(1940 – 2014)
Genovaitė Deveikienė
Vėjuotą ir žvarbų vasario pradžios
šeštadienio rytą gausus būrys kelmiškių, seimo narių, TFP organizacijos
atstovų, būrelis buvusių auklėtinių, draugų ir vienminčių po dalyvavimo bažnyčioje Šv. Mišių aukoje
kartu su signataro artimaisiais rinkomės į garbingą, istorinę Kelmės kapinių aikštelę
pagerbti prieš metus Amžinybėn išėjusio mokytojo, Lietuvos laisvės kovotojo,
kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signataro, Kelmės rajono garbės piliečio
Antano Račo atminimą ir kartu dalyvauti paminklo pašventinimo apeigose.
Sustojome garbingoje aikštelėje, nes vienoje
aikštelės pusėje – paminklas Tautos Kančiai atminti, šalia iš akmenėlių su
žmonių vardais sudėtas aukuras simbolizuoja jų sustingusias širdis kančiose už
Tėvynę, o priešingoje pusėje, smėlio kalnelyje – mums visiems brangaus signataro
Antano Račo kapas. Neįprasto dizaino juodo granito paminklas su jo vardu
simbolizuoja rimtį, tvirtybę ir pagarbą jam. Trumpas užrašas ant granito –
nusako jo viso gyvenimo moto. Paminklą pašventino ir maldą pravedė mūsų
gerbiamas dekanas Arūnas Urbelis.
Antanas Račas buvo mokytojas – politikas,
didis mūsų tautos patriotas, aktyviai įsijungęs į Lietuvos Sąjūdžio siekį
atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Kai 1990 m. atkuriamasis seimas, kurio nariu
buvo ir jis pats, nutarė skelbti Lietuvos nepriklausomybę, Antanas Račas
nesvyruodamas pasirašė ant akto, kuris vėl paskelbė pasauliui nepriklausomą
demokratinę Lietuvos valstybę. Šiandien Antano Račo kapą puošia specialus
signataro ženklas su jo parašo kopija.
Kelmės žmonės gerai pažinojo signatarą ir
daugelis jų šiandien dėdami baltas rožes ant jo kapo ar uždegdami žvakutę
tylomis išreiškė jam padėką ir pagarbą, o kiti panoro ir žodžiu pasidalinti
prisiminimais apie signatarą čia – prie kapo, arba prie tradicinio metinių
pietų stalo kavinėje. Gražiais prisiminimais apie a.a. Antaną Račą dalijosi ir
kelmiškiai, ir svečiai:
Kęstutis Masiulis
Lietuvos Respublikos Seimo narys
Antanas Račas man panašus į daugiašaknį ir
daugiašakį medį, kuris savo šaknimis kabinasi į daugelį veiklos sferų, ir
lygiai taip pat veda skirtingus vaisius. Tai signataras iš didžiosios raidės.
Būti Tėvynės sąjungos partijos , kuriai jis priklausė, nariu Kelmėje tikrai
nebuvo lengva. Pažįstu ne vieną žmogų, kuris dėl patogesnio gyvenimo, dėl
karjeros rajono įstaigose keitė pažiūras. Antanas išliko nuoseklus ir aktyvus
šios svarbios partijos narys, du kartus buvo renkamas į Seimą, ilgą laiką buvo
Kelmės savivaldybės Tarybos nariu.
Dar sovietmetyje jis dalyvavo pogrindinėje
spaudoje ir katalikiškame judėjime, puoselėjo lietuvybę ir tikėjimą. Tos jo
veiklos šakos nenudžiūvo niekada iki pat mirties. Jis yra vienas iš eisenų į
Šiluvą atgaivintojų, buvo nuolatinis dalyvis ir organizatorius. Glaudūs jo
kontaktai su katalikiška tarptautine organizacija ,,Tradicijai, šeimai ir
nuosavybei ginti“, paskatino šios organizacijos narius ne kur kitur, bet
Kelmėje įsteigti savo biurą.
Antanas Račas buvo ir iki gyvenimo galo liko
Sąjūdžio žmogus. Kelmėje jis buvo vienas iš Sąjūdžio iniciatorių, po to tapo
Lietuvos Steigiamojo Seimo nariu, signataru. Jo dėka Sąjūdžio renginiai Kelmėje
tebevyksta iki šiol.
Antanas buvo nenuilstantis organizatorius ir
visada kupinas idėjų, kaip įamžinti Lietuvos laisvės siekius ir laisvei
pasišventusius žmones. Kelmėje per visas valstybines šventes nemaža dalis
renginių vykdavo pagal jo scenarijų, prie jo inicijuotų paminklų. Jam rūpėdavo
viskas, kas vykdavo Kelmėje ir visur jis suspėdavo dalyvauti.
Jis buvo germanistas, puikiai mokėjęs
vokiečių kalbą, ir tas savo žinias plačiai panaudojęs Lietuvos žmonių naudai.
Pačiais sunkiausiais kovos dėl nepriklausomybės metais jis vyko į Vokietiją, kur mezgė mūsų diplomatinius
ryšius. Ten susipažino ir labai stipriai susidraugavo su Bundestago deputatu
baronu von Stetten, įgijo kitų kontaktų. Visa tai panaudojo Lietuvos labui,
padėjo daugiau kaip tūkstančiui Lietuvos žemdirbių nuvykti į Vokietiją
pasimokyti. Jo inicijuotos ir iki šiol vyksta vokiečių kalbos dienos Kelmėje.
Doc. Regina Ivoškuvienė, Šiaulių universiteto dėstytoja, pasakojo apie jos ir Jadvygos Račienės studentiškų metų draugystę, apie Račų susipažinimo aplinkybes, jų gražų bendravimą ir apie Ivoškų ir Račų šeimų išlikusius šiltus santykius iki šių laikų.
Vyriausias sūnus Vytautas prisiminė tėviškus patarimus gyvenimui, o svainis Algirdas Stakėnas įdomiai papasakojo apie signataro laisvalaikio užsiėmimus ir sportinius pomėgius.
Jonas Stabingis
Kelmės raj. senjorų bendruomenės ,,Artimi“
pirmininkas
Mano pažintis su Antanu Raču
prasidėjo prieš 45-erius metus. Entuziastinga kelionių organizatorė mokytoja
Salomėja Urbikienė,vėliau tapusi Kelmės rajono Sąjūdžio sekretore, pakvietė
mane per Švietimo ir kultūros profsąjungą vykti į Karpatų kalnus. Aš tada
dirbau kaimo mokykloje.
Į keturių tūkstančių kilometrų
kelionę leidomės vietiniu rajono autobusu. Toje kelionėje turėjau galimybę iš
arčiau pažinti A.Račą. Labai suartino liaudiškos bei patriotinės dainos, kurias ,,užvesdavom“ kartu
su ką tik į Kelmę atvykusiu gyventi ir dirbti Algiu Krutkevičium
A. Račas tuomet dirbo vokiečių
kalbos mokytoju ir direktoriavo Šaukenų vidurinėje mokykloje. Po kelių mėnesių
jis mane prikalbino iš kaimiškos mokyklos pereiti dirbti į Šaukėnų kultūros
namus.
Dažnai susitikdavom prie arbatos
puodelio. Bendraujant paaiškėjo, kokios gilios Antano mintys ir pasisakymai
apie okupuotą kraštą, apie begalinį religijos laisvės suvaržymą. Jis man
prasitarė apie draudžiamų knygų laikymą, iš užsienio gaunamus katalikiškus
laikraščius, duodavo jų paskaityti, Aš papasakojau, kad mano tėvelis buvo
priverstas atsisakyti darbo mokykloje, nes norėjo lankyti bažnyčią. Iš tokio
bendravimo vis kažko pasisemdavau – gal vilties, kad kada nors Lietuva bus
laisva.
Dar labiau mus suartino
Nepriklausomybės metai. A. Račo paskatinti abu su broliu tapome savanoriais.Teko
būti kartu su signatarais ir kruvinomis 1991 metų sausio įvykių dienomis
Parlamente.
Antano Račo paskatintas labai aktyviai įsijungiau
į rajono visuomeninę veiklą. Vienas pirmųjų rajone įsigijau filmavimo kamerą ir
esu užfiksavęs gana daug jo visuomeninės
veiklos faktų. Kelmės rajono senjorų bendruomenės įkūrimui pamatus padėjo taip
pat signataras A.Račas.
Rytas Kupčinskas
LR Seimo narys
Pasakoti
prisiminimus apie Kovo 11-osios akto signatarą Antaną Račą, mano kolegą
Lietuvos Respublikos Seimo 1996-2000 metų kadencijoje, ir lengva, ir sunku.
Galvoje plūsta atsiminimų srautas apie bendrus darbus, veiklas, įvykius, apie
gausybę pasitarimų prie kavos puodelio kuriant Sąjūdžio renginių planus.
Mane
visada imponavo šio nepaprastai darbštaus, kūrybingo, doro žmogaus įsitikinimų
tvirtumas, meilė Nepriklausomai Lietuvai, jo pasiaukojimas savo Tėvynei.
Negalima nesistebėti jo sugebėjimu išlaikyti ramybę ir šaltą protą įvairiose
įtemptose situacijose. Signataras Antanas Račas atliko milžinišką darbą tais
1990-aisiais, Tautos atgimimo metais, užmegzdamas mūsų atkurtos nepriklausomos
valstybės pripažinimui svarbius tarptautinius ryšius. Jo bendravimas su
katalikiškas vertybes ginančia ir propaguojančia tarptautine asociacija
,,Tradicija, šeima, nuosavybė“, surinkusia pasaulyje per 5 mln. parašų,
remiančių Lietuvos nepriklausomybę, ir vizitas į Maskvą su šios organizacijos
delegacijos nariais perduoti juos Sovietų Sąjungos vadovybei nepaprastai
reikšmingas įvykis mūsų valstybės istorijoje. Ir dabar matau Antaną,
žingsniuojantį katalikiškoje eisenoje iš Tytuvėnų į Šiluvą, vyskupui Eugenijui
Bartuliui ir visai eisenai dėkojant Dievui ir Mergelei Marijai už Lietuvos
nepriklausomybės atkūrimą, giedant giesmes ir meldžiantis Dievo garbei.
Labai daug
galima pasakyti apie kolegą Antaną, ilgametį Sąjūdžio tarybos narį, minėtų
katalikiškų eisenų organizatorių, turėjusį daugybę pareigų, įsipareigojimų,
planų, turėjusį puikią bendražygę žmoną Jadvygą ir tvirtus sūnus bei gausų
anūkų būrį. Manau, kad daug žmonių užsienyje, Lietuvoje, ypač Kelmėje, visiems
laikams išsaugos Antano Račo atminimą.
Mokytoja Elena Skaudvilaitė
Kražiai
Prieš metus sustojo kelmiškio Antano Račo širdis.
Jau paminėtos jo mirties metinės -
pasimelsta bažnyčioje, aplankytas ir pagerbtas kapas, pašventintas
paminklas, gražiame sambūryje prie gedulingų pietų stalo pasidalinta
prisiminimais apie mirusįjį. Jo paliktų įspūdžių pažinojusiems užteks ilgam, o
nepažinoję ateityje skaitys apie jo gyvenimą ir gerus darbus, ras įspaustas
kelyje pėdas.
Kad
Antanas Račas tapo Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataru, taip
turėjo, kitaip negalėjo būti: jis to nusipelnė savo gyvenimu, nuolatine
kryptinga veikla. Jo gyvenimas – įvairiopas tarnavimas tėvynei, siekimas
Lietuvai nepriklausomybės, teisingumo,
normalios būties laisvėje. Aišku, jis buvo tik žmogus, ne koks absoliutus
idealas (tokiais nė šventieji gal nėra buvę), tačiau pastebimas, viena
iškilesnių asmenybių ne tik Kelmės krašte. Turėjo Dievo dovaną savaime traukti
žmones, buvo populiarus, optimistas, geraširdis, mokinių gerbiamas bei mylimas
mokytojas ir sumanus auklėtojas. Jis švietė ir dvasiškai, tautiškai, kitais
atžvilgiais gaivino ir brandino ne tik jaunus, o ir daug kitų žmonių. Turėjo
pažįstamų, draugų ne tik Lietuvoje, bet ir toli nuo jos, pvz., Maskvoje. A.
Račo asmenyje jie dalinai pažino tikrąją Lietuvą – darbščią, dorą, laisvę
branginančią, tikinčią, dvasiškai turtingą ir ...
Brendęs
tautinės kultūros šviesoje, vėliau veikiamas ir europinės klasikinės
literatūros, A. Račas turėjo aiškius gyvenimo principus, palaikė
krikščioniškąjį mokymą Tai gabus,
talentingas organizatorius. Bet galima sakyti, geriausius savo amžiaus metus,
kol pati jėga ir energija, turėjo gyventi sovietinės sistemos prislopintas,
akylai prižiūrimas seklių ir jo kitoniškumu nepatenkintų koloborantų. Kiti gal
pavydėjo šiam žmogui didesnio asmenybės pranašumo, gražaus paprastumo,
nuoširdumo ir įtaigumo. Ypač sovietinėje mokykloje buvo nelengva savo galva
mąstančiai ir vengiančiai aklai vykdyti ,,išmintingosios“ partijos klastingus
nurodymus, dažnai absurdiškus reikalavimus, asmenybei.
Jadvygą
ir Antaną Račus man teko laimė pažinti prieš daug metų, kai jie dar buvo jauni
tėvai, matyti, kaip auga jų ,,kunigaikštukai“ Vytelis, Gedutis ir Kęstutis.
Antanas dar ten, Šaukėnuose, jau buvo spėjęs nemažai nuveikti visuomenės labui,
bet valdžiai ne tas rūpėjo. Nepatiko tvirtas stuburas. Pvz., nepaklausė
reikalavimo nupjauti seniai arti mokyklos stovintį kryžių. Už panašius
,,nusikaltimus“ A.Račas buvo atleistas iš direktoriaus pareigų. Toliau dirbo
tik eiliniu mokytoju (bet nebuvo eilinis, ne ta prigimtis, kuri pasiduoda
gniuždymui ar atsižada savęs dėl duonos kąsnio. Be to, ir mokytojo darbas
nebuvo atlyginamas taip, kad netektų prisidurti fiziniais darbais). Metai po
metų – ir Račai Kelmėje įsikūrė patogiau. Bet ir tada, kai talpinosi ankštoje
savo lūšnelėje, jų namus susirasdavo ir širdingai būdavo priimami daug gerų
žmonių, tarp jų nemažai tikrų asmenybių,
bendraminčių, disidentų, kaip ir A. Račas, įėjusių į Lietuvos istoriją
išsivaduojamosios veiklos dalyvių. Račų namai anuomet buvo išlaikytos lietuvybės, natūralaus
patriotizmo, tikros artimo meilės, gražios žmonių bičiulystės kertelė, vieta,
netgi mokykla. Nesavanaudiško paslaugumo, bendravimo, broliškos vienybės ir
atsparumo negandose mažoji akademija. Račų namuose arba pas jų draugus
sovietmečiu veikė, galima sakyti, kone seimeliai, laikantis atsargumo būdavo
diskutuojama rimtomis temomis, prisimenama savo tautos istorija, svarstoma,
kaip mums laikytis sekamiems, persekiojamiems, kaip palaikyti žmonėse laisvės
viltį.
Antanas
Račas nerte pasinėrė į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklą, ilgai buvo ne
žodžiais, o darbais aktyvus Seimo narys. Ir iki paskutiniųjų savo gyvenimo savaičių,
sunkios ligos varginamas jis vis dar planavo darbus, nemokėjo susitaikyti su
priverstine ramybe ligos patale, jautėsi vis dar labai reikalingas Lietuvai,
savajam Kelmės kraštui ir miestui. A. Račas buvo iš tų žmonių, kurių buvimas
labai pastebimas, su kuriais paprasta, aišku, jauku, todėl jų pasiilgstama kaip
artimiausių saviškių. Jis ėjo per gyvenimą su Lietuva širdyje ir galvoje, su
pagarba Dievo įsakymams. Kelmė dar ilgai pasiges savo garbingo piliečio. Su juo
daugeliui buvo ir šviesiau, ir aiškiau, ir jaukiau nelengvoje kasdienybėje.
Dėja, Šiapus su juo nebepasimatysime, jis jau tolsta Dangop ir Dievop.
su žmona Jadvyga, Trakuose, 2008 |
Užbaigiant šį prisiminimų puslapį apie signatarą Antaną Račą, noriu pacituoti
mūsų rajono.poeto Vytauto Šimkūno vieno
eilėraščio mintį:
„Nebūtis – tai ne pabaiga.
Tai
naujo gyvenimo pradžia.
Vėl
nuo nulio skaičiuojamas laikas....
Tu – Anapus, o mes - dar truputį Čia“.....
Ir kol mes
čia, vis prisiminsime Antaną, gailėsim, kad per anksti išėjo, dėkosim Dievui,
kad leido mums tuo pačiu laiku gyventi, pažinoti jį, bendrauti. Melsim jam
ramybės Dangaus Karalystėje, vis skaičiuosim jo nebūties metus, prie skaičių
pridėdami žodelį – po mirties.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą