A. Schneideris yra vyskupas augziliaras Astanoje (Kazachstanas), užaugęs po sovietų priespauda veikusioje pogrindžio bažnyčioje. Liepos 28 d. italų kalba išleistame pareiškime jis teigia, kad negalime atmesti galimybės, jog netolimoje ateityje „Bažnyčia susidurs su situacija, primenančia krikščionių persekiojimą Romos Imperijoje pirmaisiais amžiais po Kristaus, kai jie buvo verčiami laikytis totalitarinės stabų garbinimo ideologijos.“
Komentuodamas savo pareiškimą, A. Schneideris paaiškino, jog
kiekvienas katalikų vyskupas yra įpareigotas atkakliai priešintis „gay pride“ paradų
fenomenui. „Šiuo metu vyksta sistemiškas šio fenomeno populiarinimas visame
Vakarų pasaulyje.“ – kalbėjo vyskupas. „Negana to, katalikiškosios
dvasininkijos atstovų tarpe pastebime didėjantį palaikymą „gay pride“ renginių
atžvilgiu. Tuo pačiu metu Bažnyčioje tvyro tiršta baimės bei pasyvumo
atmosfera, užčiaupusi lūpas tų, kurie turėtų nedviprasmiškai pasisakyti šiuo
klausimu ir sergėti Bažnyčios gyvastį nuo žalingų homoseksualumo bei genderizmo
ideologijų, skelbdami Dievo kūrinijos tiesą ir Jo šventuosius įsakymus.“
Žemiau pateikiame A. Schneiderio pareiškimo vertimą į
lietuvių kalbą. Tikimės, kad sekdami pasaulio vyskupų pavyzdžiu
2019-aisiais – kaip planuojama – įvyksiančių „Baltic Pride“ eitynių akivaizdoje
netylės ir Lietuvos vyskupai.
Pastaraisiais dešimtmečiais Vakarų pasaulio miestuose ėmė
plisti „gay pride“ paradai. Akivaizdus šio nenustojančio augti fenomeno tikslas
yra užvaldyti visų Vakarų pasaulio miestų aikštes, o ilguoju laikotarpiu
įsigalėti ir viso pasaulio miestuose – išskyrus, žinoma, Islamo šalis,
baiminantis tikėtinų smurtinių atsakomųjų akcijų.
Šios demonstracijos yra organizuojamos dėka didžiulės
finansinės ir logistinės paramos, kurią lydi įtakingiausių viešosios erdvės
veikėjų platinama propaganda – specifiškai, politinio elito, socialinių medijų
bei galingų ekonominių ir finansinių organų atstovai. Toks vieningai reiškiamas
minėtų viešųjų veikėjų palaikymas yra tipiškas istorijoje regėtų totalitarinių
santvarkų bruožas, kurio pagalba šios sistemos visuomenėse skiepydavo tam tikrą
ideologiją. Vadinamasis „gėjų didžiavimasis“ ir jo įkvėpti paradai neabejotinai
primena įvairių praeities totalitarinių politinių režimų rengtus propagandos
maršus.
Vis dėlto, yra vienas reikšmingas balsas, kurio viešojoje
erdvėje mes vis dar neišgirdome – bent jau ne oficialiai. Šis balsas, iki šiol
neprisijungęs prie vienbalsio choro, reiškiančio palaikymą „gay pride“
eitynėms, priklauso Katalikų Bažnyčiai. Homoseksualinės lyčių ideologijos
totalitarizmas šiuo metu siekia įgyvendinti turbūt ambicingiausią savo tikslą –
užkariauti šį paskutinįjį pasipriešinimo jam bastioną, pačią Katalikų Bažnyčią.
Šis tikslas, kad ir kaip būtų apmaudu, jau yra pasiektas
bent tam tikra prasme, kadangi šiandien stebime vis didėjantį skaičių kunigų,
net vyskupų ir kardinolų, kurie įvairiais būdais reiškia viešą palaikymą šiems
totalitariniams maršams, vadinamiesiems „gay pride“ paradams. Tokiu būdu, šie
kunigai, vyskupai ir kardinolai tampa aktyviais propaguotojais ideologijos,
kuri reprezentuoja tiesioginį įžeidimą Dievui ir žmonių asmeniniam orumui –
žmonių, sukurtų kaip vyrai ir moterys, sukurtų pagal Dievo atvaizdą.
Lyčių ideologija, arba homoseksualumo ideologija, yra ne kas
kita kaip maištas prieš Dievo kūriniją, kuri yra nuostabi Jo išmintimi ir meile.
Tai maištas prieš viską, kas sukurta iš žmonių – vyrų ir moterų, taip gražiai
papildančių ir atitinkančių vienas kitą. Homoseksualų ir lesbiečių
santykiavimas niekina vyro ir moters kūną, Dievo šventyklą. Šventoji Dvasia
sako: „Jei kas Dievo šventovę niokoja, tą Dievas suniokos, nes Dievo šventovė
šventa, ir toji šventovė – tai jūs!“ (1 Kor 3:17). Šventoji Dvasia moko mus
Šventajame Rašte, kad homoseksualus santykiavimas yra gėdingas, nes
prieštarauja gamtai, kokią ją sukūrė Dievas: „Štai kodėl Dievas paliko juos
gėdingų aistrų valiai. Jų moteriškės prigimtinius santykius pakeitė priešingais
prigimčiai. Panašiai ir vyriškiai, pametę prigimtinius santykius su moterimis,
užsidegė geiduliais vienas kitam, ištvirkavo vyrai su vyrais, ir jiems būdavo
jais pačiais už iškrypimą vertai atmonijama. Jie nesirūpino pažinti Dievą, tai
ir Dievas leido jiems vadovautis netikusiu išmanymu ir daryti, kas nepridera.“
(Rom 1:26-28). Taigi, Šventoji Dvasia skelbia, kad žmonės, kurie vykdo mirtinas
nuodėmes, įskaitant homoseksualų santykiavimą, nebus apdovanoti amžinu
gyvenimu: „Argi nežinote, kad neteisieji nepaveldės Dievo karalystės?
Neklyskite! Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei
iškrypėliai, nei vagys, nei gobšai, nei girtuokliai, nei
keikūnai, nei plėšikai
nepaveldės Dievo karalystės.“ (1 Kor 6:9-10).
Tačiau Kristaus malonė turi galią paversti stabmeldį,
svetimautoją ar praktikuojantį homoseksualą nauju žmogumi. Aukščiau cituojamas
Dievo Žodžio tekstas toliau teigia: „Kai kurie buvote tokie [stabmeldžiai,
svetimautojai, iškrypėliai], bet dabar esate nuplauti, pašventinti, nuteisinti
Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia“ (1 Kor 6:11). Suvokę šią
tiesą apie Kristaus malonę, regime, kaip vilties ir tikrosios pažangos šviesa
persmelkia prieš Dievą ir žmoniją nukreiptas homoseksualią praktiką ir
ideologiją; mes suprantame, kad homoseksualius santykius praktikuojantis asmuo
turi realią galimybę būti paverstas nauju žmogumi, sukurtu šventumo tiesoje:
„Bet jūs juk ne šito išmokote apie Kristų! Jūs juk apie jį išgirdote ir pagal
jį išmokote, kokia yra tiesa Jėzuje: privalu atsižadėti ankstesnio senojo
žmogaus gyvenimo būdo, žlugdančio apgaulingais geismais, atnaujinti savo proto
dvasią, apsivilkti nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą teisume ir tiesos
šventume.“ (Ef 4:20-24). Šie Dievo žodžiai yra vienintelė žinia, verta vilties
ir išlaisvinimo, kuriuos krikščionis, juolab kunigas ar vyskupas, gali
pasiūlyti žmonėms, praktikuojantiems homoseksualius santykius, arba
propaguojančius lyčių ideologiją.
Lyčių ideologijos totalitariškumas ir netolerantiškumas
atitinkamai reikalauja totalitariško jos laikymosi. Dėl šios priežasties, visi
visuomenės sluoksniai, įskaitant Katalikų Bažnyčią, yra įpareigojami vienaip ar
kitaip reikšti pritarimą šiai ideologijai. Viena iš labiausiai paplitusių ir
praktiškiausių viešojo ideologinių melų skleidimo priemonė yra vadinamieji „gay
pride“ paradai.
Negalime atmesti galimybės, kad netolimoje ateityje Katalikų
Bažnyčia susidurs su situacija, primenančia krikščionių persekiojimą Romos
Imperijoje pirmaisiais amžiais po Kristaus, kai jie buvo verčiami laikytis
totalitarinės stabų garbinimo ideologijos. Tais laikais savo paklusnumą jai
buvo galima įrodyti pilietišku ir politiškai korektišku saujelės smilkalų
sudeginimu priešais stabo ar imperatoriaus statulą.
Šiandien tokį paklusnumą rodome ne degindami smilkalus, o
solidariai pakviesdami „gay pride“ dalyvius į bažnyčią ir skirdami jiems
ypatingą maldą, kuria reiškiame palaikymą jų tariamoms teisėms užsiimti
homoseksualiu santykiavimu ir skleisti savo ideologiją. Esame liudininkais
neįtikėtino spektaklio, kuriame kunigai ir net vyskupai bei kardinolai nė kiek
nenurausdami degina savo smilkalų saujeles ant homoseksualumo ar lyčių
ideologijos stabo, šlovindami šio pasaulio galinguosius – tai yra, politikus,
socialinių medijų milžinus ir įtakingas tarptautines organizacijas.
Koks yra deramas krikščionio, kataliko, kunigo ir vyskupo
atsakas į šį vadinamąjį „gay pride“ fenomeną?
Visų pirma, būtina geraširdiškai skelbti Dieviškąją tiesą
apie žmogiškojo asmens sukūrimą, skelbti tiesą apie homoseksualines tendencijas
kaip psichologinį ir seksualinį sutrikimą, ir tiesą apie žmonėms su
seksualinėmis tendencijomis reikalingą ir diskretiškai teikiamą pagalbą, idant
jie žinotų, jog gali sulaukti pagalbos išsilaisvinant iš šios psichologinės
negalios.
Taip pat reikia skelbti Dieviškąją tiesą apie mirtinai
nuodėmingą homoseksualaus santykiavimo ir homoseksualaus gyvenimo būdo pobūdį,
kadangi tai yra įžeidimas Dievo valiai. Su brolišku rūpesčiu būtina skelbti
Dieviškąją tiesą apie praktikuojantiems ir neatgailaujantiems homoseksualams
gręsiantį pavojų amžinai prarasti savo sielas.
Negana to, demonstruojant pilietišką drąsą ir naudojantis
taikiais bei demokratiniais metodais, privalu priešintis krikščioniškų
įsitikinimų niekinimui ir viešoms žeminančio nešvankumo apraiškoms. Privalu
priešintis ideologiniu karingumu pasižymintiems maršams, kuriuos yra verčiami
kentėti ištisų miestų ir miestelių gyventojai.
Svarbiausios, vis dėlto, yra dvasinės priemonės.
Stipriausias ir labiausiai rafinuotas atsakas yra išreiškiamas viešais ir
privačiais atpirkimo aktais Dieviškajam šventumui ir Dievo didybei, kurią taip
nuožmiai ir viešai niekina vadinamieji „gay pride“ paradai.
Neatskiriama nuo atpirkimo aktų yra aistringa malda dėl
homoseksualinės ideologijos propaguotojų atvertimo ir amžino jų sielų išganymo
– ypač sielų tų užuojautos vertų žmonių, kurie praktikuoja homoseksualų
santykiavimą.
Tegul žemiau pateikti Romos popiežiaus žodžiai sustiprina
katalikų ryžtą deramai atsakyti į vadinamąjį „gay pride“ fenomeną.
Popiežius Jonas Paulius II 2000 m. priešinosi „gay pride“
paradui Romoje, aiškindamas:
Jaučiuosi įpareigotas paminėti gerai visiems žinomas [gay
pride] demonstracijas, vykusias Romoje pastarosiomis dienomis. Romos Bažnyčios
vardu galiu išreikšti didžiulį liūdesį [...] dėl šio įžeidimo
krikščioniškosioms vertybėms mieste, branginamame katalikų visame pasaulyje.
Bažnyčia negali nutylėti tiesos, nes taip išduotų savo ištikimybę Dievui
Kūrėjui, ir nepadėtų atskirti gėrio nuo blogio. (Regina Coeli kreipimasis, 2000
m. liepos 9 d.)
Dabartinis popiežius, Pranciškus, ne kartą perspėjo mus apie
lyčių ideologijos pavojus; pavyzdžiui:
Jūs, Irina, paminėjote didžiulį nūdienos santuokos prieš:
lyčių teoriją. Šiandien prieš santuoką yra paskeltas pasaulinis kartas. Vykdoma
ideologinė kolonizacija, kuria siekiama naikinti – ne ginklais, bet idėjomis.
Dėl to mums visiems kyla poreikis gintis nuo tokios ideologinės kolonizacijos.
(Susitikimas su kunigais, vienuoliais, seminarijų darbuotojais, Tbilisis, 2016
m. spalio 1 d.)
Kitu atveju jis taip pat yra pasakęs:
Išgyvename bandymą sunaikinti žmogų, sukurtą pagal Dievo
atvaizdą. Norėčiau [...] akcentuoti, kad už šių pastangų slypi ideologijos.
Europoje, Amerikoje, Lotynų Amerikoje, Afrikoje, net kai kuriose Azijos šalyse
yra vykdoma kuo tikriausia ideologinė kolonizacija. Viena jos apraiškų, kurią
galiu tiksliai įvardinti, yra lyčių ideologija. Šiandien vaikai – vaikai! –
mokyklose yra mokomi, kad kiekvienas žmogus yra laisvas pasirinkti savo lytį.
Kodėl vaikai yra to mokomi? Todėl, kad knygas tiekia tie patys asmenys ar
institucijos, kurios jums duoda pinigus. Šios ideologinės kolonizacijos formos
taip pat yra remiamos įtakingų valstybių. Tai siaubinga! Kartą bendraudamas su
popiežiumi Benediktu, kuris yra puikios sveikatos ir labai įžvalgus, išgirdau
iš jo tokius žodžius: „Šventenybe, gyvename nusidėjimo prieš Dievą Kūrėją
amžiuje.“ Labai taikli įžvalga. Dievas sukūrė vyrą ir moterį; Dievas sukūrė
pasaulį ir tam tikrą jo tvarką... o mes elgiamės priešingai jai. Dievas mums
davė pasaulį kaip „žaliavą“, iš kurios turėjome suformuoti kultūrą; tačiau
kultūra, kurią formuojame šiandien, mus palengva grąžina į tą „žaliavinę“
būklę! Popiežiaus Benedikto pastaba turėtų priversti mus susimąstyti. „Tai
nusidėjimo prieš Dievą Kūrėją amžius...“ (susitikimas su Lenkijos vyskupais
minint XXXI Pasaulio jaunimo dieną, Krokuva, 2016 m. liepos 27 d.)
Žmonės, kurie vadinamuosiuose „gay pride“ paraduose skatina
aptartus žeminančius santykius ir patys juos praktikuoja, turėtų geriausiais
draugais laikyti krikščionis, kurie sako:
Aš nedeginsiu nė krislo smilkalų ant homoseksualumo ir lyčių
teorijos stabo, net jei – neduok Dieve! – tai daro mano parapijos kunigas ar
mano vyskupas.
Aš atliksiu privačius ir viešus atpirkimo aktus ir atkakliai
melsiuosi už amžiną išganymą sielų tų žmonių, kurie propaguoja ir praktikuoja
homoseksualumą.
Aš nebijosiu naujojo politiškai ideologinio lyčių teorijos
totalitarizmo, nes Kristus su manimi. O kadangi Kristus nukariavo totalitarines
praeities sistemas, Jis mūsų laiku nukariaus ir lyčių ideologijos
totalitarizmą.
Pro Patria
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą