Penitemini igitur et convertimini ut deleantur peccata
vestra.
Tad atgailaukite ir atsiverskite, kad būtų išdildytos visos
jūsų nuodėmės. (Apd III,19)
Taigi, broliai mano, su kuo galima palyginti bausmę sielai,
kuriai Dievas atėmė tikėjimą, bausdamas ją už jos nuodėmę? Jeigu mes norime
išgelbėti savo sielą ir būti Dievo malonėje, atgaila mums taip reikalinga, kaip
kvėpavimas kūno gyvenimui. Tikrai žinokite, kad kūną būtinai reikia tramdyti,
jei norime, kad jis paklustų mūsų dvasiai ir protui. Jei mes nenorime, kad mūsų
kūnas priešintųsi sielai, mes turime jį tramdyti kartu su visais jo jausmais;
ir jeigu norime, kad mūsų siela būtų paklusni Dievui, mes turime ją tramdyti
kartu su visomis jos galiomis.
Šventajame Rašte pasakyta: Viešpats, įsakydamas Gedeonui
kariauti su medianitais, liepė jam pasakyti, kad visi bailiai ir nedrąsūs
kariai pasišalintų. Keletas tūkstančių vyrų pasitraukė. Liko dešimt tūkstančių.
Viešpats pasakė Gedeonui: Tu dar turi per daug karių; peržiūrėk juos ir
pastebėk, kurie vandens atsigerti pasisems ranka nesustodami – tuos ir vesk į
mūšį. Iš dešimties tūkstančių tokių buvo tik trys šimtai (pgl. Teis 7, 6).
Šventoji Dvasia pateikia tokį pavyzdį, norėdama mums parodyti, kaip maža yra
savo kūną tramdančių žmonių, ir kaip mažai bus išganytų. Tiesa, broliai mano,
kūną tramdyti, reiškia ne vien tik susilaikyti valgant ir geriant, bet ir
nepritarti viskam, ko reikalauja mūsų kūnas, nes šventasis Paulius mums pasakė:
Aš tramdau savo kūną, kad, kitus mokydamas, pats nepasidaryčiau atmestinas.
Tačiau taip pat tiesa, broliai mano, kad žmogus, kuris
mėgsta malonumus, ieško patogumų, vengia
galimybės pakentėti, žmogus, kuris nerimauja, murma, jaudinasi ir nekantrauja
dėl mažiausio nieko, neatitinkančio jo norų, toks žmogus tiktai vadinasi
krikščionimi. Jis daro gėdą savo tikėjimui, nes Jėzus Kristus yra pasakęs: Kas
nori eiti paskui mane, teišsižada savęs, teneša savo kryžių ir teseka manimi(Lk
9,23). Nėra abejonės, kad juslinis žmogus niekada neįgis dorybių, patinkančių
Dievui ir garantuojančių mums Dangaus Karalystę. Jei norime laimėti gražiausią
dorybę – skaistumą, turime žinoti, kad tą rožę galime nuskinti tik tarp dyglių,
todėl, panašiai kaip ir kitos dorybės,
ji randama tik pas tą žmogų, kuris tramdo savo kūną. Šventajame Rašte
pasakyta, jog Archangelas Gabrielius,
pasirodęs pranašui Danieliui, pasakė, kad Dievas išgirdo jo maldą, nes jis
meldė pasninkaudamas ir pelenuose – o pelenai reiškia susitramdymą (plg. Dan 9,
33). (...)
O dabar, broliai mano, jūs norite žinoti, kas panašiai
atgailavo? Įvairiausi asmenys, nuo piemenų iki imperatorių. Štai jums pavyzdys
– imperatorius Teodozijus.
Kai imperatorius nusidėjo, veikiau įsikarščiavęs negu iš
pykčio, šv. Ambraziejus jam parašė šitaip:Praeitą naktį aš turėjau regėjimą,
Viešpats Dievas man parodė, kaip tu išėjai iš bažnyčios. Jis man liepė
uždrausti tau į bažnyčią įeiti. Skaitydamas laišką, imperatorius graudžiai
verkė.
Imperatorius negalėjo įeiti į bažnyčią neatgailavęs. Taip
praėjo aštuoni mėnesiai. Paskui jis atgailaudamas prisistatė šv. Ambraziejui,
sakydamas: Ir Dovydas nusidėjo, ir Viešpats jam atleido.Šventasis atsakydamas
jam tarė: Jeigu tu sekei jo pavyzdžiu nusidėdamas, sek jo pavyzdžiu ir
atgailaudamas. Imperatorius nusivilko savo imperatoriškus rūbus ir atgailavo.
Kai jam pagaliau buvo leista dalyvauti pamaldose, jis
nestovėjo ir neklūpojo, kaip kiti maldininkai, bet kniūbsčias mušėsi į krūtinę,
rovė sau plaukus ir raudojo. Visą savo gyvenimą jis atsiminė savo nuodėmę ir be
ašarų negalėjo apie ją pagalvoti. Štai, broliai mano, kaip elgėsi imperatorius,
norėdamas nepražudyti savo sielos.
Kokią išvadą mes galime iš to padaryti, broliai mano?
Kadangi mums teks apverkti savo nuodėmes šiame ar kitame pasaulyje ir už jas
atgailauti, ar nebūtų geriau pasirinkti ne tokią sunkią ir ilgai trunkančią
atgailą? Kaip apgailėtina būtų sulaukti mirties valandos, nepadarius nieko, kas
patenkintų Dievo teisingumą. Kokia nelaimė, jeigu mes būsime neišnaudoję tiek
galimybių iškentėti kokius nors nemalonumus, kuriuos priėmę Dievo garbei,
užsitarnautume sau atleidimą. Kokia nelaimė visą gyvenimą praleisti nuodėmėje,
visąlaik tikintis jos atsisakyti, bet numirti neįvykdžius savo ketinimo.
Broliai mano, pasirinkite kitą kelią, kuris labiau paguos jus tą valandą!
Palikime blogus darbus, apverkime savo nuodėmes ir kantriai kęskime tai, ką
mums siųs Viešpats Dievas. Tegu mūsų gyvenimas bus gailesčio bei atgailavimo
už mūsų nuodėmes ir meilės Dievui
gyvenimas, kad turėtume laimės susivienyti su Viešpačiu Dievu visiems amžių
amžiams. Štai, ko aš jums linkiu!
Iš Arso klebono šv. Jono Marijos Vianėjaus (1786-1859) pamokslo Pelenų dieną
Iš Arso klebono šv. Jono Marijos Vianėjaus (1786-1859) pamokslo Pelenų dieną
Pagal:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą