Kardinolas Walteris Brandmülleris buvo vienas iš vyskupų,
kurie labiausiai kritikavo praėjusių metų Vyskupų sinode iškeltus pasiūlymus,
grasinančius sugriauti katalikų mokymą apie sakramentus ir santuokinę moralę.
Taip pat jis yra vienas iš penkių kardinolų, parašiusių knygą „Remaining in the
truth of Christ“ („Liekant Kristaus tiesoje“), kurioje kritikuojamas kard.
Walterio Kasperio pasiūlymas teikti sakramentinę Komuniją išsiskyrusiems ir
antrą kartą „susituokusiems“ krikščionims.
Kovo mėnesį kard. Brandmülleris sutiko duoti interviu
katalikiškai interneto svetainei „LifeSiteNews“. Pateikiame šio interviu
ištraukas.
LifeSiteNews: Ar gali Bažnyčia leisti išsiskyrusioms ir antrą
kartą „susituokusioms“ poroms priimti Komuniją, net jeigu jų antroji santuoka
Bažnyčios akyse yra negaliojanti?
Kard. Brandmülleris: Tai būtų įmanoma, jeigu šios poros
nuspręstų ateityje gyventi kaip brolis ir sesuo. Toks sprendimas būtų ypač
vertas dėmesio, jeigu dėl vaikų gerovės tėvams būtų neįmanoma išsiskirti.
Pasiryžimas rinktis tokį kelią įtikinamai parodytų gailestį už ankstesnį ilgai
trukusį svetimavimo veiksmą.
Ar Bažnyčia gali santuokinius klausimus spręsti tokiomis
sielovadinėmis priemonėmis, kurios neatitinka nuolatinio Bažnyčios mokymo? Ar
Bažnyčia apskritai gali keisti mokymą apie santuoką nenukrypdama į ereziją?
Akivaizdu, kad sielovadinė Bažnyčios praktika negali
prieštarauti dogmatiniam mokymui ar jo nepaisyti. Pavyzdžiui, architektas gali
pastatyti nuostabų tiltą. Tačiau, jeigu jis neatsižvelgs į statybinės
mechanikos dėsnius, jo statinys greitai sugrius. Lygiai taip pat kiekviena
sielovadinė praktika turi sekti Dievo žodžiu, jeigu nori išvengti nesėkmės.
Negalima pakeisti Bažnyčios mokymo, jos dogmų. Kas, nepaisydamas šios tiesos,
sąmoningai tai daro ar primygtinai to reikalauja, yra eretikas ‒ net jeigu
nešioja kardinolo kepurėlę.
Ar visa ši diskusija apie leidimą antrą kartą
„susituokusiems“ priimti Šventąją Eucharistiją neatskleidžia liūdno fakto, jog
daugelis katalikų nebetiki Tikruoju Buvimu ir galvoja Komunijoje priimą tik
duonos gabalėlį?
Žinoma, tas, kas norėtų priimti Kristaus Kūną ir Kraują, t.
y. norėtų su Juo susijungti ir kartu sąmoningai nepaklustų vienam iš Jo įsakymų,
susidurtų su neišsprendžiamu vidiniu prieštaravimu. Kaip tai galėtų būti
įmanoma? Šv. Paulius apie tai sako: „Kas valgo ir geria to Kūno neišskirdamas,
tas valgo ir geria sau pasmerkimą.“ (1 Kor 11, 29) Bet, jūs esate teisus. Toli
gražu ne visi katalikai tiki Tikruoju Kristaus Buvimu konsekruotoje Ostijoje.
Šį faktą matome vien iš to, kad, pavyzdžiui, daugelis tikinčiųjų ‒ netgi kunigų ‒ pro tabernakulį praeina
nepriklaupdami.
Kodėl šiandien netgi Bažnyčios viduje taip stipriai puolamas
santuokos neišardomumas? Vienas iš galimų atsakymų būtų, kad reliatyvizmo
dvasia įsiskverbė į Bažnyčią, tačiau turėtų būti ir daugiau priežasčių. Ar
galite jas išvardyti? Ar šios priežastys nebyloja apie tikėjimo krizę tarp
pačios Bažnyčios narių?
Žinoma, jeigu nebepripažįstamos universalios moralinės
normos, galiojančios visiems, visur ir visada, tuomet kiekvienas susikuria savo
nuosavą moralinį įstatymą. To pasekmė ‒ kiekvienas elgiasi taip, kaip jam
patinka. Taip pat galime paminėti individualistinį požiūrį į gyvenimą, kai į jį
žvelgiama kaip į išskirtinę progą save realizuoti, o ne kaip į Kūrėjo skirtą
uždavinį. Akivaizdu, kad toks požiūris liudija apie gilų tikėjimo praradimą.
Nenukrypstant nuo temos galima teigti, kad paskutiniais
dešimtmečiais buvo mažai kalbama apie puolusią žmogaus prigimtį. Susidarė
įspūdis, kad žmogus, apskritai paėmus, yra geras. Mano nuomone, tai leido
susiformuoti atsainiam požiūriui į nuodėmę. Kadangi dabar mes regime šio
atsainaus požiūrio pasekmes ‒ nežmogiško elgesio įsigalėjimą visose įmanomose
žmogaus gyvenimo srityse, ‒ ar tai neturėtų patvirtinti mokymo apie puolusią
žmogaus prigimtį teisingumą ir paskatinti Bažnyčią vėl jį skelbti?
Tai tikrai tiesa. Tokios temos, kaip prigimtinė nuodėmė su
visomis savo pasekmėmis, atpirkimo kančiomis būtinybė, Kristaus mirtis ir
prisikėlimas, ilgą laiką buvo tarsi užmirštos arba nutylimos. Tačiau be šių
tiesų neįmanoma suprasti pasaulio įvykių ir savo pačių gyvenimo. Šių esminių
tiesų nepaisymas neišvengiamai veda į amoralumą. Jūs teisus, reikia vėl pradėti
pamokslauti šiomis temomis, reikia aiškiai apie tai kalbėti.
Ką manote apie neseniai išsakytus vyskupo Franzo Josefo
Bodes teiginius, jog Katalikų Bažnyčia turi vis labiau prisitaikyti prie
šiandieninio žmogaus „gyvenimo realijų“, priderindama prie jų savo moralinį
mokymą? Esu tikras, kad Jūs, kaip Bažnyčios istorikas, žinote daug pavyzdžių iš
krikščionybės istorijos, kai Bažnyčia buvo išorinių jėgų verčiama pakeisti
Kristaus mokymą. Kaip praeityje Bažnyčia atsakydavo į tokį spaudimą?
Visiškai akivaizdu ‒ ir tai buvo suvokiama visais laikais, ‒
kad Bažnyčios mokymo skelbimas turi būti pritaikytas prie konkrečių
visuomeninio ir individualaus gyvenimo situacijų, jeigu norima, kad Evangelijos
žinia būtų išgirsta. Tačiau tai liečia tik tikėjimo skelbimo būdą, o ne jo
nekintamą turinį. Moralinio mokymo pritaikymas jį keičiant yra nepriimtinas.
„Nesekite šiuo pasauliu“, ‒ sako šv. Paulius (Rom 12, 2). Jeigu vyskupas Bode
skelbia kai ką priešinga, jis prieštarauja Bažnyčios mokymui. Ar jis tai
supranta?
Ar Vokietijos Katalikų Bažnyčiai leidžiama eiti savo keliu
sprendžiant klausimą apie Komunijos teikimą išsiskyrusiems ir antrą kartą
„susituokusiems“ katalikams nepriklausomai nuo to, ką nuspręs Roma, kaip teigė
kard. Reinhardas Marxas Vokietijos vyskupų konferencijos susitikime?
Gerai žinomi kard. Marxo pasisakymai prieštarauja dogmai
apie Bažnyčią. Sielovados požiūriu, jo teiginiai skamba neatsakingai, nes
kursto sumišimą ir abejones tarp tikinčiųjų. Manydamas, kad jo tauta gali eiti
savo keliu, jis kelia pavojų Bažnyčios vienybei. Bet kuri vietinė Bažnyčia savo
mokyme ir sielovadoje turi sekti aiškiai apibrėžtu Visuotinės Bažnyčios mokymu.
Portalas propatria.lt 4/21/2015 - Nuotr. J. Saidl
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą