Roberto de Mattei. Imamai bažnyčioje - sunkus nusikaltimas prieš tikėjimą ir protą

J. Gabriel Suhett nuotr.

Italijos vyskupų konferencijos prezidentas Angelo Bagnasco ėmėsi kritikuoti tuos katalikus, kuriuos sutrikdė ir papiktino kvietimas musulmonams sekmadienį, liepos 31 d., pasimelsti Italijos bažnyčiose: „Nesuprantu priežasties, nematau jokios tikros priežasties tuo piktintis“, - pareiškė jis. Jo požiūriu, tūkstančių musulmonų bendra malda prie bažnyčios altorių būtų „aiškus smurto pasmerkimas ir visiškas atsiribojimas nuo jo iš musulmonų - ir ne tik iš jų - pusės“.

Tačiau realybėje, kaip portale La Nuova Bussola Quotidiana pastebėjo monsinjoras Antonio Livi, musulmonų dalyvavimas liturginėse apeigose Italijoje ir Prancūzijoje buvo beprasmis ir net šventvagiškas aktas.

Šventvagiškas dėl to, kad katalikų bažnyčios, skirtingai nei mečetės, nėra konferencijų ar propagandos centrai, o šventos vietos, kuriose deramai garbinamas ir adoruojamas Jėzus Kristus, „Kūnas ir Kraujas, Siela ir Dievystė“, tikrai esantys Eucharistijoje. Jei būtinai reikėjo tokio smurtą pasmerkiančio susitikimo, šis politinis aktas galėjo vykti bet kurioje kitoje vietoje nei Dievo namai. Dievo, kuris popiežiui ir Italijos vyskupams privalo būti vienintelis tikrasis Dievas trijuose asmenyse ir su kuriuo per amžius intensyviai su kardu rankoje kovojo islamas.

Romos Santa Maria Trastevere bazilikoje trys imamai buvo pasodinti priekinėje eilėje, o du iš jų, Benas Mohamedas ir Sami Salemas iš sakyklos kelis kartus citavo Koraną, atsuko nugaras į Evangeliją homilijos metu ir murmėjo musulmonišką maldą katalikams kalbant Credo.

Bari katedroje taip vadinamas imamas Sharifas Lorenzini arabiškai citavo pirmąją Korano surą, šiais žodžiais smerkiančią krikščionių „netikėjimą“: „Vesk mus į tiesų kelią, kuriame dovanoji malonę, ne tą, kuriuo eina klaidatikiai ir žadinantys tavo pyktį“

Tai, kas įvyko, taip pat yra ir beprasmis aktas, nes apskritai nėra jokio pagrindo kviesti musulmonus melstis ir sakyti pamokslus katalikų bažnyčiose. Italų ir prancūzų iniciatyva vaizduoja, tarsi islamas kaip toks nėra atsakingas už terorą, lyg ne Korano vardu fanatiški, bet nuoseklūs musulmonai visame pasaulyje skerdžia krikščionis. Neigti, kaip tai daro popiežius Pranciškus, kad tai, kas dabar vyksta, yra religinis karas, tai tas pats, kaip neigti, kad Raudonosios brigados teroristai 1970 m. vykdė politinį karą prieš Italijos valstybę.*

  

„Islamo valstybės“ teroristų motyvas yra kartu religinis ir ideologinis bei pretekstą sau randa daugybėje Korano vietų. Korano vardu dešimtys tūkstančių katalikų persekiojami visame pasaulyje: nuo Artimųjų Rytų, iki Nigerijos ar Indonezijos. Ir kol naujame oficialiame Kalifato periodinio leidinio Dabiq numeryje raginama naikinti kryžius ir žudyti krikščionis, Italijos vyskupų konferencija atleidžia mohametonų religiją nuo bet kokios atsakomybės, paskutinių mėnesių žudynes priskirdami keliems ekstremistams. Bet tiesa yra visiškai priešinga: tik absoliuti mažuma musulmonų (23 tūkst. iš 2 milijonų oficialiai registruotų musulmonų) atsakė į Italijos vyskupų konferencijos paskelbtą iniciatyvą.

Tad ar galime kaltinti daugumą, grąžinusią kvietimą siuntėjui ir apkaltinusią tuos, kurie jį priėmė, veidmainyste?

Pro Patria