Pirmasis kankinys, Europos teritorijoje miręs nuo islamo rankų, tėvas Jacquesas Hamelis, buvo nužudytas liepos 26 dieną, tuo metu, kai Saint-Etienne-du-Rouvray bažnyčioje aukojo šventasias Mišias.
Jacqueso Hamelio vardas buvo pridėtas prie tūkstančių kitų
krikščionių, kurie buvo sudeginti, nukryžiuoti ar neteko galvos dėl neapykantos
jų tikėjimui. Tačiau liepos 26-osios siaubas žymį lūžio tašką, nes pirmą kartą
tai įvyko Europoje ir užtraukė baimės bei pavojaus šešėlį ant mūsų žemyno.
Neįmanoma apsaugoti 50 tūkstančių religinių pastatų
Prancūzijoje ar dar panašiai tiek bažnyčių, parapijų ir vienuolynų Italijoje ir
kitose šalyse. Kiekvienas kunigas yra galimo išpuolio taikinys, o išpuolių tik
daugės.
„Kiek dar reikės mirčių, kiek nukirstų galvų, kad Europos
vyriausybės suprastų, kokioje situacijoje yra atsidūrę Vakarai?“, - klausia
kardinolas Robertas Sarah.
Ko dar reikia, mes galime pridėti, kad kardinolo Sarah
kolegos iš kardinolų kolegijos, pradedant pačiu popiežiumi, suprastų siaubingą
situaciją, kurioje yra atsidūrę ne tik Vakarai, bet ir visa Bažnyčia? Šią
situaciją labai apsunkina ir itin prasta „gero darymo“ bei klaidingo
gailestingumo politika islamo ir kitų Bažnyčios priešų atžvilgiu. Žinoma,
katalikai turi melstis už savo priešus, bet jie taip pat turi suprasti, kad tų
priešų turi, ir neturėtų apsiriboti vien malda už juos, nes turi ir pareigą su
jais kovoti. To moko Katalikų Bažnyčios katekizmas, kuriame rašoma, kad teisėta
gynyba gali būti būtina pareiga tiems, kurie atsakingi už kitų žmonių gyvybes.
Rašoma, kad popiežius Pranciškus buvo „ypatingai nusiminęs
dėl šio smurto veiksmo, vykusio bažnyčioje Mišių metu ir maldavo Dievą taikos
pasauliui“, ir vėl atsisakydamas žudikus pavadinti tikraisiais vardais.
Popiežiaus Bergoglio tyla yra identiška musulmonų elgesiui visame pasaulyje,
kurie stipriai ir nedviprasmiškai nepasmerkia nusikaltimų, įvykdytų kitų
musulmonų Alacho vardu. Net Prancūzijos prezidentas Fransua Hollande'as,
kalbėdamas prancūzams antradienį vakare, kalbėjo apie atvirą Prancūzijos karą
su Islamo valstybe.
Per savo pontifikatą popiežius itin greitai beatifikavo kai
kuriuos 20 amžiaus asmenis, pavyzdžiui, Oscarą Arnulfo Romero ar Doną Pino
Puglisi (1993 m. jį Palerme nužudė mafija), kurie tikrai nebuvo nužudyti iš
neapykantos jų katalikų tikėjimui. Bet 2013 m. gegužės 12 d. popiežius Šv.
Petro aikštėje taip pat kanonizavo aštuonis šimtus Otranto kankinių, turkų
nužudytų 1480 m. rugpjūčio 11 d. dėl to, kad atsisakė atsižadėti savo tikėjimo.
Jei popiežius Pranciškus paskelbtų apie tėvo Hamelio
beatifikacos proceso pradžią, duotų pasauliui taikų, bet stiprų ir iškalbingą
ženklą, kad Bažnyčia yra pasirengusi ginti savo identitetą. Kita vertus, jei
jis ir toliau gyvens iliuzijoje dėl esą galimo ekumeninio susitarimo su islamu,
ir vėl kartos tas pačias klaidas, kurios lėmė, kad komunistų persekiojimo aukos
buvo paaukotos Rytų politikos (Ostpolitik) altoriams. Be to, politikos
altoriais skiriasi nuo šventų altorių, kuriuose aukojama nekruvina Kristaus
auka. Tėvas Jacquesas Hamelis gavo malonę suvienyti savo su šia auka, pasiūlant
savo paties kraują liepos 26 dieną.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą