Žmonės dažnai klausia, kurioje vietoje Jėzus pasirodė, kada ir t.t. Mes paprašėme Kelmės klebono kun. A. Urbelio paaiškinti Katalikų bažnyčios požiūrį į individualius apsireiškimus vienam ar kitam žmogui Kunigo komentarą pateikiame su mūsų skelbta ,,Neišgalvota istorija”.

Komentaras apie privačius apreiškimus

Tai vienur, tai kitur pasaulyje pasigirsta žinių apie privačius apreiškimus. Priskaičiuojama daugybę atvejų, kai žmonės, net nebūtinai krikščionys, teigia regėję Viešpatį Jėzų, Dievo Motiną ir kitus šventus asmenis. Ne vienas girdėjo apie įvykius Keturnaujienoje, Imbrade, Alksnėnuose, verkiančias Marijos statulas, stebuklingus šaltinėlius ir t.t.

Kyla klausimas, ar tikri yra tie privatūs apreiškimai ir kas už jų stovi?

Jėzus Kristus yra Apreiškimo viršūnė ir pilnatvė, todėl II Vatikano Susirinkimo dogminė konstitucija apie Dievo Apreiškimą “Dei Verbum” skelbia, jog “nelauktina jokio naujo viešo apreiškimo iki garbingai pasirodys mūsų Viešpats Jėzus Kristus”, ir Bažnyčia, Šventajai Dvasiai veikiant, yra tikrasis Dieviškojo Apreiškimo saugotojas, interpretuotojas ir perdavėjas.

Bažnyčia išskiria viešąjį apreiškimą ir privačius apreiškimus. Viešasis Apreiškimas, įgavęs literatūrinę Biblijos formą, skleidžiasi per Bažnyčios Tradiciją. Dievas palaipsniui leido save pažinti ir galiausiai pats tapo žmogumi Jėzumi Kristumi, per kurį mums galutinai ir pilnai pasakė viską, ko reikia išganymui.

O privačių apreiškimų atveju Bažnyčia pripažįsta jų antgamtinę galimybę, tačiau aiškiai nustato, jog jie nepriklauso Bažnyčios tikėjimo lobynui ir todėl katalikams nėra privaloma jais tikėti. Tačiau pavieniui apreiškimo regėtojui, šis privatus apreiškimas, jeigu tik jis yra atėjęs iš Dievo ir savo vaisiais yra geras, gali padėti atsiversti ir gyventi tikro Dievo vaiko gyvenimą.

Dekanas Arūnas Urbelis

Gailestingumo metus pradedant

Neišgalvota istorija

Žmogui, neturinčiam krikščioniškųjų vertybių orientyrų, nesunku šiandieninėje visuomenėje netekti ir žmogiškojo orumo. Dar mokyklos suole ar net anksčiau pradedami formuoti vertybiniai orientyrai, dažniausiai - masinės informacijos priemonių, pirmiausia televizijos pagalba, o kur dar įvairiausi prekybos centrai, viliojančios parduotuvių vitrinos, įvairūs atrakcionų parkai. Peršama vartotojiška pasaulėžiūra, kai daiktų, turto, malonumų siekimas tampa gyvenimo tikslais. Ne visiems pasiseka, šiuo keliu pasukus, ne vienas nusivylęs paskęsta narkomanijos ar alkoholizmo liūne, o tokiais atvejais prarandama viskas, net žmogiškasis orumas. Gailestingi žmonės bando padėti, kuriasi labdaros organizacijos, bandančios gelbėti nelaimėlius. Ir Kelmėje buvo įsikūrę ,,Pakalnės brolių namai“. Jau daug metų veikia Samariečių labdaros valgykla, kurioje karštus pietus gauna kelios dešimtys sunkiai besiverčiančių asmenų, iš jų - keletas priklausomybės problemų turinčių, dėl kurių dalis žmonių pareiškia nenorį remti tokios Kelmės samariečių veiklos. Priminsime, Samariečių labdaros valgykla veikia tik žmonių paramos dėka.

Norėčiau supažindinti su J. Wetzel (1) užrašytu atsitikimu Vokietijos Bavarijos žemėje. Pasakojimą atsiuntė mūsų bičiuliai iš ,,Vokietijos susivienijimo už krikščioniškąją kultūrą”.

Paulius sėdėdavo ant šaltų šv. Jokūbo bažnyčios akmeninių laiptų. Tokiu būdu prašydavo išmaldos. Prieš pamaldas einantiems į bažnyčią atidarydavo duris, draugiškai šypsodamasi savo beveik bedante burna. Penkiasdešimt penkerių metų vyriškis buvo iš būrio benamių, bandančių kažkaip išgyventi. Jo kūnas buvo išvargintas ne tik šalčio ir alkio, bet pirmiausia alkoholio. Jis atrodė daug senesnis negu iš tikrųjų buvo. ,,Kad tik nepritrūkčiau valios savo silpnybę įveikti”- dažnai pagalvodavo. Kartais tvirtai nutaria: Su gėrimu - baigta. Tačiau, artėjant vakarui, užplūsta prisiminimai apie buvusią šeimą, kurios neteko per nelaimingą atsitikimą, o tada vėl griebiasi butelio. Alkoholis, kad ir neilgam užpildo sieloje atsiradusią tuštumą. Vyno butelis tampa ištikimiausiu palydovu, o kepenų cirozė ir kitos ligos graužia jo sveikatą. Pasikeitusi veido spalva nieko gero nežada. Žmonėms, einantiems į bažnyčią, Paulius - lyg ir bažnyčios laiptų dalis, lyg kokia statula. Jie taip ir elgiasi su juo. Daugelis jo lyg ir nepastebi, o tie, kurie į jį atkreipia dėmesį, klausia savęs, kiek jis dar temps...

Tik klebonas ir parapijos naujoji referentė bandė rūpintis juo. Pirmiausia sesuo Petra, jaunoji misionierė iš Steyler kongregacijos (2), kasdien pas jį ateidavo. Jos apsilankymai džiugino Paulių, be to, ji vis ką nors atnešdavo valgyti. Tačiau ir seselei Petrai nepavyko Paulių atitraukti nuo gatvės. Jis nenorėjo eiti į kleboniją nei pavalgyti, nei nusiprausti.

Kiekvieną vakarą, kai tik sutemsta ir nebelieka žmonių, įslenka Paulius į tamsią ir tuščią bažnyčią ir atsisėda į suolą pirmoje eilėje, tiesiai prieš tabernakulį. Ir taip prasėdi tylėdamas ir nejudėdamas kokią valandą, po to atsistoja ir bažnyčios viduriu eina prie pagrindinio išėjimo, kol pradingsta nakties tamsoje. Kur jis nueina, niekas nežino, bet kitą rytą jis vėl sėdi ant laiptų prie bažnyčios durų.

Bėga dienos. Seselė Petra kartą jį paklausė: ,,Pauliau, matau, kad kiekvieną vakarą eini į bažnyčią. Ką tu ten veiki visą valandą? Gal meldiesi?“ ,,Nesimeldžiu, – atsako Paulius. - Ir kaip galėčiau melstis! Kai buvau mažas, lankiau tikybos pamokas, bet praėjo daug laiko, užmiršau visas maldas. Nė vienos neprisimenu! Ką aš ten veikiu? Nueinu prie tabernakulio, kuriame Jėzus visai vienas toje dėžutėje, ir sakau: ,,Jėzau, tai aš – Paulius. Atėjau Tavęs aplankyti.” Ir pabūnu dar šiek tiek, kad Jis nebūtų vienas.“

Vieną rytą prieš Kalėdas žmonės pastebėjo, kad ta vieta, kurioje tiek metų sėdėdavo Paulius, tuščia. Seselė Petra tuoj pradėjo jo ieškoti ir po kurio laiko atrado ligoninėje, esančioje netoli bažnyčios. Aną rytą praeiviai pastebėjo Paulių, gulintį be sąmonės po tiltu, ir iškvietė greitąją pagalbą. Dabar Paulius guli ligoninėje.

Kai seselė jį pamatė, persigando. Paulius, prijungtas prie daugybės žarnelių, sunkiai kvėpavo. Jo veidas buvo mirštančiam būdingos pilkos spalvos. ,,Ar Jūs giminaitė?“ – gydytojo balsas nutraukia Petros mintis. ,,Ne, bet aš juo pasirūpinsiu,” - atsakė spontaniškai. ,,Daug nereikės, juk jis jau prie mirties,“ – liūdnai palingavo gydytojas galva. Seselė Petra atsisėdo greta Pauliaus, paėmė jo ranką ir kurį laiką meldėsi. Po to, liūdnai nusiteikusi, grįžo į kleboniją.

Kitą dieną ji vėl nueina į ligoninę, nusiteikusi išgirsti liūdną žinią apie Pauliaus mirtį. Bet ne, kas gi tai? Ji negali patikėti savo akimis. Paulius sėdi lovoje, ką tik nusiskutęs. Žvaliomis akimis ir guviu žvilgsniu draugiškai žiūri į įeinančią seselę. Neapsakomą laimę spinduliuoja jo švytintis veidas. Petra negali patikėti: ar tai iš tikrųjų tas pats žmogus, kuris vakar vadavosi mirtimi? ,,Pauliau, tai neįtikėtina, tu iš tikrųjų prisikėlei. Tavęs negalima atpažinti. Kas atsitiko su Tavimi?

,,Na taip, tai buvo vakar vakare, po to, kai tu išėjai. Aš jaučiausi labai blogai. Staiga prie lovos kojų galo išvydau kažką stovintį. Jis buvo gražus, neapsakomai gražus... Tu to ir įsivaizduoti negali! Jis man nusišypsojo ir pasakė: ,,Pauliau, tai aš, Jėzus. Atėjau tavęs aplankyti.”

Paulius nuo tos dienos nebevartoja nė lašelio alkoholio. Seselė Petra surado klebonijoje jam kambarėlį, parūpino sodininko pareigas. Jo gyvenimas visiškai pasikeitė. Atsirado draugų iš parapijos bendruomenės. Kai gali, padeda seselei Petrai. Tačiau viena iš ankstesnių laikų išliko: kai temsta, įeina į bažnyčią, atsisėda prieš tabernakulį ir sako: ,,Jėzau, tai aš, Paulius. Atėjau Tavęs aplankyti.“

1. J. Wetzel, užrašęs šią istoriją, garantuoja, kad čia nėra nieko išgalvota, tai tikra istorija. 2. Katalikių Steyler misionierių kongregacija rūpinasi socialine parama žmogui . Lietuvoje tokios kongregacijos nėra.

Istoriją išvertė A.Račas

Kelmė

Šaltinis: BAYERN (ru, 22. Dez. 2010)
http://www.radio-silence.tv/index.php?menug=9&menuh=3&idRu=806

Prieš 20 metų

Demonstracija San Paule, Brazilijoje, prieš rusų tankų panaudojimą sausio 13dieną

Padėkos už laisvę metai!

Kviečiame 08/29 d. į Padėkos ir vilties eiseną iš Tytuvėnų į Šiluvą
savo malda padėkoti Visagaliui už atgautą laisvę, pasimelsti už tuos, kurie žuvo už laisvę ar iš tremčių negrįžo, už visus, prisidėjusius prie valstybingumo atkūrimo ir jo apgynimo.
Vykstančius pro Kelmę prašome užsukti į Atgimimo aikštę, kurioje

7,30 val. sutiksime garbius svečius, Sąjūdžio mitinge iškilmingai iškelsime tautinę vėliavą.

8,30 val. susitelksime Tytuvėnų vienuolyno kieme, iš kurio 9 val. išeisime į Šiluvą.

12 val. kartu su atėjusiaisiais nuo Raseinių pusės dalyvausime šv. Mišiose.

Lietuvos Sąjūdžio taryba
VšĮ „Krikščioniškosios kultūros institutas“

Verbų sekmadienis (anglų)

http://all.gloria.tv/?media=61919

Trijų medžių istorija

Miške ant kalvos stovėjo medžiai. Jie šnekėjo apie savo viltis ir svajones. Pirmasis tarė: ,,Kada nors aš būsiu skrynia, pilna aukso ir sidabro, pilna didžiausių brangenybių, ir visi matys mano didybę”. Antrasis taip pat prabilo: ,,Kada nors aš būsiu galingas laivas, per vandenis plukdysiu karalius ir karalienes. Visi jausis saugūs manyje”. Trečiasis pažvelgė į juos ir tarė: ,,Aš noriu augti ir tapti didžiausiu medžiu visoje girioje, būti išskirtinis ir kad visi, mane matydami, galvotų, jog galiu pasiekti dangų. Noriu būti kuo arčiau Dievo”.
Praėjo keleri metai. Medžiai, mąstydami apie svajones, augo ir šakojosi. Vieną dieną atėjo grupė medkirčių. Priėję prie pirmo medžio, jie tarė: ..Šitas medis labai dailus. Reikės jį nugabenti dailidei”. Jie kirto medį, o šis jautėsi laimingas, žinodamas, kad jo svajonė išsipildys. Priėję prie antrojo medžio, vyrai nusistebėjo jo tvirtumu. Nutarė jį atiduoti į laivų statyklą. Ir medis džiaugėsi žinodamas, kad bus galingas laivas. Trečiasis medis buvo išsigandęs. Jis žinojo – jei jį nukirs, tai niekada neįgyvendins savo svajonės. Vienas iš medkirčių tarė: ,,Iš šio medžio mes nieko nedarysime. Aš jį tiesiog pasiimsiu” Ir trečiasis medis buvo nukirstas.
Kai pirmasis medis nukeliavo pas dailidę, iš jo buvo padarytos ėdžios gyvuliams. Į jas pridėjo šiaudų. Tai nebuvo svajonė, kurios jis siekė. Antrasis medis virto žvejų laiveliu. Jis nesaugojo nuo bangų karalių. Juo plaukiojo tik paprasti žvejai. O trečiasis buvo sukapotas didžiuliais gabalais ir paliktas tamsoje.
Bėgo metai, ir medžiai pamiršo savo svajones. Vieną dieną moteris ir vyras įėjo į tvartelį, kur stovėjo ėdžios. Moteris pagimdė kūdikėlį ir paguldė į ėdžias, padarytas iš pirmojo medžio. Medis jautė šio įvykio svarbą ir jautėsi laimingas, žinodamas, kad jame laikomas didžiausias pasaulio turtas.
Praėjo nemažai laiko. Grupė žvejų plaukė valtele, padaryta iš antrojo medžio. Pakilo audra, ir medis pajuto, jog nėra pakankamai stiprus, kad išsaugotų žvejus. Staiga vienas iš jų atsistojo ir savo žodžiais nuramino įsisiautėjusią jūrą. Medis pajuto, kad gabena didžiausią Karalių pasaulyje.
Pagaliau kažkas prisiminė trečiąjį medį ir padarė iš jo kryžių. Jis buvo išneštas iš tamsos ir nešamas per miestą. Kryžiaus nešėjas buvo prikaltas prie kryžiaus kalno viršūnėje ir paliktas mirčiai. Medis suprato, kad niekas kitas nebuvo taip arti Dievo, kaip dabar yra jis. Ir pasijuto labai svarbus, žinodamas, kad būtent ant jo buvo nukryžiuotas Dievo Sūnus.
Šios istorijos esmė tokia: visi mes turime siekius. Nors ir kaip labai pro šalį plauktų gyvenimas ir siekimai atrodytų neįmanomi, reikia nepamiršti, kad Dievas turi mums didingus planus, jei tik Juo tikėsime.
Kiekvienas medis gavo, ko norėjo tik kitokiu keliu. Dievo kelių mes nežinome. Jo keliai nėra mūsų keliai, bet Jo keliai visada geriausi. (Po Šventoriaus Klevais - Kelmė, Nr. 58/nuotr. J. Saidl)

Brazilijos princas Lietuvoje

2010 metų sausio pabaigoje, Lietuvoje siaučiant sniego pūgoms, mūsų šalį aplankė Brazilijos karališkosios šeimos atstovas Bregancos ir Orleano princas Bertrandas, kuris žinomos ne tik savo šalyje, bet ir pasaulyje kaip aktyvus krikščioniškųjų vertybių gynėjas. 1990 m. jis aktyviai dalyvavo didžiausioje žmonijos istorijoje parašų rinkimų po peticija už Lietuvos nepriklausomybę akcijoje, kurią inicijavo TFP (Tradicija, Šeima, Nuosavybė) organizacijų įkūrėjas katalikų filosofas prof. Plinio Corrêa de Oliveira. TFP organizacijos 26 šalyse surinko 5,3 mln. parašų, peticija su parašais 1990 gruodžio pradžioje pristatyta Maskvoje M. Gorbačiovui.

Trijų dienų vizito metu princas susitiko su politikais, Katalikų bažnyčios atstovais, visuomenės veikėjais, buvusiais politkaliniais, aplankė Aušros Vartus, Seimą, Genocido muziejų, Šiluvą, Kelmę, Šiaulius, Kryžių kalną.

Susitikimų metu karališkosios šeimos atstovas žavėjosi mūsų tautos religingumu, herojiška mūsų kova už laisvę ir mūsų ,,dainuojančia revoliucija”, kai taikiu keliu, melsdamiesi ir dainuodami, 1990 metais pasiekėme išsvajotą laisvę, kuria naudotis reikia labai atsakingai, o mūsų tautai linkėjo neprarasti ryšio su Dievu ir, Dievo Motinai globojant, susikurti žmogaus orumo vertą gyvenimą. (A. Račas / nuotr. J. Saidl)