti. Bet esi tu, mano
bendras, mano bičiulis, mano artimas draugas! Tu, kurio draugyste mėgavausi, mes drauge ėjome į Dievo Namus! (Ps 55, 13-15).
***
1) "Santo do dia" (Dienos
šventasis) – Kai 1964 prof. Plinio Corrêa de Oliveiros pirmieji mokiniai ir bendradarbiai,
su kuriais jis įkūrė TFP [TŠN], po kasdieninio susirinkimo su vyresniaisiais
paprašė pakomentuoti dienos šventojo gyvenimą jaunesniesiems, jis mielai
atsiliepė į šį prašymą. Taip atsirado kasdieninė "Santo do dia" (dienos šventojo) tradicija.
***
Tekstas paimta iš vokiško vertimo:
http://p-c-o.blogspot.com/2010/03/eine-meditation-fur-die-karwoche.html
Citatos iš 55 psalmės vertimas paimtas iš: Šventasis Raštas. Lietuvos
katalikų vyskupų konferencija, 1997, 878 psl.
Nuotr.: A. Faoro
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą